Savo nacionalinio veido nerandanti Lietuvos architektūra galbūt galėtų semtis kitų šalių patirties? Antai Norvegija – jai ilgą laiką įtaką darė vakarietiškos mados, bet galiausiai ji nusprendė grįžti prie savo vertybių.

Pasitinka jaukūs vaizdai

Šiauriniame Europos pakraštyje, tarp fiordų, uolų, kalnų ir miškų įsiterpusi Norvegija – šiandien pavydėtinos gyvenimo kokybės kraštas. Tačiau šios šalies architektūra – be pompastikos ir blizgučių, neišsišokanti iš aplinkos ir drastiškai nedemonstruojanti piniginės storio.

Daugelyje gyvenamųjų namų vyrauja mediena, akmuo. Tradicines trobeles primenančius namus puošia juos supanti aplinka. Kad ir šalies sostinėje Osle, kalnų šlaituose ir fiordų pakrantėse įsikūrusios jaukios sodybos atrodo tarsi nedidelė gyvenvietė.

Uolėtas ir kalnuotas reljefas, gamta diktuoja sprendimus, kurie žavi ne tik forma ar konstrukcijomis, bet ir tuo, kaip pritampama aplinkoje.

Lyginant su Vakarų Europos menu ir kultūra, Norvegija šimtus metų buvo nutolusi ir provinciali. Kadaise šalis buvo skurdi, retai apgyvendinta, neišvažiuojama, be to, šimtus metų valdoma svetimšalių – iš pradžių danų, vėliau – švedų. Svarstoma, kad galbūt todėl čia nedaug monumentalių pastatų, o architektūroje gajos liaudies tradicijos.

Artumas gamtai ir paveldėtų vertybių puoselėjimas tarsi Norvegijos architektų kelrodis, kurie jau prieš šimtmetį mėgino formuoti ne nusižiūrėtą, o nacionalinę architektūrą.

Turi unikalaus paveldo

Mediena norvegams buvo prieinama visur ir kiekvienam. Pasistatyti šiltą būstą nereikėjo didelių pastangų. Tačiau statydintis akmeninį namą, kai dar nebuvo technikos, buvo prabanga. Be to, gyventi akmeniniame name šalta ir nepatogu. Todėl akmenys naudoti nebent tvirtovėms, šventovėms, žvejų, medžiotojų trobelėms statyti. Liaudies meistrai tobulėjo statydami rąstinius namus. Aukštas medžio meistrystės lygis taip pat matomas ir vikingų laivuose.

Tiesa, Norvegijoje pėdsaką yra palikusi ir samių kultūra. Ši Skandinavijos klajoklių tauta statė velėna arba kailiais dengtas trobeles ant medinio karkaso. Daugelis samių prisitaikė prie šiuolaikinio gyvenimo būdo, tačiau tik pastaraisiais dešimtmečiais susirūpinta šios unikalios kultūros išsaugojimu.

Norvegijoje iki šių dienų yra išlikę keli šimtai pasaulietiškų medinių pastatų, siekiančių viduramžius. Norvegų sodybose buvo statomos grupės rąstinių namų, kuriuos jungė dengtos galerijos. Stogai želdinti velėna, kuri žiemą šildo, vasarą – vėsina.

Dar galima pasigrožėti tradicinėmis, Šiaurės Europos kraštams būdingomis medinėmis bažnyčiomis, kelios dešimtys išliko Norvegijoje ir pripažintos UNESCO paveldu. Daugelis jų statytos iki 1350 metų. Tai įrodymas, kokios aukštos kokybės, kokios unikalios konstrukcijos šie mediniai pastatai, nesuirę ir nesugriuvę 700–800 metų.

Tradicijas derino su naujovėmis

XIX a. vystantis pramonei ir į miestus pradėjus plūsti žmonėms, namai kilo lyg ant mielių. Architektūrai įtaką ir toliau darė užsienio srovės. XX a. pradžioje ir į Norvegiją atkeliavo secesijos stilius, giminingas vokiškajam ir austriškajam.

Šaliai atsistojus ant kojų kaip savarankiškai valstybei, stiprėjo noras kurti savas tradicijas, taip pat ir architektūroje. Periodas nuo 1905 m. iki 1925 m. vadinamas nacionaliniu romantizmu. 1911-aisiais Trondheime įkūrus Norvegijos technologijų institutą, jame pradėti rengti architektai ir inžinieriai. Šie stengėsi perprasti Norvegijos klimatą, reljefą ir statybos tradicijas. Tai pažadino nacionalinės architektūros kryptis. Dar 1910-aisiais šviesa, erdvė ir žaluma tapo kertiniais architektūros idealais.

1916 m. paskelbtas konkursas Oslo rotušės projektui. Prireikė 30 metų šiam statiniui užbaigti – architektai Arnsteinas Arnebergas ir Magnusas Poulsenas rotušės viduje tik 1950 m. baigė tapyti milžiniškas freskas. Rotušė, atstovaujanti norvegiškam neorenesansui, laikoma unikalia. Nors ji baigta statyti prieš 60 metų, du kvadratiniai bokštai Oslo horizonte vis dar sulaukia prieštaringų vertinimų.

Funkcionalizmas į Norvegiją atkeliavo panašiu metu, kaip ir likusioje Europoje. Tačiau norvegai naujajai filosofijai taikė ir nacionalines tradicijas: naudojo natūralų akmenį, telkėsi natūralią aplinką.

Daugiau šia tema skaitykite pirmadienį "Kauno dienos" priede "Namai".