Vertybes įdiegė mama

Namuose vietą suradusius naudotus daiktus moteris vadina tiesiog lobiais. Juk jie ne tik pagyvina interjerą, bet ir pasakoja įdomiausias istorijas. Anot pašnekovės, į jos namus šie daiktai atkeliauja įvairiais keliais. Vienus įsigijo sendaikčių krautuvėlėse, kitus parsivežė iš savo ar vyro vaikystės namų.

Vertinti kokybę ir unikalumą Rūtą išmokė mama, visada pasižymėjusi puikiu skoniu. Tad R.Nausėdaitė su sesėmis ir broliu nuo mažens augo apsupti vienetinių interjero detalių.

"Jei kaimynai išmesdavo puodynes, mama jas pasiimdavo ir paversdavo nuostabiomis vazomis. O iš seno verpimo ratelio ji sukūrė išskirtinę koridoriaus dekoraciją. Tikriausiai prisimenate sovietinių būstų koridorius – niūrūs ir ilgi. Tad, nuo senovinio prietaiso nusukusį ratą, mama jį pakabino koridoriuje. Šią dekoraciją papuošė džiovintomis žolėmis ir savos gamybos molinukais. Interjero detalė taip traukė akį, kad net kaimynai užsukdavo pasigrožėti. Dabar, kai su vyru kuriame savus namus, tęsiame tradiciją panaudoti gyvenimo jau mačiusius daiktus", – atskleidžia pašnekovė.

Anot R.Nausėdaitės, jos mama mėgdavo išsiskirti ne tik namų interjeru, bet ir drabužiais, ruošiamu maistu. "Į mokykloje vykdavusius vakarėlius kiti vaikai nešdavosi limonadą, o mes – naminį kompotą. Tad būdavome šiek tiek baltos varnos, tačiau aš dabar tą patį darau su savo vaikais, – šypsojosi ji. – Noriu atžaloms įdiegti tvarumo vertybes, parodyti, kad išskirtiniai daiktai iš antrų rankų yra vertingesni už masinės gamybos prekes."

Praeitis: Rū­tos nau­do­ja­mo sriu­bos in­das – pro­se­ne­lės pa­li­ki­mas, ke­liau­jan­tis iš kar­tos į kar­tą. Lėkš­tė pri­klau­sė Rū­tos tė­čio ma­mai. / Asmeninio archyvo nuotr.

Moteris pastebi, kad, apsiperkant tik populiariose parduotuvėse, žmonės ir jų namai pernelyg suvienodėja. Prekės iš madingų masinės gamybos interjero detalių ir baldų parduotuvių būstą paverčia nuobodžiu, atrodančiu lyg iš katalogo. Tokiuose namuose nebelieka savitų akcentų, kurie pasakotų istorijas. "Mano ir vyro nuomonės šiuo klausimu sutampa – manome, kad namai turi būti įdomūs, skatinantys svečių smalsumą. Kai pasisvečiuoti atvyksta draugai, mes jiems papasakojame iš kur atkeliavo vienas ar kitas daiktas. Taip itin paranku palaikyti pokalbį su menkiau pažįstamais žmonėmis", – juokiasi Rūta.

Gyvi prisiminimai

Pašnekovė džiaugiasi, kad jai pasisekė, – sutuoktinis taip pat pamišęs dėl nebenaujų, bet unikalių daiktų. Nemažai tokių R.Nausėdaitės vyras paveldėjo iš savo senelio Algimanto Griškevičiaus-Griškėno, dirbusio Kauno radijuje. Jis mėgo rašyti, tad turėjo daugybę spausdinimo mašinėlių, knygų, fotoaparatų. Savo namuose šeima šiuo metu įrengia darbo kambarį, kuriame šios mašinėlės ir atras sau vietą. Jos dar puikiai veikia, tad tarnaus ne tik kaip dekoracija, bet ir kaip interaktyvi istorijos pamoka poros vaikams. Rūta pasakoja, kad šioje erdvėje kaupiami prisiminimai bus gyvi, o ne paslėpti spintose.

