Išbandė įvairius rankdarbius

Rankdarbiais naginga moteris užsiima nuo pat mažumės. Mama siuvo, o ir tėvelis prie meno buvo – dūdą pūtė. Per savo gyvenimą į septintą dešimtį įžengusi moteris išbandė daugybę rankdarbių. Šeštoje klasėje pamėgo siuvinėjimą. Vėliau – mezgimą. „Sovietiniais laikais nebuvo siūlų. Tada juk nieko nebuvo! Ardydavome tuos pačius megztinius, paskui juos permegzdavome. Kiekvieną siūliuką taupėme“, – prisimena pašnekovė.

Paskui N.Beresnaitė susidomėjo neaustine tekstile. Pati išmoko įdomios technologijos, pagal kurią gamino šalius, skaras. Dar pynė iš popieriaus krepšelius. Vėlė. Siuvo apyrankes lėtojo dygsniavimo būdu, kol užsikabino už skiautinių meno.

Kad ir kur eitų, ką darytų, rankinėje Nijolė visuomet turi pradėtą rankdarbį – dažniausiai apyrankę, kurią siuvinėja neseniai atrastu lėtuoju dygsniavimu. Šiai technikai ir priemonių daug nereikia – tik kelių medžiagos atraižų, spalvotų siūlų ir adatos. Medžiagėles ji sudeda vieną ant kitos, pridengia tiuliu ir viską gražiai, kas pusę centimetro, sudygsniuoja įvairiaspalviais siūliukais. Procesas lėtas ir labai įdomus. Viskas daroma tik rankomis. Naudojami skirtingi siūlai, skirtingi dygsniai, iš kurių gimsta skirtingi raštai.

Nusiraminti: apyrankės, siuvamos lėtojo dygsniavimo būdu, visuomet randa vietą Nijolės rankinėje – kad ir kur eitų, ką darytų, visuomet turi pradėtą rankdarbį. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Pradedi dygsniuoti ir niekada nežinai, kur tave tas darbas nuves. Kaip toje dainoje: ką matau, tą dainuoju ir dygsniuoju“, – kvatojasi linksmų plaučių pašnekovė.

Jei kur nors tenka sėdėti ir laukti, ilgai važiuoti autobusu – ji drąsiai traukia iš rankinės siuvinį ir mikliai mojuoja adata, nekreipdama dėmesio į smalsius aplinkinių žvilgsnius. Tuomet ir laikas greičiau prabėga, ir nusiramina. Nes susitelkimas į pasikartojančius judesius padeda nusiraminti ir atsiriboti.

Labai praverčia kompiuteris

Didelis pagalbininkas N.Beresnaitei yra kompiuteris: randa naudingos informacijos apie vienokių ar kitokių rankdarbių gamybą, įdomias technologijas, stebi filmukus jutube, kur auksarankės moterys iš viso pasaulio dalijasi savo kūryba.

Televizoriaus, sako, visai nežiūrinti. „Kam save nuodyti reklamomis? Viską, ko man reikia, – TV laidų, filmų, žinių – galiu rasti internete. Šiuo metu televizorius man – kaip spintelė, nuo kurios nuvalau dulkes ir vėl uždengiu gražia, pačios siuvinėta servetėle“, – prisipažįsta pašnekovė.

60-metė nesigaili, kad pragyventi vien iš rankdarbių jai nepavyktų. „Jei siuvimas taptų duona kasdienine, ar būtų malonu siūti?“ – retoriškai klausia ji ir tuojau pat prisipažįsta, kad į savo hobį investuoja daug, bet naudos ne visada gauna.

„Čia panašiai kaip ir su žvejyba. Moterys, kurių vyrai užkietėję žvejai, žino, kad žvejybos reikmenims jie išleidžia daug pinigų, bet žuvų šeimai ne visada parneša“, – žodžio kišenėje neieško aštrialiežuvė.

Margumynai: rankų darbo audiniai, atvirukai, paveikslai, rankinės – tai vis pamėgta skiautinių technika Nijolės pasiūtos grožybės. / Asmeninio archyvo nuotr.

Įkvėpimo ir pati ieško

Jau kurį laiką „Etsy“ platformoje prekiaujanti kūrybininkė sutinka, kad gaminti gražius rankdarbius yra viena, tačiau paskleisti apie juos žinią platesniam vartotojų ratui – visai kas kita. Tuo tikslu Nijolė susikūrė internetinę parduotuvę, kurią pati ir administruoja.

Pasikuitę virtualiosiose jos lentynose rasime ir skiautinių technika atliktų atvirukų, įvairaus dydžio paveikslų, servetėlių, takelių, pledų.

„Ir dar – mano kurtų medžiagų iš skiautelių. Jas moterys gali panaudoti kaip detales, originalius akcentus savo drabužiams ar kitiems siuviniams, tarkim, kosmetinėms, rankinėms. Puikiai atrodys iš tokios medžiagėlės pasiūta apykaklė, kišenėlė ar aplikacija, žodžiu, kas nors dekoratyvaus“, – aiškina kūrybininkė.

Kodėl, išbandžiusi įvairius rankdarbius, apsistojo prie skiautinių, N.Beresnaitė sako ir pati nežinanti. Gal tie skaičiukai, buhalterės darbas, įgimtas kruopštumas nulėmė?

Nors vadina save didele krapštuke, iš pradžių ir jai ne viskas sekėsi. Kai pradėjo iš medžiagų skiautelių komponuoti raštus, susiūtus iš įvairių geometrinių formų, dažnai tie raštai nesueidavo. „Jei koks milimetras į šalį, ir viskas – reikia ardyti“, – aiškina Nijolė, to daryti ir šiandien nemėgstanti.

Margumynai: rankų darbo audiniai, atvirukai, paveikslai, rankinės – tai vis pamėgta skiautinių technika Nijolės pasiūtos grožybės. / Asmeninio archyvo nuotr.

Ką daryti, kad ardymo būtų kuo mažiau? Dirbti tik tuomet, kai jauti įkvėpimą. Tačiau jis irgi neateina vos pirštu pamojavus. Pamato Nijolė, tarkim, kokią gražią medžiagą parduotuvės vitrinoje – būtinai ją nusiperka, o jau tuomet sėdasi prie stalo ir dirba. Arba koks gamtos vaizdelis mintyse ilgesniam laikui užstringa – tuomet irgi pajunta kūrybinių jėgų antplūdį.

Pradedi dygsniuoti ir niekada nežinai, kur tave tas darbas nuves. Kaip toje dainoje: ką matau, tą dainuoju ir dygsniuoju.

Svajoja apie skiautininkių rojų

Kūrybininkė apgailestauja, kad Lietuvoje nėra tinkamų medžiagų skiautiniams siūti. Pigių drabužių parduotuvių asortimentas jos netenkina. Nebent randa naujų medžiagų gabaliukų, atraižėlių. Jei gyventų Amerikoje, skiautinius siūti būtų paprasčiau. Ten šiam menui propaguoti įjungta visa pramonė. Pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos moteris renkasi medžiagų atraižas, – kokybė, spalvos ir sugalvotam darbui tinkamas margumas.

Šiauliškė N.Beresnaitė niekada nebuvo Amerikoje, užtai iš draugės girdėjusi, kad už Atlanto skiautinių parduotuvės yra tokio dydžio kaip mūsų „Maximos“. Ji dažnai pasvajoja, kaip šaunu būtų nuvykti į išsvajotąją Ameriką vien dėl to, kad pati savo akimis išvystų skiautininkių rojumi vadinamas prekyvietes.

Prieš penketą metų susidomėjusi skiautinių menu, Nijolė ėmė ieškoti kolegių menininkių savo gimtajame mieste Šiauliuose. „Kadaise čia gyvavo skiautininkių klubas, bet tuo metu, kai šia rankdarbių rūšimi susidomėjau aš, jis buvo išsilakstęs“, – sako pašnekovė.

Vis dėlto moters pastangos nenuėjo vėjais. N.Beresnaitė susipažino su kraštiete Maryte Collard, kurios skiautiniai jai pasirodė tarsi nutapyti paveikslai. Skiautinių menu ji domėjosi gerus du dešimtmečius, o savo įgūdžius buvo ištobulinusi dar begyvendama JAV, kur priklausė Amerikos skiautininkių asociacijai. Keliolikoje tarptautinių parodų dalyvavusi M.Collard savo darbų parodą surengė ir Šiauliuose.

Margumynai: rankų darbo audiniai, atvirukai, paveikslai, rankinės – tai vis pamėgta skiautinių technika Nijolės pasiūtos grožybės. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Dabar esame draugės, kolegės, – džiaugiasi Nijolė. – Viena kitą palaikome, dalijamės idėjomis, medžiagų skiautėmis. Marytė – labai miela, šilta. Ji daug ko mane išmokė“, – gražių žodžių skiautininkei negaili pašnekovė.

Reikės keturių gyvenimų

Nijolė skiautinius siuva tiek rankomis, tiek mašina. „Kol dar mano katinėlis nebuvo iškeliavęs į dausas, ir jis siūdavo“, – juokiasi ir pasakoja, kad prieš kurį laiką namuose augino katiną, o šis, kai šeimininkė siūdavo, įsitaisydavo ant Nijolės kelių. Kai šeimininkė dirbdavo kitus darbus, įsirausdavo į skudurėlių krūvą ir ramiai sau miegodavo.

Paklausta, kiek tų medžiagėlių maišų namuose turi prikaupusi, Nijolė garsiai atsidūsta. „Ech... Turiu priklausomybę pirkti medžiagas, todėl mano namuose jų išties daug. Kartais kyla sąžinės priekaištų, kad viskas stovi, dulka, o aš tik planuoju, svajoju, bet iki jų neprieinu. Matote, pats skiautinių siuvimo veiksmas vyksta labai lėtai. Paskui pradedu pykti ant savęs, kad tiek prisiplanavau ir kad turbūt reikės kokių keturių gyvenimų viskam įgyvendinti“, – atvirauja skiautininkė, dažniausiai prie siuvinio prisėdanti ryte, dar prieš darbą. Pasiuvinėjanti valandą, dvi. Tuomet į darbą einanti kaip į šventę – visai kitos nuotaikos.

Jei nesiseka, palieka skiautinį ramybėje ir laukia, kol ateis įkvėpimas. Eskizų savo darbams N.Beresnaitė nepiešia. Jei suplanuoja kokį didesnį siuvinį, tarkim, skiautinių antklodę, susidėlioja mintyse jos detalių spalvas ir drąsiai leidžiasi nešama fantazijos sparnų. „Beje, kartais jie nuneša visai ne ten, kur planavau nuskristi…“ – gardžiai nusijuokia pašnekovė.

Paklausta apie pirkėjus, surimtėja. Apgailestauja, kad lietuviai šio darbo nevertina. Gal ir vertina, tik pinigėlių nelabai turi. Juk pledas gali kainuoti ir iki 500 eurų. Todėl Nijolės darbus „Etsy“ platformoje daugiausia perka amerikietės.

„Lietuvės labiau mėgsta megzti, o skiautinių siuvimas, galima sakyti, yra nacionalinis amerikiečių moterų hobis. Kiekviena valstija turi savo skiautininkių būrelius, klubus, draugijas. Moterys dažnai rengia savo skiautinių parodas net bažnyčiose“, – dalijasi girdėtomis istorijomis N.Beresnaitė.

Margumynai: rankų darbo audiniai, atvirukai, paveikslai, rankinės – tai vis pamėgta skiautinių technika Nijolės pasiūtos grožybės. / Asmeninio archyvo nuotr.

Reikia įdėti daug darbo

„Kai tik prasidėjo pandemija, ėmiau siūti apsaugines kaukes. Turėjau daug medžiagėlių, tai nusprendžiau laiką bent siuvimu užmušti, kad visokios blogos mintys į galvą nelįstų. Į talką pasikviečiau ir draugę. Kartu pasiuvome gal 400 kaukių, kurių dalį padovanojome žmonėms. Po visko draugė prisipažino niekada negalvojusi, kad siūti – tiek daug darbo“, – pasakoja N.Beresnaitė.

