Pereiti į pagrindinį turinį

Savarankiško gyvenimo startas - su 100 tūkst. litų sąskaitoje

2010-10-11 10:59
Savarankiško gyvenimo startas - su 100 tūkst. litų sąskaitoje
Savarankiško gyvenimo startas - su 100 tūkst. litų sąskaitoje / Tomo Raginos nuotr.

Kai netikėtai banko sąskaitoje pinigų suma padidėja šimtu kartų, į galvą toptelėja bene vienas racionaliausių būdų ją panaudoti – nusipirkti butą.

Kitų patarimai nepadėjo

Kai tau 23-eji, o tavo banko sąskaitoje netikėtai atsiranda 100 tūkst. litų, iš jaudulio ne tik burna pradeda džiūti, bet ir širdis virpėti. Dar notaro kabinete prieš akis matant sutartis su įrašytais milžiniškais skaičiais, galvoje kaipmat įsijungia minčių generatorius: "Tokios pinigų sumos nesutaupyčiau gerus dešimt metų. Kaip man racionaliai panaudoti kiekvieną litą?"

Nekilo dvejonių, kad vyriausios anūkės savarankiško gyvenimo pradžiai senelių dovanotus pinigus reikia išleisti būtent būstui. Juk ir metas tam ypač palankus – specialistai skelbia, kad dabar pats sunkmečio įkarštis ir nekilnojamojo turto kainos bene žemiausiai nukritusios.

Siūlymų, kaip naudingiau panaudoti savo šešiaženklę sumą, sulaukiau begalės. Vieni nedvejodami siūlė pirkti nedidelį žemės sklypą užmiestyje, kiti – įsigyti gan tvarkingą sodybą netoli miesto, treti – investuoti į naujos statybos butą – kad ir mažą ir tik su daline apdaila.

Vis dėlto pinigais man niekada nesnigo, tad nusprendžiau pirkti senos statybos butą, kurį reiktų remontuoti tik kosmetiškai – juk atliekamų pinigų remontui neturėjau.

Jausdama moralinę pareigą, buto pradėjau ieškoti atsižvelgdama į senelių, tėvų nuomonę. Tariausi ir su pažįstamais, kurie bent šiek tiek nutuokia apie situaciją nekilnojamojo turto rinkoje, išmano apie statybą.

Ieškojo giminės ir draugai

Galiausiai sudarėme būtiniausių reikalavimų butui sąrašą. Atrodė, kad mano norai neviršija galimybių: butas turi būti mūriniame name, ne pirmame ir ne viršutiniame aukštuose, kambariai – nepereinami, gyvenamasis plotas – ne mažesnis kaip 50 kv. m. ploto, sienos, lubos ir grindys – nesupelijusios, nesulietos, komunikacijos – ne senesnės nei 30 metų.

Na, o pagrindinis kriterijus – kaina. Man buvo įkandami tik tie būstai, už kuriuos pardavėjai prašė ne daugiau kaip 100 tūkst. litų. Tiesa, taip pat nesinorėjo, kad mano nuosavas butas būtų Žemuosiuose Šančiuose, Petrašiūnuose, Aleksote, Vilijampolėje.

Kelis kartus peržvelgusi parduodamų butų skelbimus internete supratau, kad mano reikalavimus atitinkančių butų už prieinamą kainą nebūna. Tuomet paieškoms sutelkiau draugų ir giminių pajėgas.

Kiekvienas savo iniciatyva apšnipinėjo savo rajoną, kartą per savaitę pasiūlydavo bent po kelis internete rastus skelbimus, tad paieškos gerokai palengvėjo: telikdavo per savaitę aplankyti 4–9 butus. Iš pradžių į ekskursiją po parduodamus butus ėjome keturiese: vertinti potencialaus pirkinio ėjau aš su sužadėtiniu ir mano mama bei močiutė. Netrukus supratome, kad toks būrys tyrinėjančiųjų kiekvieną buto kertę pardavėjus veikiau gąsdino, nei džiugino. Tad apsisprendėme toliau butus apžiūrinėti dviese.

Vertėjo užkelti kartelę

Dalies apžiūrėtų butų vaizdas šiurpino. Vienur, kaip paaiškėjo, velkasi skolos už komunalines paslaugas, kelis mėnesius išjungta elektra, kitur – išdaužyti langai, vos pravėrus duris pasitinka alkoholio, tabako dūmų kvapas. Skelbime rašyta, kad butas dviejų kambarių, o iš tikrųjų – bendrabučio tipo, kuriame esą galima išgriauti sieną ir prisidurti sau erdvės prijungus buvusią bendrą dušo patalpą.

Aplankiusi kelias dešimtis butų supratau, kad maždaug trečdalis skelbimuose rašomos informacijos yra melas, o juose dedamos nuotraukos – iš kitų būstų.

