Užmaišę kibirus kanapių, linų ir dilgėlių pluoštų košės, suformavę iš jos blynus ir juos išdžiovinę, gautume kietą plokštelę. Šis mini eksperimentas sufleruoja, kas gali pakeisti medį ir plastiką.

Siaučia natūralumo užkratas

Mūsų protėviams, neįsivaizdavusiems savo buities be linų ir kanapių, tikriausiai kiltų nuostaba, kad linų, dilgėlių ar kanapių pluošto kuodelis gali virsti net tik siūlu, bet ir kietu baldu.

Tai joks stebuklas – vakariečiai jau gamina kanapinius krėslus ar linines plokštes. Šie, lietuviams nuo seno pažįstami augalai, Lietuvoje tarsi iš naujo atrandami.

Linų, dilgėlių ir kanapių pluoštai, kurie sutrumpintai vadinami LDK, – tebėra eksperimentų karuselėje. Ir nors šie pluoštai Lietuvoje kol kas auginami tik pavienių entuziastų, atsiranda ir kūrėjų, kurie mielai šias žaliavas paverstų ne tik patraukliais, bet ir aplinkos neteršiančiais buities daiktais, kurie pakeistų plastiką ir kitas sunkiai suyrančias medžiagas.

Vilniaus dailės akademijos (VDA) doktorantė, Kauno kolegijos Pramoninių technologijų ir dizaino katedros lektorė Inga Valentinienė bene pirmoji mūsų šalyje pasišovusi LDK pluoštus įauginti į lietuviškų baldų gamybą.

Natūralių žaliavų paieškos idėjomis ją užkrėtė VDA dėstytojas profesorius Jonas Venckūnas, kai ji nagrinėjo naujų technologijų įtaką baldų dizainui. Besigilinant į pasaulines tendencijas paaiškėjo, kad dizaineriai ir pramonė nukreipta būtent natūralumo link.

I.Valentinienė pradėjo domėtis, kas Lietuvoje gamina natūralumu pasižyminčias baldų žaliavas, bet jai teko nusivilti.

„Labai nustebau, kad tik Belgijoje radau iš linų pluošto gamintą plokštę. Parsivežiau ir pasitelkiau ją gamindama magistro darbą“, – pasakojo moteris.

Panoro gaminti patys

Pagaminusi kietų baldų komplektą iš gamyklinės linų plokštės, moteris nenustygo. Vienos Lietuvos medžio drožlių gamybos įmonių laboratorijų tyrė minėtos linų plokštės fizikines, mechanines savybes, jai talkino kolegos.

„Plokštės iš linų Belgijoje gaminamos jau gana seniai. Jos storis gana didelis, o pati plokštė – kur kas lengvesnė, nei tokio paties storio medžio drožlių plokštė. Linų plokštės savybės visiškai atitiko reikalavimus, keliamus baldų gamybai, tačiau pati plokštė kur kas natūralesnė, pluoštui surišti nenaudojamos tokios medžiagos kaip medžio drožlių plokščių gamyboje“, – dėstė Kauno kolegijos Pramoninių technologijų ir dizaino katedros vedėjas Giedrius Pilkis.

Tada kilo noras patiems pagaminti žaliavą baldams iš natūralių pluoštų. LDK pluoštų pritaikymas baldams ir kitiems interjero elementams tapo I.Valentinienės doktorantūros studijų sritimi.

Stiebus smulkino mėsmale

Nors linų ar kanapių kuodelis yra tikras lietuviškos žemės produktas, tačiau gauti Lietuvoje užaugintos šios žaliavos nebuvo paprasta. Linininkystės Lietuvoje beveik nelikę. Auginti pluoštines kanapes Lietuvos įstatymai apskritai kol kas draudžia, laimė, pavieniai entuziastai išsikovojo teisę jas auginti nebaudžiami. Pramoninės dilgėlės – naujovė mūsų šalyje, moksliniams tikslams jų pernai augino tik Upytės bandymų stotis.

Kadangi eksperimentams reikėjo nedidelių žaliavos kiekių, natūralių pluoštų augintojai dizainerei iš Kauno mielai atseikėjo dalį savo derliaus. Pasiteiravus, kokia gi ta pluoštų apdirbimo virtuvė, I.Valentinienė nusijuokė: „Tai virtuvė tiesiogine šia žodžio prasme.“

Eksperimentuojančią dizainerę įsileido Kauno kolegijos maistininkų laboratorija. LDK pluoštus ji apdorojo virtuvės įranga, pavyzdžiui, skirta mėsai smulkinti.

I.Valentinienės teigimu, pirmiausia reikėjo susmulkinti sausus stiebus. Po to, masę užpylus vandeniu ir išbrinkinus, ji dar kartą buvo smulkinama.

Ant plokštumos sukrėsta masė buvo apdirbama dviem būdais: džiovinama ir presuojama. Tiesa, klijų, kokie naudojami daugumos medienos plokščių gamyboje, į šią masę nebuvo dedama.

„Tikslas – pagaminti 100 proc. ekologišką masę. LDK pluošto masė pati savaime sukimba geriau nei medienos drožlės“, – aiškino I.Valentinienė, nenorėjusi atskleisti visų sudedamųjų dalių. Tiesa, išgirdusi, kad Ukrainoje, panaudojant kanapių aliejų, buvo pagamintas plastikas, dizainerė viliasi šį atradimą išbandyti ir savo eksperimentuose.

Siekia plastiškų formų

Kai kurios Lietuvos įmonės jau domisi LDK pluoštų panaudojimu plokščių gamyboje, išoriškai šie gaminiai bemaž nesiskirtų nuo medienos drožlių plokščių. Vis dėlto kūrėja iš Kauno turi ir savų užmačių.

„Mano, kaip dizainerės, kaprizas – kurti baldus ne tik iš lygių plokščių, norisi įvairesnių konfigūracijų, plastiškų formų. Tam reikėtų baldus atspausti“, – prisipažino I.Valentinienė, tačiau įmonių, kurios galėtų tai atlikti, Lietuvoje kol kas nėra.

„Dar viena problema – pernelyg gilios medienos apdirbimo tradicijos. Mediena yra taip tinkama, kam dar ieškoti papildomų medžiagų? LDK pluoštai patrauklūs tuo, kad tai kasmet atsinaujinanti žaliava, o medžiui užaugti reikia kelių dešimčių metų. Be to, daugumos medienos plokščių gamybai naudojami klijai, nes medienos pluoštas yra trumpas, jį sunkiau surišti. Kita vertus, ir medienos pramonė tobulėja“, – pripažino pašnekovai.

I.Valentinienė regi didelę spragą: žmonės stinga darbo, daug laukų dirvonuoja, o norintieji ką nors gaminti iš kanapių ar kito pluošto neturi žaliavos. Tad ji viliasi, kad perorientavus ūkininkus ir užsitikrinus reikiamus kiekius šių žaliavų, įvairios pramonės šakos, taip pat ir baldų, turėtų naujų, natūralių, gamtą tausojančių produktų.

G.Pilkio įsitikinimu, užauginti LDK pluoštus ir iš jų pagaminti gaminius neužtenka – reikalinga ir tokios produkcijos paklausa. Kitaip tariant, būtina, kad visos grandys dirbtų išvien, kad produkcijos kaina būtų prieinama.

„Labai žavi ir skatina toliau domėtis LDK pluoštais ir tai, kad atsiranda vis daugiau šių kultūrų entuziastų. Antai viena moteris ateinantį sezoną žada auginti 4 ha pramoninių dilgėlių, kurios užauga iki 4 m aukščio“, – šypsojosi dizainerė. Ji jau yra gavusi pažadus, kad būsimiems eksperimentams bus užauginta ir linų bei kanapių. Taigi, kai sulauks būsimo derliaus, I.Valentinienė žada pateikti nuo pat stiebo gamintų baldų pavyzdžių.

