Pereiti į pagrindinį turinį

Prestižinis Žaliakalnio kvartalas – it muziejus

2012-06-18 18:00
Prestižinis Žaliakalnio kvartalas – it muziejus
Prestižinis Žaliakalnio kvartalas – it muziejus / Artūro Morozovo nuotr.

Memorialinės lentos žvelgia į praeivius nuo daugybės tarpukariu statytų namų. Anuometės „grietinėlės“ kvartalas šalia Ąžuolyno ligi šių dienų išliko prestižinė vieta gyventi, tik ne visi šiandieniai būstai išlaiko architektūros kartelę.

Pastatydavo per metus

Prieškariu į dabartines Vaižganto gatvę ir Perkūno alėją kėlėsi gyventi iškiliausi to meto žmonės. Čia kurį laiką gyveno pats rašytojas, kunigas, visuomenės veikėjas Juozas Tumas-Vaižgantas, rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, kiti žinomi meno ir visuomenės veikėjai, tuometės valdžios atstovai, mokslininkai, veikė kelios diplomatinės atstovybės. Gyvenamuosius namus projektavo žymiausi to meto architektai – Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Stasys Kudokas, Bronius Elsbergas, Leonas Ritas, Feliksas Bielinskis ir kiti.

Architektūros istorikė Jolita Kančienė atkreipė dėmėsį, kad tarpukariu turtingi žmonės dažnai statydavo ne vieno, o kelių butų namus. Vieną, patį geriausią, pasilikdavo sau, o kitus nuomodavo. Kaunietiški tokio tipo namai – dviejų, trijų, kartais keturių aukštų namai. Dažnai viename aukšte būdavo tik vienas butas.

„Savininkas dažniausiai pasiimdavo antrąjį aukštą, nes jame geriausios komforto sąlygos. Lipti ne per aukštai, bet šiek tiek atitrūkus nuo žemės“, – pasakojimą pradėjo J.Kančienė. Anuomet namas būdavo pastatomas ir įrengiamas per metus. „Bent jau pagal dokumentus taip buvo“, – pridūrė pašnekovė.

Vienas tokių namų – pačioje Perkūno alėjos pradžioje. Jį kadaise pasistatė restorano „Metropolis“ savininkė Elena Baronienė, kuri taip pat buvo laikoma viena labiausiai apsišvietusių XX a. pradžios moterų. Šis pastatas, projektuotas B.Elsbergo, – tarsi vartai į vadinamąjį grietinėlės kvartalą, kuriame kadaise įsitaisė ir Sporto halė, stadionas, pastatyta Kūno kultūros akademija .

Tiesa, tarpukariu ši prestižinė teritorija vadinta Radio rajonu, nes 1926 m. čia pradėjo veikti Kauno radijo stotis.

Išliko carinių mūrų

J.Kančienės duomenimis, ši Žaliakalnio teritorija prie Kauno miesto buvo prijungta XIX a. pabaigoje, dar prie caro. Tuomet tai buvo ne vieną šimtmetį skaičiuojanti ąžuolyno giria. Šiandieniai Žaliakalnio ir Aukštųjų Šančių ąžuolynai buvo vientisas miškas, tik vėliau jis buvo atskirtas dabartine Tunelio gatve.

XIX a. antrojoje pusėje dalyje ąžuolyno įrengtas Petro parkas (1919 m. pervardytas Vytauto parku) – pastatyta estrada, kurhauzas, kitų įrenginių, nutiesti takeliai. Dalis teritorijos atriekta karinei tvirtovei.

„Miesto dūma jau XIX a. pabaigoje bandė šią teritoriją sudalyti sklypais, bet kadangi Kaunas buvo karinė tvirtovė, aplink miestą sustatyti fortai, planai nebuvo įgyvendinti“, – pasakojo architektūros istorikė. Keletas tvirtovės statinių buvusiame Ąžuolyne yra išlikę iki šių dienų, pavyzdžiui, raudonų plytų automobilių garažas, caro laikų statinys – įtvirtinta radijo stotis, kuri tarpukariu buvo pritaikyta Kauno radiofonui.

 

Atsikraustyti gyventi greta parko žmonės įgijo galimybę tik po nepriklausomybės paskelbimo, 1922–1923 m. „Pradėtos parceliuoti žemės, jos buvo dalijamos nusipelniusiems žmonėms – ministrams, mokslininkams, profesoriams“, – vardijo J.Kančienė.

Visaip plečia erdves

Anuomet prestižiniame kvartale buvo ir skoningai suprojektuotų namų, ir masyvių, į sąlyginai nedidelį sklypą įspraustų pilaičių. Įdomu tai, kad ir kai kurie sovietmečiu bei po nepriklausomybės atkūrimo naujai statomi namai šiame kvartale atkartoja pilaičių, dvarų stilistiką, o moderniai architektūrai atstovauja vos keli pastatai.

Kelios dešimtys pastatų yra saugomos kaip nekilnojamos vertybės, bet dalis tarpukariu statytų namų praranda pirminę išvaizdą. Dažniausiai – plečiami priestatais, antstatais. Jei tūris nekeičiamas, kokybiškas estetinis vaizdas nukenčia kad ir keičiant langus. Vieno buto savininkai deda plastikinius baltus, kito buto šeimininkai – tamsius langus. Vieni išlaiko ankstesnį langų suskaidymą, kiti – ne. Jau net nesitikima, kad bus įstatyti mediniai langų rėmai.

Ant stogų dažnai sutviska skardinės ar bituminės čerpės. Nemažai senukų velkami į šiltesnius kailinius, nori nenori, langų ir durų angos įgilėja, pastato išraiška pakinta. Kiek originalios architektūros bus išsaugota, lieka pasikliauti savininkų supratingumu.

Vadinamajame grietinėlės kvartale – Perkūno alėjoje, Vaižganto ir gretutinėse gatvėse ir šiandien gyvena nemažai žinomų žmonių, nekilnojamojo turto kainos čia itin aukštos.

Pradžioje – kaimo sąlygos

J.Kančienės duomenimis, tarpukariu buvo numatyta apstatyti ir kur kas didesnę šiandienio Ąžuolyno parko teritoriją – nuo Gėlių Rato iki pat Dainų slėnio. Buvo galvojama čia pastatyti Vyriausybės rūmus, universiteto kompleksą, kitu statinius. Kitaip tariant, didelė dalis ąžuolyno turėjo būti urbanizuota.

Vis dėllto vadinamojo Radio rajono naujakuriai ne iškart raškė komfortiško gyvenimo vaisius – pirmus metus teko gyventi be patogumų. J.Kančienė yra radusi duomenų, kad 1927–1929 m., pastačius namą, jame dar nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Geriamąjį vandenį atsiveždavo, o kanalizacijos nuotekas kaupdavo, vėliau išgabendavo. Tik 1930–1933 m. pradėtos tiesti gatvės, prieš tai jos vadintos takais.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų