Aikščių danga, parkų takai, suoliukai, fontanai, kiti mažosios architektūros elementai – dalykai, kuriuos kasdien junta gyventojai, pastebi svečiai. Kaunui kol kas negresia spurtas tvarkant viešąsias erdves.

Parengti planai dūlija

Kadaise iš provincijos į Kauną atvykę žmonės kraipydavo galvas matydami naujoves, o dabar kaunietis, nuvykęs į mažesnį miestą ar viso labo miestelį, pavydžiai žvelgia į čia įvykusius pokyčius viešosiose erdvėse. Marijampolė – septintas pagal dydį Lietuvos miestas – išgarsėjo nesenai atnaujintu Poezijos parku. Jo kūrėjams įteikta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija.

Kaunas didžiųjų pertvarkų vis dar laukia. Po nepriklausomybės atkūrimo iš esmės pertvarkyta vos viena erdvė – Čečėnijos aikštė, visa kita geriausiu atveju – paglaistoma, paremontuojama. Vos viena kita gatvės pasipuošė naujai išklotais šaligatviais, šviestuvais, suoliukais. Šiuolaikiška mažąja architektūra, suoliukų ar šviestuvų dizainu Kaunas vargiai gali priblokšti svečius.

Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius priminė, kad yra parengta planų, kaip viešosios erdvės turi atrodyti, tačiau jie neįgyvendinami. Kodėl taip yra – atsakymo jis nepateikė, bet siūlė kreiptis į savivaldybės Aplinkos apsaugos skyrių, nes jis prižiūri parkus, skverus, arba į Miesto tvarkymo skyrių, kuris rūpinasi kitomis miesto teritorijomis.

„Mes rengiame teritorijų planavimo dokumentus, o projektus įgyvendinta kiti savivaldybės skyriai. Kada yra pinigų, organizuojami viešieji pirkimai. Ar dabar yra pinigų tam – negaliu atsakyti, nes nežinau“, – kalbėjo N.Valatkevičius.

Judesys Nemuno saloje

Įgyvendinti laukiančių projektų eilėje lūkuriuoja Laisvės alėja, Vienybės aikštė, Nemuno sala. Architektūriniai konkursai įvykę, liko įgyvendinti.

„Aš visuomet už, kad duotų kuo daugiau pinigų, kad būtų parengta kuo daugiau projektų ir kad jie būtų realūs. Techniniai projektai, kurie neįgyvendinami iš karto, pasensta. Keičiasi medžiagos, technologijos, atsiranda nauji požiūriai ir vėl ieškoma naujų sprendimų. Aš už tai, kad, darant techninį projektą, lygiagrečiai būtų statoma“, – kalbėjo N.Valatkevičius.

Jo spėjimu, jei Laisvės alėjos techninis projektas per ateinančius penkerius metus nebus įgyvendintas, pasens, jį reikės koreguoti arba kurti iš naujo. „Dėl to, kad Laisvės alėjos projektas guli padėtas, kaip architektas, esu labai nusivylęs ir išgyvenu“, – tvirtino pašnekovas.

N.Valatkevičius informavo, kad šiuo metu inicijuojamas Nemuno salos parko planavimo dokumentas, nurodysiantis zonas įvairiai veiklai. „Gavome prašymą saloje įrengti keturias tinklinio aikšteles, bet tinklinis susiplakė su BMX trasomis. Kad nebūtų neaiškumų, viskas turi atsigulti plane“, – aiškino Urbanistikos ir architektūros skyriaus vadovas.

Įstengė gauti ES lėšų

Kodėl Marijampolės gatvės ir skverai gražėja, kodėl čia nepristingama pinigų mažosios architektūros elementams?

Vienas iš Poezijos parko projekto autorių architektas Gintautas Vieversys pastebi, kad daug kur Lietuvoje viešosios erdvės viso labo pudruojamos. Tai, kad Marijampolėje vyksta pertvarkymai iš pagrindų, architektas nuopelnus skiria savivaldybei.

„Nuveiktas didžiulis darbas pritraukiant ES lėšas. Marijampolėje sutvarkytas ne tik Poezijos parkas – darbai prasidėjo nuo miesto aikštės ir perėjo į miesto centrą, kitas erdves. Ir dar ne pabaiga – tvarkomos ir kitos viešosios erdvės“, – vardijo G.Vieversys. Architekto žiniomis, buvo pritraukta apie 70 mln. litų – už šiuos pinigus ir tvarkomas miestas.

Architektą džiugina nuostata, kad Marijampolę tvarkyti turi vietiniai architektai. Pasak jo, iš pradžių buvo skelbti konkursai priešprojektiniams pasiūlymams, tada, organizuojant viešuosius pirkimus, išrinkti rangovai, kuriems buvo priskirta ne tik projektus įgyvendinti, bet ir projektuoti. Tuomet statybinės organizacijos samdė architektus, kurie, žinodami skirtų pinigų sumą, rengė techninius projektus. G.Vieversio vadovaujama architektų komanda talkino tvarkant nemažai Marijampolės erdvių.