Butą, kurį pirkti apsisprendžiau per dvi dienas, radome tik po pusės metų paieškų ir be tarpininkų pagalbos.

Vos įžengusi į 64 kv. m ploto trijų kambarių gaivių spalvų patalpą supratau, kad būtinų pageidavimų sąrašą sudarinėjau ne veltui – atsijojau galybę prastų būstų.

Buto pardavėjas pasitaikė sukalbamas, išsyk pažadėjo nuleisti 5 tūkst. litų. Tą pačią akimirką jau nebenorėjau išeiti iš būsimų savo namų. Atrodė, galiu pasikloti miegmaišį ir gyventi, tarsi visuomet tai būtų buvę mano namai.

Įstrigome remontuodami

Miegoti miegmaišyje neprireikė. Buvę buto šeimininkai paliko šiek tiek daiktų: sieninę spintą, sofą, virtuvinių spintelių komplektą, viryklę, užuolaidas, šviestuvus. Kambarių sienas nutarėme tik atnaujinti – palikome panašias spalvas, ant viršaus dažėme naujais dažais. To pakako, kad paslėptume ilgainiui atsiradusias dėmes, gyvenusių vaikų piešinius.

Dažyti ėmėmės patys, nes mokėti kelis tūkstančius litų dažytojams buvo gaila. Be to, mintis, kad kiekvieną buto kertelę puoselėsime patys, džiugino. Kartu ši mintis ir baugino, nes teptukus rankose teko laikyti pirmą kartą.

"Šis butas – tai ne parduotuvės vitrina, kurioje viskas tobulai išrikiuota ir spindi. Čia jauku, nes kiekvienas kampas slepia šiokią tokią paslaptį", – su sužadėtiniu šypsojomės žiūrėdami į dar dažais kvepiančias sienas. Mes vieninteliai žinome, kuriose vietose yra šiokių tokių defektų: baldais užstatyti sienų įtrūkimai, vienas kitas nevykęs potėpis teptuku, nuvarvėję dažai.

Deja, įnikus į sienų dažymą, teko koreguoti savo planus – susitaikyti su nesibaigiančiu remontu. Tikėjomės, kad kambariai blizgės po mėnesio, bet, įpusėjus trečiam mėnesiui, tapo aišku, kad būsime laimingi, jei remontuoti pabaigsime, kol pasirodys pirmasis sniegas.

Nebeperku sau drabužių

"Tik iškart nepirk visko, kas patiks, nes po kelių savaičių nebežinosi, kur tuos spontaniškai įsigytus daiktus dėti", – patarė draugė, žinodama, kad remontuojant kambarius naujakuriai išleidžia apie 30 proc. daugiau, nei buvo apskaičiavę iš pat pradžių. Savo santaupų neiššvaistėme. Kas mėnesį pirkome po vieną daugiau nei tūkstantį kainuojantį daiktą – šaldytuvą, skalbyklę, dušo kabiną.

Sakoma, kad interjerą namuose susikuri per dešimt metų, todėl kiekvienas naujas daiktas mūsų namuose dar turi ieškoti savo kampo.

Mūsų namai nesipuikuoja žinomų gamintojų etiketėmis, interjero dizaineriai turbūt išpeiktų mūsų sprendimus. Juokaujame, kad mūsų butas turi išskirtinumų: priglaudėme visus artimųjų atiduotus sovietmečiu gamintus baldus. Jie mena laikus, kai baldai buvo didelė prabanga.

"Įsigijusi nuosavą būstą vis dažniau užsuksi nebe į drabužių ir kosmetikos, o į buitinės technikos parduotuvę", – taikliai pastebėjo kolegė.

Kaskart pagaunu save, kad nebeperku naujų megztinių, palaidinių, mano žvilgsnis krypsta į keptuves, indus, stalo įrankius, vonių kilimėlius ir kitus namų apyvokos daiktus.

Išleidome 6 tūkst. litų

Butui remontuoti, interjero detalėms, įvairiems buities daiktams per tris mėnesius išleidome apie 6 tūkst. litų.

Žinojome, kad šykštuoliai moka du kartus, tačiau vis tiek taupėme maksimaliai. Rinkdamiesi buitinę techniką ieškojome prekių, kurioms buvo taikomos patrauklios nuolaidos. Vildamiesi dar sutaupyti įsigijome kelių prekybos centrų nuolaidų korteles.

Kad sutaupytume 300 litų, pirkome ne sidabro, o baltos spalvos šaldytuvą. Iš viso pirkdami buitinę techniką sutaupėme apie 600 litų.

Įrengdama butą atradau dvi savo silpnybes – indus ir pintas interjero detales. Pintai skalbinių dėžei, aštuonioms nedidelėms pintinėms išleidome apie 600 litų. Ryškių spalvų indų dairėmės taip pat su nuolaida, todėl vietoj 200 litų išleidome tik 80 litų.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų