Vilniaus vadovui mieliausia vieta – paties statytas namas ant upės kranto

Fizinis darbas gamtoje labiausiai padeda pailsėti ir atsipalaiduoti nuo kasdienių rūpesčių. Tokius žodžius ne kartą tenka išgirsti iš žinomų šalyje verslininkų bei politikų. Ne išimtis ir Vilniaus miesto meras Juozas Imbrasas. Laisvadienius jis dažniausiai praleidžia netoli nuo sostinės esančioje sodyboje ant Neries kranto. Meras tikina, kad tekantis vanduo ir graži aplinka veikia magiškai.

Žmona nelikdavo nakvoti

Meras puikiai prisimena dieną, kai suderėjo dėl dabar sunkiai įkainojamo turto – 1988 m. birželio 30-oji.
„Ne kasdien perki sodybas, kaip gali užmiršti tokią datą? Juolab kad ne taip paprasta tada buvo nusipirkti nekilnojamojo turto. Reikėjo gauti daug sutikimų“, – pasakojo J.Imbrasas.
To meto įstatymai sodybas poilsiui leido pirkti ne visiems, o tik nusipelniusiems veikėjams. Priešingu atveju nusipirktame name buvo privalu registruotis ir ten gyventi. Tačiau vienu tarpu valdžia buvo priėmusi nutarimą, leidžiantį visiems pirkti senas apleistas kaimo sodybas. J.Imbrasas tuo pasinaudojo.
Iš pažįstamų sužinojo, kad Nemenčinės plente Sakiškių kaime parduodamas namas. Nuvažiavęs jo apžiūrėti dabartinis sostinės meras sulaukė dar vieno pasiūlymo – pirkti kiek labiau apleistus pastatus, tačiau toliau nuo gyvenvietės, prie pat upės.
„Mane iš karto sužavėjo vieta. Nekreipiau dėmesio, kad pastatai apleisti, name jau seniai niekas negyvena. Žinoma, aplinka irgi nebuvo išpuoselėta, viskas apžėlę menkaverčiais krūmais, dilgėlėmis, šalia esantis šlaitas nusėtas odekolono buteliukais ir kitokiomis šiukšlėmis“, – prisiminė J.Imbrasas.
Miesto vadovo tai neatbaidė. Apleistos aplinkos neišsigando ir jo žmona. Tačiau moteris kategoriškai pareiškė tokiame name tikrai nenakvosianti – apšiurusios sienos ir į jas įsigėręs tvaikas romantiškai nenuteikė.
Išpjovęs krūmus, nušienavęs ligi pažastų sužėlusią žolę J.Imbrasas bene daugiausia sugaišo kuopdamas šiukšles – į sąvartyną jų išvežė ne vieną priekabą. Tada ėmėsi namo remonto. Žinoma, investicijos nebuvo didelės. Sienas iškalė medžio kartono plokštėmis, jas nudažė, kad nesijaustų įsisenėjusių kvapų. Vėliau ėmė galvoti apie naujo namo statybą.