Pasak G.Vieversio, pinigai, skirti teritorijoms tvarkyti, buvo labai aiškiai apibrėžti, reikėjo taip projektuoti ir parinkti tokias medžiagas, kad lėšų užtektų.

Pasitelkė ir skulptorius

Tvarkydami Marijampolės viešąsias erdves, architektai vertėsi be kraštovaizdžio architektų. „Dėl senų medžių, naujų želdinių, upių pakrančių tvarkymo daug konsultavomės su savivaldybės Aplinkos skyriumi. Savivaldybės specialistai nurodė, kokie augalai tinka šiam regionui, kokiems augalams priimtinas esamas gruntas“, – prisiminė G.Vieversys.

Viena iš gatvių paversta žydinčia, todėl nuspręsta joje sodinti rausvai žydinčias gudobeles. Viename iš miesto centrinės dalies kiemų įkurtas sakurų sodelis. „Buvo kuriama tam tikra legenda“, – pridūrė architektas.

Marijampolėje matoma mažoji architektūra – įvairi. Dalis objektų sukurta menininkų, dalis – pirkti. Pavyzdžiui, yra autorinių suoliukų, kuriuos kūrė skulptoriai.

Poezijos parke – itin daug akmenimis grįstų pakrančių. Pasak architekto, vienaip ar kitaip sutvirtinti krantines patarė hidrologai, nes per pavasarinius potvynius krantai apsemiami ir veja būtų nuplaunama. Pasirinktas sutvirtinimo būdas lauko rieduliais tapo ir estetiniu parko elementu.

Palangoje – paviršutiniškumas

„Nežinau, kodėl Kaunas taip apsileidęs. Tikriausiai reikia pradėti nuo savivaldybės administracijos, nuo investicijų paskirstymo. Matyt, reikia labai norėti kažką padaryti, mylėti miestą“, – svarstė G.Vieversys.

Jo nuomone, tai, kad Kaune buvo statoma arena, nėra priežastis neskirti dėmesio viešosioms erdvėms. „Marijampolėje irgi vyksta įvairios statybos, ir pas mus šiuo metu projektuojama krepšinio arena“, – gretino architektas. Jo įsitikinimu, rezultatą duoda tik visuma. Jei viešoji erdvė sutvarkyta, o aplinkui stovi apšiurę pastatai, bendras vaizdas – vis tiek prastas.

G.Vieversys teigia, kad pavažinėjus po miestus ir miestelius labai aiškiai matyti investicijų dydis ir specialistų kompetencija. Marijampolės architekto nuomone, gana gražiai tvarkosi Birštonas, puikiai suprojektuota, įrengta ir sutvarkyta Šiluvos miestelio aikštė.

„Palangos nevadinčiau pavyzdžiu kitiems, nes nueita paviršutinišku keliu“, – komentavo architektas.

Parkams reikia vadovo

Kraštovaizdžio architektas Regimantas Pilkauskas naujai tvarkomas viešąsias erdves vertina kritiškai. Pasak jo, ne visur skoningai ir ne visur tinkamai tai daroma.

„Marijampolė pertvarkė Jono Basanavičiaus aikštę, kurioje vyrauja betono paviršiai. Ją galima lyginti su Birštono miesto Jono Basanavičiaus aikšte, Lazdijų miesto Nepriklausomybės aikšte ir pagaliau Šiluvos miestelio aikšte prieš baziliką. Ketinama ir Lukiškių aikštę Vilniuje paversti akmenimis grįstu lauku. Šitokius sprendimus paprastai priima pastatų architektai, kurie nepasitiki vejos kaip dangos patvarumu. Vilniaus Vingio parko centrinė aikštė priešais estradą yra nuolat intensyviai naudojama įvairiausiems žaidimams. Ji puikiausiai atgyja po tūkstantinių žmonių susibūrimų per šventes“, – tvirtino R.Pilkauskas.

Jis stebisi, kad Kauno miesto savivaldybė šiuo klausimu apskritai neužsiima. „Ar yra kas nors, kas rūpinasi Kauno parkais?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

R.Pilkausko nuomone, neblogų viešųjų erdvių tvarkymo pavyzdžių yra Utenoje. Čia nėra ištisai išgrįstų aikščių. Takų nutiesta tiek, kiek reikia, išgrįstų aikščių plotai ne per dideli, vyrauja žalumos paviršiai, kuriuos sudaro medžiai, krūmynai, vejos, gėlynai. „Žmonės į parkus eina norėdami pabūti gamtoje. Užtenka, kad mes gyvename betoninėse celėse. Juk ištisai grįstose erdvėse vėl bus tas pats“, – argumentavo kraštovaizdžio architektas.

Jis prisipažino, kad sutvarkytoje Kauno Čečėnijos aikštėje nedažnai apsilanko, ir prisiminė šios aikštės priešistorę. „Kai joje buvo įrengtas fontanas, buvo džiūgaujama, kad tai didžiausias fontanas Lietuvoje. Jis pirmasis ir užgeso, nes tai labai brangus dalykas. Dabar jis užpiltas. Panašiai kaip ir Vilniuje, prie Seimo rūmų. Gyvenimas rodo, kad vandens pumpavimo į viršų mechanika yra brangi“, – dėstė R.Pilkauskas.

