– Kuo ypatingas miesto rajonas ir namas, kuriame yra šis butas?

– Butas yra 1959 m. statytame name. Architektūriškai įdomiausias ne pats pastatas, o vieta, kurioje jis yra, – Kauno naujamiestis, A.Mickevičiaus gatvė. Tai istorinė miesto dalis, vertinga daugeliu aspektų, pradedant tuo, kad yra laikoma ryškiausiu XIX a. vidurio miesto planavimo pavyzdžiu Lietuvoje. Kauno naujamiestyje yra itin koncentruota tarpukario architektūros, lietuviškojo modernizmo, ekspozicija.

– Papasakokite šių namų istoriją.

– Tai šeimininkės vaikystės namai. Ji juose užaugo, o dabar vėl persikelia čia gyventi. Taigi, dirbau ne baltame popieriaus lape, o erdvėje, kuri turi labai platų kontekstą, ne tik Kauno naujamiesčio. Ir pats butas turi savo istoriją, kuri nėra pamiršta, ją norėjosi įprasminti. Todėl prisiminimai, šeimos istorijos ir užsakovės pomėgiai turėjo labai daug įtakos kuriant šį interjerą.

– Kokių pageidavimų turėjo šeimininkė?

– Vienas pagrindinių jos norų buvo panaudoti žalią spalvą ir pritaikyti erdvę šiuolaikiniam gyvenimui. Taigi, iš vienos pusės užduotis buvo aiški, iš kitos – turėjau daug laisvės, galėjau siūlyti tai, kas man atrodė tinkama. Kolega, kartą žiūrėdamas į mane dirbančią prie šio projekto, pajuokavo: "Atrodo, kad kuri namus sau."

Kuriant interjerą svarbiausia yra pati erdvė. Architekto užduotis – sukurti ją ne statišką, o tokią, kad joje galėtų virti gyvenimas.

– Apibūdinkite dabartinę būsto stilistiką.

– Pavadinčiau ją minimalistine interpretacija tautinio stiliaus tema. Aš simpatizuoju minimalizmo paprastumui, logikai ir dėmesingumui detalei. O tautinio stiliaus temą nulėmė visi prieš tai išvardyti dalykai. Tiesiog Naujamiestis, istorijos ir užsakovės asmenybė tai padiktavo.

– Ar reikėjo keisti buto išplanavimą?

– Butas nėra didelis, šiek tiek daugiau nei 40 kv. m. Pradinis išplanavimas būdingas to laikmečio daugiabučiams pastatams: nedidelis vonios kambarys, koridorius, virtuvė, du kambariai, vienas iš jų pereinamas. Patalpų išdėstymą šiek tiek pakeitėme. Skaičiuojant išgriautų ir naujų pertvarų kiekį kvadratais neatrodo, kad invazija labai didelė, tačiau erdvė iš esmės pasikeitė, atsivėrė. Funkciškai zonos išliko tose pačiose vietose, tačiau dabar atrodo, kad butas daug didesnis, jame daugiau šviesos. Vonios kambaryje vietoje vonios įrengėme dušą, šiek tiek viską perdėliojus, 2,25 kv. m patalpoje tilpo dar ir skalbyklė bei stalviršis. Išgriovus kelias pertvaras, įėjimo zona ir virtuvė vizualiai susijungė su gyvenamąja erdve. Kad būtų patogiau judėti, pakeista durų į miegamąjį vieta.

Rūta Barisaitė/ Evaldo Šemioto nuotr.

– Kaip vyko kūrybos procesas?

– Su užsakove esame pažįstamos seniai, iš kito mano gyvenimo tarpsnio, kai dar nebuvau architektūros žmogus, tačiau intensyviai gilinausi į muzikos paslaptis. Ji mane mokė muzikos harmonijos. Visą laikotarpį, kai buvo kuriamas šis būstas, mes labai daug bendravome, tačiau pašnekesiai nebuvo vien architekto ir užsakovo susitikimai. Pokalbius apie interjerą keisdavo pokalbiai apie muziką, šiuos – apie kūrybą apskritai, Kauno istorijas – kompozitorių ir architektų istorijos ir t.t. Šis procesas ir man pačiai leido kartais iš šalies pasižiūrėti į savo kūrybą, supratau tai, ko niekada nebuvau įsivardijusi prieš tai, – kad kurdama erdvę naudoju muzikinės harmonijos kategorijas.

– Kokias medžiagas, spalvas naudojote?

– Šeimininkės noras padiktavo žalsvą koloritą visai buto dėžutei. Sienai, kuri jungia koridorių su svetaine, naudojome samaninį faktūrinį audinį atkartojantį tapetą. Kadangi butui taip pat norėjosi suteikti vientisos ir pilnos oro erdvės įspūdį, likusias sienas ir lubas dažėme pačiu šviesiausiu žaliai pilkos atspalviu. Tos žalios akis neskiria, ji lyg ir balta, tačiau būdami šioje aplinkoje jaučiame žalsvą šešėlį. Samaniniu tapetu išklijuota ir viena siena miegamajame. Interjere yra nemažai medžio. Medinė grindų plokštuma tęsia organiškos erdvės temą. Tokia yra dėžutė, kurioje žaidžiama medžio, organikos, šešėlių elementais.

– Kokius dekoro elementus rinkotės?

Dirbau ne baltame popieriaus lape, o erdvėje, kuri turi labai platų kontekstą, ne tik Kauno naujamiesčio.

– Laikausi nuostatos, kad kuriant interjerą svarbiausia yra pati erdvė. Architekto užduotis – sukurti ją ne statišką, o tokią, kad joje galėtų virti gyvenimas. Labai svarbi yra šviesa. Į ją nebūtinai nukrypsta dėmesys, bet apšvietimas yra vienas elementų, apibrėžiančių erdvę. Šiame bute ypač akcentuojama medžio, samaninės spalvos ir šešėlių dermė. Charakterį kuria ir specialiai šiems namams suprojektuota lentyna.

Tarsi ekskursija po namus

Vos įžengus į butą iškart patenkama į švarią erdvę, kurią samaninė siena jungia su gyvenamąja zona, o drabužių spinta paslėpta kitoje sienoje. Pagrindinė būsto erdvė susideda iš dviejų dalių – poilsio bei valgomojo zonų ir susijungia su virtuve. Šias zonas paryškina ir apšvietimas. Poilsiui skirtoje stovi patogi sofa ir specialiai šiam butui sukurta knygų lentyna. Valgomajame matome apskritą stalą su kėdėmis. Virtuvė kompaktiška ir patogi, o didelis stalviršis pratęstas, kad galėtų tarnauti ir kaip darbo vieta. Miegamasis dvelkia ramybe. Intymią nuotaiką kuria ant samaninės sienos kabantis vaikų pieštas portretas, senas krėslas.