Anot jos, niekada gyvenime nesiuvusios moterys mato tik galutinį rezultatą – gražų daiktą, kuris, jų nuomone, kainuoja daug. „Kad iki to daikto veda daugybė smulkių, sudėtingų žigsnelių – iš kur joms žinoti?“ – nekaltina moterų.

Nijolė sutinka papasakoti, kaip pasigaminti patį paprasčiausią skiautinį. Reikia susirasti medžiagų atraižų (geriausiai – tamsių ir šviesių atspalvių), susikarpyti jas vienodais kvadratais (tarkim, 5 arba 7 cm) ir susiūti šachmatų tvarka. Reikia vienspalvės medžiagos pagrindui ir paminkštinimo įdėklui į vidų, mat skiautinį tradiciškai turi sudaryti trys sluoksniai. Juos sujunkite laisvu dygsniavimu arba naudokite siuvimo mašiną. Gautą kvadratą gražiai apkarpykite ir sugalvokite kraštelių apdailą.

Veikia tarsi antidepresantas

Vis dėlto didžiausia šio darbo vertė, pasak Nijolės, dabartiniu neramiu periodu – minčių užimtumas ne karu, o pirštų meditacija. Yra atlikta nemažai tyrimų, įrodančių, kad mezgimas, siuvimas ar kiti rankdarbiai gali būti ne tik puikus hobis, bet ir veiksminga gydymo priemonė jautriems žmonėms. Ypač tiems, kurie skundžiasi nerviniais sutrikimais, depresija. Rankdarbiai – tarsi antidepresantas, galintis be vaistų normalizuoti širdies ritmą.

Į madingiausias metų spalvas Nijolė nesižvalgo, bet spalvų suderinamumu savo kūriniuose rūpinasi. Mėgstamiausios jos spalvos – violetinė, žydra ir įvairūs jų atspalviai.

„Ir vėl negaliu nepaminėti Amerikos. Ten, specializuotose skiautininkių parduotuvėse galima nusipirkti medžiagų rinkinį su visa spalvų gama, – aiškina kūrybininkė, vienam savo darbui „Audra jūroje“ (2 m x 1,50 m) tinkamų spalvų skiaučių ieškojusi net keletą metų. – Viena pažįstama atsiuntė medžiagėlių iš Anglijos, kitas pirkau internetinėje „Amazon“ parduotuvėje. Taip per kelerius metus ir prisirankiojau.“

Margumynai: rankų darbo audiniai, atvirukai, paveikslai, rankinės – tai vis pamėgta skiautinių technika Nijolės pasiūtos grožybės. / Asmeninio archyvo nuotr.

Ar Nijolės namuose daug jos darbų? Anot moters, nors vežimu vežk. Lovos užklotos skiautinių lovatiesėmis, ant stalo – skiautinių servetėlės, ant sienų – skiautinių paveikslai.

„Drabužių iš skiautelių nesiuvu, tik rankines. Jos labai praktiškos. Kadangi naudoju impregnuotą, atsparų drėgmei pamušalą, tai joks lietus ar sniegas joms nebaisus. Daug tokių rankinių, kosmetinių, telefonų dėkliukų esu išdovanojusi draugėms. Jos supranta, kad nors ir paprastas daiktas, bet vienetinis!“ – aiškina N.Beresnaitė, visuomet turinti keletą lagaminų atsargų – jei kartais kam prireiktų dovanos.

Ką veiktų laisvalaikiu, jei nesiūtų? Norėtų suleisti rankas į žemę. Deja, gyvena mieste, neturi tam sąlygų. Tad džiaugiasi, kai draugė pasikviečia ją į sodą pauogauti. Prieš keletą metų sugalvojo, kad nori išmokti važinėtis elektriniu paspirtuku. Teko visas gatvių duobes suskaičiuoti, bet lėkti tiesiai išmoko.