Kraštovaizdžio architektas teigė buvęs maloniai nuteiktas Draugystės parke, kai pamatė panašiai kaip Anglijos parkuose pievoje gulinčius žmones. „Tokių parkų reikia. Kai kūrė Draugystės parką, žiūrėjome labai kritiškai. Ten buvo pilami kalneliai, viskas buvo dirbtina. Dabar susiformavo daug gerų želdinių parko pakraščiuose, susidarė parko vidaus erdvės ir atsirado bendruomenė, kuri nuolat lanko parką ir bendrauja tarpusavyje“, – komentavo kaunietis.

R.Pilkausko nuomone, Kalniečių parko būklė daug blogesnė, o Ąžuolyno parko – tragiška. „Ąžuolynas įkurtas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jį projektavo kraštovaizdžio architektūros pradininkas Lietuvoje Jonas Kovalskis-Kova. Šeštąjį dešimtmetį jo tvarkymo projektą parengė architektas Vladimiras Zubovas. Po to 50 metų nebuvo jokių parko projektų, tik įvairūs bandymai atrėžti sklypus statyboms“, – apgailestavo pašnekovas.

R.Pilkausko įsitikinimu, miesto parkams ir kitiems želdynams pirmiausia reikia turėti šeimininkus, želdininkystės specialistus – panašiai, kaip miškus tvarko urėdai, girininkai, eiguliai. Jie turėtų organizuoti projektų konkursus, būti darbų vykdymo užsakovais. „Tada prasidėtų tikroji miesto parkų, sodų ir skverų kūryba“, – neabejojo kraštovaizdžio architektas.

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Dainius Ratkelis:

Reikėtų žiūrėti, kiek viešųjų erdvių turi Kaunas, o kiek – mažesni miestai. Pavyzdžiui, Prienai turi vieną pagrindinę aikštę, tai jie ir susitvarkė. Kaunas irgi yra gavęs ES pinigų ir yra vykdomi darbai, sutvarkyta Čečėnijos aikštė. Miestas turi savo strateginius planus ir yra susidėstęs prioritetus. Visų pirma turime užtikrinti Kauno gyventojų gerovę, o ne rūpintis vien parodomuoju veidu. Savivaldybės lėšos yra gyventojų lėšos – pirmiausia jie turi gerai jaustis. Yra ne tik miesto centras, bet ir miegamosios zonos. Pavažinėkite po mažuosius miestelius, tik pagrindinė gatvė sutvarkyta, o pavažiavus į šoną – negali nei važiuoti, nei eiti. Ar gyventojai turi vandentiekį, kanalizaciją? Ar tie žmonės patenkinti? Kaune daug investuojama į infrastruktūrą, tiesiami vandentiekio, kanalizacijos tinklai. Žinoma, reikia dėmesio ir viešosioms erdvėms. 2007–2013 m. ES finansavimo programoje Laisvės alėjos rekonstrukcijai lėšų nebuvo skirta, taigi bus teikiama paraiška 2014–2020 m. programai. Realūs statybos darbai galėtų prasidėti ne anksčiau kaip 2015 m. Be ES lėšų, vien savivaldybės pinigais, didelių projektų neįgyvendinsime. Pinigų laukia ir kiti objektai, pavyzdžiui, Vienybės aikštė. Nemanau, kad parengti projektai gali pasenti. Jei keistųsi kažkokios normos, galima koreguoti, o pagrindinis dokumentas lieka.

Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Gintautas Blažiūnas:

Daug kur šalyje viešąsias erdves tvarkome necivilizuotai. Tik vienetai tokių erdvių kaip Marijampolėje. Gaunami pinigai, tada išrenkama, kas pigiau suprojektuos ir suklojamos trinkelės. Didžioji dauguma viešųjų erdvių tvarkymo tėra dangos pakeitimas. Marijampolei, Zarasams tiesiog pasisekė, kad gavo gabius architektus. Daug priklauso ir nuo rajono ar miesto architekto, kiek jis išreikalauja iš projektuotojų. Kol kas viešieji pirkimai yra tokie, kurie visiškai neatstovauja viešiesiems interesams. Svarbu, kad būtų padaryta, bet nesvarbu kaip. Jei bandoma padaryti kuo pigiau, tai ir kokybė atitinkama. Ne tik Kaune, bet ir Vilniuje, neskaitant kelių reprezentacinių vietų, viešosios erdvės nėra tinkamai sutvarkytos. Viešosioms vietoms tvarkyti turėtų būti skelbiami architektūriniai konkursai, būtų pateiktos kelios idėjos, kad su jomis susipažintų visuomenė. Suomija, Olandija, Norvegija, Prancūzija, Anglija – šios ir kitos šalys gali būti pavyzdys, kaip tvarkyti miestus. Visa tai priklauso ne nuo didelių pinigų, bet nuo požiūrio. Kadangi valstybės požiūris į tai – atmestinas, tai ir visose kitose grandyse yra analogiškai. Valstybės reikalas yra rūpintis aplinka, visuomenės gerove.