Sau šiaudinius namus pasistatę entuziastai juose ne tik gyvena, bet ir naudoja tarsi eksperimentinę laboratoriją, kurioje ieško vis kitokių estetinių ir technologinių sprendimų.

Asla panaši į marmurą

Šiurkščios supresuotų šiaudų sienos tiek pastato išorėje, tiek viduje paklūsta šiandieniams estetikos reikalavimams ir virsta lygiomis sienomis. Jokių gipskartonio ar kitokių dekoro plokščių! Šiaudų paviršius tiesiog nutinkuojamas, ir ne bet kuo – natūraliais, savo sudėtyje cemento neturinčiais tinko mišiniais.

Vis dėlto geriau vieną kartą pamatyti, nei daugybę kartų išgirsti. Svečiuojamės Domanto Surkio sodyboje, kurioje jis demonstruoja ne tik šiltąsias, bet ir estetines šiaudinukų galimybes.

Jaukiame gamtos kampelyje du namai keturšlaičiais, nendrėmis dengtais stogais namai jau turėjo įstrigti į atmintį tų, kurie bent kiek domėjosi šiaudinių namų statyba. Abiejų namų viduje vis dar vyksta kūrybos procesas, bet nemažas įdirbis interjere jau matyti.

Vos praveri medines lauko duris, akys krypsta į grindis – nežinia iš ko padarytas ir dar ištapytas. Šiuolaikinis išplanavimas, baltos sienos, atviros medinės sijos, mediniai laiptai, keletas laikinų baldų. Svetainėje nori nenori žvilgsniu imi tyrinėti neįprastas grindis – rusvas, vientisas, šiek tiek primenančias marmuro raštą.

"Tai iš molio plūkta asla", – atsakė ne pirmąkart klausiamą žvilgsnį matantis šeimininkas. Pagal pirminį sumanymą svetainės zonoje turėjo būti medinės grindys. Vis dėlto moliui, kuriuo tinkuotos vidaus sienos ir lubos, galiausiai nuspręsta atrėžti ir dalį grindų. Tiesa, šioji asla nepanaši į banguotas, tamsias grindis, kokias dar galima išvysti kai kuriose senosiose trobose.

Naujintėliame name ji plūkta ant lygaus betono pagrindo ir nėra be jokių nelygumų. Kad paviršius taptų glotnus, tvirtas, asla įtrinta specialiu akmeniu. Po to grindys išteptos sėmenų aliejumi, galiausiai padengtos bičių vašku.

Nesudėtinga išpiešti

Iš pirmo žvilgsnio molinės grindys – pigios, tačiau reikalauja itin daug darbo, jų apdirbimo procesas nėra greitas. Antai svetainės aslą akmeniu trynė ir tvirtino penki žmonės, tai truko kelias savaites. Suplūkta išdžiūvusi asla – balto molio spalvos, o užtepus alyvos, ji parudavo. Pasak D.Surkio, galima suformuoti bet kokią norimą grindų spalvą naudojant dažų pigmentus.

Virtuvės ir valgomojo zonoje šeimininkai grindims vis dėlto pasirinko plyteles. Jos kiek patvaresnės už molio aslą. Be to, kai gimė aslos idėja, plytelės jau buvo išklotos.

Aslą šiuolaikiniuose namuose D.Surkiui teko matyti tik užsienyje. Šiaudinių namų statytojas įsitikinęs, kad jo namai pirmieji Lietuvoje turi tokias grindis. Jo žiniomis, ši senovinė naujovė pamažu plinta ir kituose būstuose.

Pasikonsultavęs su specialistu, aslą galėtų suplūkti ir neturintis statybininko išsilavinimo žmogus. "Tiesiog yra niuansų, apie kuriuos reikia žinoti", – perspėjo pašnekovas. Darbo sudėtingumas priklauso ir nuo rezultato, kurio sieki. D.Surkio ir jo žmonos Anolitos namo svetainėje naudota aslos technologija sudėtingesnė, o prieangyje – paprastesnė.

Prieškambario aslą puošia piešinys, kuris, prieš dengiant alyva, išpieštas guašu. "Norėjome išbandyti, kaip galima ant molio tapyti. Mano žmona yra dailininkė, ji su vaikais ir nupiešė šį mandalą primenantį kilimėlį. Dažai įsigėrė į molį, padengtas alyva piešinys nenusitrina", – darbo procesą trumpai nusakė D.Surkys.

Nors aslos technologija senovinė, tai nereiškia, kad ji turi būti šalta, kaip kadaise. Po viso namo grindimis įrengtas šildymas.

Stalas – irgi šiaudinis

Kad tave supa šiaudinės sienos, Surkių namuose tikrai neužmirši. Vienoje svetainės sienų vietoj paveikslo dominuoja vadinamasis teisybės langas. Tai paliktas netinkuotas stačiakampis lopas, pro kurį matyti pagrindinė statybinė medžiaga. Šiaudiniuose namuose – tai būtinas akcentas. Surkiai jį uždengs stiklu, nes žiemą pajuto, kad pro jį pereina šaltis.

Kitas šiandienio interjero elementas – stalas šiaudų paviršiumi. "Vieni ant jo valgo, kiti miega", – neįprasto objekto paskirtį juokdamasis įvardijo pašnekovas. Iš tikrųjų tai – šiaudinio namo sienos gabalas, kuris rodomas kaip eksponatas per seminarus. Kurį laiką jis stovėjo kampe, galiausiai šeimininkas tikisi jį panaudoti ne tik kaip eksponatą.

"Tokius sienos modulius gaminame Lietuvoje ir naudojame šiaudiniams namams statyti", – patikslino D.Surkys.

Tikrieji svetainės baldai, kurie tęs šiaudinio, natūralaus namo idėją, dar nepagaminti, bet viziją, kaip jie atrodys, šeimininkai jau turi. Jie bus mediniai, pusiau skulptūros, ant kurių bus uždėta minkštoji dalis. Stalas bus šiaudinis. "Aišku, ne toks, kaip dabar, bet stikliniu paviršiumi, pro jį matysis šiaudai", – įsivaizdavo pašnekovas.

Į tinką – maisto produktai

Su interjero dizaino specialistais Surkių šeima konsultavosi dėl erdvių išdėstymo, tačiau toliau dailindami namus kliaujasi savo išmone. "Kadangi su šiomis natūraliomis medžiagomis Lietuvoje nelabai kas yra dirbęs, tenka patiems kurti dizainą. Balto molio niekas nebuvo matęs Lietuvoje, mes patys jį pagaminome", – paaiškino namų šeimininkas ir patikslino, kad sienos nedažytos – tai natūrali balto molio spalva.

Rinkdamiesi apdailos medžiagas šeimininkai pirmiausia paisė natūralumo. Žinoma, formuojant pamatus neišvengta cemento, klijuojant plyteles neapsieita be klijų. Jei buvo galima rinktis, nusvėrė tai, kas iš gamtos.

Antai medinės sijos tepti šelako muilu. Šelakas yra gyvulinės kilmės natūrali derva, išgaunama iš parazituojančių vabzdžių, kurie gyvena Tailande ir Indijos Rytuose, sekreto.

"Natūralios medžiagos, žinoma, turi poveikį. Pirmiausia – psichologinį, nes žinai, kad gyveni natūralioje aplinkoje. Be to, oras – kitoks. Mes gyvename pusantrų metų ir jau nebejaučiame, tačiau atvykusieji pirmą kartą išsyk pastebi, kad kvėpuoja kitokiu oru", – pasakojo šiaudinių namų statytojas.

D.Surkio nuomone, sienas tinkuoti moliu dar netgi lengviau nei įprastu tinku su cementu. Pastarasis sustingsta ir nieko negali daryti. Apdžiūvusį molį pašlapini ir gali dirbti iš naujo. Molio tinkas nėra naujiena, kadaise lietuviai būtent molį naudojo sienų apdailai, maišė jį su spaliais, šiaudais. "Lietuviškų molio tinkavimo tradicijų mažai išlikę. Mes žinių atsivežėme iš Estijos, Anglijos", – pasakojo D.Surkys.

Kelios namų sienos yra sykiu ir paveikslai. Vieną jų sukūrė interjerus dekoruojantis menininkas Eduardas Kaltanas. Jis pavaizdavo reljefinį jūros dugną, į banguotą paviršių inkrustavo akmenų, gintarų, kriauklių.

Virtuvės zoną išskirianti gruoblėta siena – paties D.Surkio kūryba. "Į ją įdėjau dvidešimt skirtingų maisto medžiagų – pupelių, žirnių, ryžių, makaronų, prieskonių ir kitko. Pirmą kartą maistą rinkausi ne pagal skonį, bet pagal spalvą", – juokėsi autorius. Kai sieną norima padaryti kiek grubesnę, į molį galima įmaišyti šiek tiek šiaudų.

Sienų varža pasitvirtino

Prieš kelerius metus Dievogalos kaime šiaudinius namus sau pradėjo statytis ne tik Surkiai, bet ir draugų, Jurgitos ir Evaldo Paulavičių, šeima. Tada tai buvo vieni pirmųjų šiaudinių namų Lietuvoje, dabar jų Lietuvoje jau yra apie keturios dešimtys.

Jei naujai sau statytų namą, D.Surkys tai darytų kiek kitaip. "Keičiasi technologijos, vis atsiranda naujesnių, geresnių statymo būdų. Dabar atsirado šiaudų moduliai, kurie labai pagreitina procesą. Mano name pirmiausia buvo statomas karkasas, į jo tarpus buvo kišami ir presuojami šiaudai", – prisiminė šiaudų gerbėjas.

Šiaudų name Surkiai jau žiemojo vieną sezoną ir suskaičiavo, kad šildymo kaina atsieina apie dešimt kartų pigiau nei daugiabutyje. Mokestis už elektrą – vienintelė paslauga, už kurią reikia mokėti. Praėjusios žiemos mėnesį vidutiniškai elektra atsiėjo apie 300 litų. Elektra reikalinga geoterminei šilumai po namą paskirstyti, vandeniui siurbti, vandeniui pašildyti, elektrinei viryklei, kitiems buitiniams prietaisams.

"60 kv. m ploto bute žiemą vien už šilumą mokėdavome po 300–400 litų per mėnesį, dabar tiek mokame už visas paslaugas 320 kv. m ploto name", – palygino pašnekovas. Visa tai lemia itin didelė šiaudinio namo sienų šiluminė varža. "Kai atsiras židinys, bus dar taupiau", – pridūrė jis.

Kaimynų Paulavičių name interjeras taip pat kuriamas pamažu, nes daug darbo atliekama rankomis. "Smagu, kad viskas daroma rankomis, nors ir ne visada savo, tačiau artimų žmonių. Kartu ieškome kompromisų, gyvename nuolat vykstančiame kūrybos procese", – šviežiais gyvenimo šiaudiniame name įspūdžiais dalijosi J.Paulavičienė, į naujus namus su šeima įsikėlusi vasaros pradžioje.