Štampai nebūtų blogai

Kanapių, linų ir dilgėlių pluoštų savybės skiriasi juos auginant ir perdirbant. Pavyzdžiui, linus kur kas sunkiau užauginti nei kanapes, o perdirbti lengviausia dilgėles. Iš jų pagamintų produktų savybės irgi šiek tiek skiriasi. Kuris pluoštas geriausiai tinka baldams, kurią kultūrą auginti yra racionaliausia – dar tiksliai neišaiškinta, tai tebėra tyrimų objektas.

I.Valentinienės žiniomis, kanapių pluoštas yra ypač tvirtas, iš jo galima gaminti ne tik kėdes, bet ir kitų baldų kietąsias dalis.

„Kalbant apie ekologiškus baldus, labai svarbu, kad būtų kuo mažiau jungčių, furnitūros detalių, nes jų gamybai sunaudojama daug energijos išteklių. Todėl noriu, kad LDK pluoštų baldai būtų kuo vientisesnės formos. Tokie baldai dabar gaminami iš plastiko“, – palygino pašnekovė.

Dizainerės įsitikinimu, nebūtų blogai, jei LDK pluošto baldai būtų tiesiog štampuojami, kaip dabar daroma iš plastiko. Ekologiniu požiūriu, pasak jos, vienetinio gaminio vertė yra niekinė.

„Būtų fantastika, jei natūralios medžiagos galėtų pakeisti plastikus“, – pridūrė kaunietė. Mat iš LDK pluoštų gaminiai lengvai suyrantys arba nesunkiai perdirbami.

Žemės ūkio ministerijos Augalininkystės skyriaus vyriausioji specialistė Virginija Vingrienė

Gali būti, kad greitai pluoštines kanapes bus galima auginti legaliai ir gauti ES paramą. Pluoštinių kanapių įstatymo projektas yra pateiktas svarstyti Seimui. Šio įstatymo tikslas – nustatyti pluoštinių kanapių auginimo priežiūros reikalavimus ir įvežamų kanapių sėklų, skirtų ir neskirtų sėjai, licencijavimo reikalavimus, licencijų išdavimo, galiojimo stabdymo ar panaikinimo tvarką. Šiuo projektu siūloma nustatyti ir pluoštinių kanapių sėklų, neskirtų sėjai, patvirtintųjų importuotojų pripažinimo tvarką. Projektui pritarta po pirminių svarstymų, dar laukiama galutinio balsavimo. Kol kas šis projektas nėra įtrauktas į Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkę. Šį sezoną pluoštinių kanapių auginimas dar nebus legalizuotas, nes įstatymas, jei bus priimtas, įsigalios tik nuo 2014 m. sausio 1 d. Nepaisant to, kai kurie ūkininkai pluoštines kanapes augina, nes to nedraudžia daryti ES teisė, mat pluoštinės kanapės pripažįstamos žemės ūkio augalais, tik tiesioginių išmokų lietuviai negali kol kas gauti. Linams tokios išmokos mokamos, bet lietuviai jas augina vangiai. Pernai Lietuvoje buvo pasėta vos 8 ha šios pluoštinės kultūros. Linų auginimo savikaina didelė, o supirkimo kaina maža. Net ir pridėjus tiesiogines išmokas, jų auginti neapsimoka. Linai reikalauja išskirtinės priežiūros, juos puola ligos ir kenkėjai. Dilgėlių pluošto auginimas Lietuvoje mažai ištirtas, dar tik atliekami pirmieji bandymai. Labai daug kas domisi kanapių auginimu, tai išties perspektyvi sritis. Daugiausia jas numatoma naudoti kaip statybinę medžiagą, biokurą, žaliavą aliejui spausti. Kadangi tekstilės įmonės Lietuvoje beveik sunykusios, pradėti gaminti kanapinius audinius kol kas sudėtinga.