Ankstyvą pavasarį pensininkas Kęstutis Laukys stvėrė kastuvą ir ėmė skrosti velėną savo sodybos pakraštyje. Netrukus pasimatė, kad tai ne lysvės, o visai kas kita tveriama.

Ant kupolo – piramidė

Po kelių mėnesių K.Laukio kūrinys įgijo aiškesnius apmatus, bet nusakyti jo paskirtį gali tik pats autorius.

Lauke prie sodybos, pasak šeimininko, buvo susiformavusi kupra. Žemė nederlinga, styrojo nupjautų medžių kelmai, kurmių išraustos dirvožemio krūvos, aplink augančios liepos kitką stelbė. „Nei ten žemdirbyste galėjai užsiimti, nei sodą veisti“, – paaiškino 63-ejų vyras. Šią vietą jis buvo numatęs skirti poilsio zonai.

Kauno rajone, Raudondvaryje, augęs ir įvairias profesijas išmėginęs vyras dabar gyvena sodyboje netoli Marijampolės ir savo kitonišku požiūriu į gyvenimą, gamtą, žemdirbystę išsiskiria iš kitų, tapo Pabuktės kaimo įžymybe.

Vyras simboline pavarde puoselėja gamtinę žemdirbystę ir skina bei rauna vešliausias daržoves, tačiau jis nenustygsta be papildomos veiklos.

„Šovė mintis iš atliekamos žemės kažką padaryti. Tad pradėjau statyti Saulės šventyklą“, – išpyškino K.Laukys. Pasak autoriaus, tai hipotetinis pavadinimas, čia nebus atliekamos pagoniškos ar kokios nors kitokios apeigos, vadinamoji šventykla neatliks jokios funkcijos, išskyrus, tai, kad ji teiks pasigėrėjimą.

Šventyklai skirtas kvadratinis sklypas beveik 8 arų dydžio: 28 metrų ilgio ir tokio pat pločio.

Centrinis šventyklos taškas – kupolas, užsibaigiantis piramide. „Iš viršaus žiūrint, išeina svastika. Nuo kupolo sklinda spinduliai, tarsi aštuonios pagoniškos šventės, saulėgrįžos ir lygiadieniai“, – trumpai kompoziciją nusakė autorius.

Velėnos plytos – kietos

Statyba vyksta palengva, be papildomų medžiagų, tik iš to, kas po kojomis. Pensininkas kastuvu atkerta gabalą velėnos ir krauna ant kupolo. Pagrindą lygina, daro nuolydį, kad netelkšotų balos. „Kupolo viršūnę nupjoviau, nes mačiau, kad kūrinys neišbaigtas. Ant viršaus statau keturbriaunę piramidę, ji bus poros metrų aukščio“, - planais dalijosi pašnekovas.

Kastuvu atkirstas velėnos gabalas – tarsi plyta, augalų šaknys priemolį sulaiko, šis nebyra. Šiuo metu kildinant jau nemažą piramidę, statytojui tenka lipti ant kupolo. „Plytos gana kietos, išlaiko“, – juokėsi K.Laukys. Kupolas pilnaviduris, viduje – žemė.

Vyras jau yra numatęs, kaip visa tai apželdinti. „Galvoju daryti durpių, molio mišinį, pripilti į jį sėklų ir kupolą bei spindulių vertikalius kraštus “aptinkuoti", – išdavė autorius. Jo įsitikinimu, suvešėjus žolei, objektai bus apsaugoti nuo erozijos.

Spinduliuose – lysvėse – K.Laukys planuoja užveisti gėlynus, o kol kas į juos yra pasėjęs linų, miežių, grikių, avižų.

Neužsidaręs nuo smalsuolių

Apskritimai, kuriuose pasodintos tujos, autoriaus aiškinimu, tėra ornamentika, jie neturi simbolinės reikšmės.

Ant lygaus šventyklos pagrindo K.Laukys planuoja užpilti derlingo grunto ir pasėti veją. Autoriaus mano, kad viskas turi būti gyva, tad net neturėjo minties ant pagrindo pilti skaldos ar kažko panašaus.

Šventyklą K.Laukys pradėjo statyti balandį ir triūsia bemaž kiekvieną dieną. Lygiagrečiai tenka prižiūrėti daržą, kuris yra pagrindinis K.Laukio maisto šaltinis.

„Jokių gyvulių nelaikau, tik šunytį“, – pridūrė vyras.

Ką veiks Saulės šventykloje, autorius nesakė, esą tai yra jo asmeninis reikalas. „Rytais vaikštau po savo labirintą, šokinėju, darau jogos pratimus. Čia gyvenu“, – juokėsi K.Laukys.

Išradingojo pensininko kūriniais gali grožėtis ir atsitiktiniai smalsuoliai, K.Laukio sodyba – be tvorų. Šeimininkas patikino, kad kas tik nori gali ateiti pasėdėti, pasivaikščioti. Tačiau kūrybai jam pagalbininkų nereikia. „Tai mano smėlio dėžė“, – šypsojosi gamtos mylėtojas.