Projektuotojo neieškojo

Statytis naujus pastatus buvo būtina, nes senieji ilgai nebūtų atlaikę – tiksliau, gyvenamasis namas. Netoli stovėjęs tvartelis buvo visai sukiužęs, o klojimo stogas jau gulėjo ant žemės.
Prisėdęs per vieną vakarą J.Imbrasas susiprojektavo naują namą ir ūkinį pastatą. Samdytis projektuotojo statybos inžinieriaus išsilavinimą turinčiam merui nereikėjo, toks darbas jam buvo gerai suprantamas.
„Susiprojektavau greitai, tačiau statytis sekėsi kur kas lėčiau. Ypač gyvenamąjį namą“, – prisiminė J.Imbrasas.
Kaip tuo metu buvo priimta, pirmiausia sodyboje išdygo mūrinis ūkinis pastatas. Jį statant meras buvo pagalbiniu darbininku – maišydavo ir mūrininkui nešiodavo mūro skiedinį, padavinėdavo plytas. Po tokių darbų J.Imbrasas galvojo, kad medinio namo statyba bus paprastesnė, nereikės tiek vargti. Tačiau tokios mintys apgavo.
„Daug laiko teko sugaišti, kol girininkas miške pažymėjo medžius. Žinoma, ne gerus, o sergančius. Gal kokius penkis kartus važiavau ieškoti darbininko, kad benzininiu pjūklu išpjautų tuos medžius. Dar kokius penkis kartus teko ieškoti traktorininko, kad rąstus išvilktų ant kelio – arba būdavo užsiėmęs, arba girtas. Daug sykių teko važinėti tartis dėl technikos, kuria būtų galima nuvežti rąstus į lentpjūvę. Žinoma, prieš tai tai dar reikėjo lentpjūvėje susitarti“, – vardijo J.Imbrasas.
Namo statybos pradžia nebuvo sunki. Tačiau kuo labiau sienos kilo aukštyn, tuo dirbti buvo sunkyn. Pasamdytas meistras tik viskam vadovavo, o rąstus kilnoti teko pačiam merui, į talką pasikvietus svainį. Vyrai tą patį rąstą kilnodavo po kelis kartus. Uždėdavo ant sienos, meistras nuspręsdavo, kad dar reikia patašyti, tada vėl nukeldavo. Patašytą rąstą vėl užkėlus į vietą pasirodydavo, kad sujungimą reikia patobulinti, taigi vėl nuleisdavo žemyn.
Talkininkus samdęsis tik statyboms, kitus darbus J.Imbrasas dirbo pats: dengė stogą, statė langus ir duris. Viduje klojo grindis, sienas iškalė medžio dailylentėmis. Įgūdžių pritrūko tik krosniai mūryti, todėl ir šį darbą patikėjo meistrui.
„Tais laikais apie kokią nors apdailą nebuvo ko ir galvoti. Reikėjo džiaugtis tuo, ką pavykdavo gauti“, – prisiminė meras.

Parduoti neketina

Dabar Sakiškių kaime vyksta intensyvios statybos, daug miestiečių statosi individualius namus. Tačiau J.Imbrasas keltis gyventi į sodybą dar nesiruošia. Ši vieta – tik poilsiui. Merą guodžia tai, kad jo 25 a sklypas yra atokiai nuo kitų namų. Šalia niekada nebuvo jokių pastatų, todėl viliamasi, kad neatsiras apsukruolių, kurie surastų neva kadaise buvusių namų pamatus ir imtųsi šalia statytis. O gauti leidimą naujai statybai draudžia vandens telkinio apsaugos zona.
Kartais atsiranda pirkėjų, siūlančių už sodybą milijoną. Apie pardavimą net negalvojančiam merui tokie siūlymai nerūpi. Be to, ir šeima tam nepritartų. Visi pamėgę šią vietą, džiaugiasi galėdami išsikaitinti pirtyje ir pliūkštelėti į čia pat tekančią Nerį. Vėliau ramiai pasėdėti ir pasišnekučiuoti pavėsinėje.
Dabar sodybos aplinka išpuoselėta, žaliuoja veja, auga obelys, vaiskrūmiai. Anksčiau dalis sklypo buvo skirta daržui, čia ir bulvių pasisodindavo. Dabar daržovėms užtenka ir iltnamio. Kitur tenka pjauti veją. Nors sklypas nemažas, merui vejos šienavimas neprailgsta. „Nesistengiu vienu sykiu visko padaryti. Dirbu, kad tai būtų malonu, o ne vargintų“, – prisipažįsta J.Imbrasas.
Namo vidaus atnaujinti šeimininkas kol kas neketina, tik retkarčiais šį tą paremontuoja. Neseniai nušveitė ir perlakavo medžio grindis. Visa kita primena tipišką vasarnamį.
Meras dar turi planų užbaigti neseniai pradėtą statyti terasą. Jam rūpi pakeisti ir seną šiferio stogą. Tačiau kol kas tam neužtenka laiko – bemaž visą suryja darbas. „O ir sveikata nebe jaunuolio. Dabar pats stebiuosi, kaip viskam užteko laiko ir sveikatos“, – susimąstė meras.