"Norisi vaikams perleisti ne tik daiktus, bet ir jų istorijas. Juk ne kiekvienas mažasis šiandien yra matęs seną telefoną ar spausdinimo mašinėlę. Tad parodysime jiems šią aparatūrą, papasakosime, kaip ja naudodavosi seneliai, – mintimis dalijasi ji. – Įdomu tai, kad abu su vyru kaupiame kitokios paskirties senus daiktus. Man labiau patinka vazos, indai. O jam technika – muzikinės kolonėlės, garso stiprintuvai, patefonai."

Nemažai baldų šeimos namuose taip pat įsigyti iš antrų rankų. Ne vienu stambiu laimikiu Rūta tiesiog negali atsistebėti. Dailios ir kokybiškos medinės spintelės bei ąžuolinis stalas atsiėjo tik po keliolika eurų. Pora svarsto, kad šiuos baldus būtų galima įdomiai atnaujinti, tačiau kol kas delsia. Namai dar įrengiami, tad norisi prikaupti idėjų. Pašnekovė pasakoja mėgstanti baldus, interjero detales namuose ir pakaitalioti. Turimais stalais ji kartkartėmis susimaino su mama ar kitais giminaičiais. O po kelių mėnesių baldas kartais vėl grįžta pas Rūtą. Tad dalis moters daiktų keliauja kone po visą Lietuvą.

Rūtos lobiais vadinami daiktai iš antrų rankų slepia daug istorijų. Žinoma, sužinoti, iš kur atkeliavo sendaikčių krautuvėlėje įsigytas baldas, sudėtinga. Tačiau pašnekovei įdomiausi tie daiktai, kurie jos pačios giminei priklauso jau ne vieną dešimtmetį. Pavyzdžiui, gyvenant vaikystės namuose, Rūtos tėvai turėjo gražų ąžuolinį stalą pradegintu stalviršiu. "Jį kitados išsikeitė mano baba, pažįstamai moteriai padovanojusi sovietinę spintelę ir mainais gavusi šį Smetonos laikų Lietuvos karininko stalą. Kai kraustėmės į kitus namus, palikome pradegintą stalviršį, nes jį buvo per sunku gabenti į kitą Lietuvos galą. Tačiau stalo kojos iškeliavo su mumis ir dabar guli mano palėpėje – turiu planą joms pritaikyti naują stalviršį, – vizijomis dalijasi R.Nausėdaitė. – Stalo atsiradimo mūsų šeimoje istorija man atrodo labai juokinga. Baba jį išprašė iš pažįstamos moters, o vėliau mes, vaikai, po tuo stalu žaisdavome. Gal ir mano atžalos žais jau po atnaujintu stalu?"

Pakeitė požiūrį

Įdomi ir Rūtos naudojamo sriubos indo istorija. Jį moters prosenelė Emilija atsivežė iš Rygos turgaus. "Po karo sudegus Nemunėlio Radviliškio katalikų bažnyčiai, prosenelės namuose vykdavo pamaldos, o vasaromis – ir Žolinės bei atlaidų minėjimas. Prosenelės šeima ruošdavo valgį ir vaišindavo kunigus. Būtent į šį indą buvo pilama sriuba. Kai mano baba, prosenelės Emilijos dukra, sukūrė šeimą, indas atiteko jai, vėliau – mano mamai. O šiandien sriubos indą saugau aš ir juo labai džiaugiuosi", – pasakoja pašnekovė.

Praeitis: Rū­tos nau­do­ja­mo sriu­bos in­das – pro­se­ne­lės pa­li­ki­mas, ke­liau­jan­tis iš kar­tos į kar­tą. Lėkš­tė pri­klau­sė Rū­tos tė­čio ma­mai. / Asmeninio archyvo nuotr.

Iš vaikystės Rūta prisimena linksmų istorijų, susijusių su daiktais, kurių, rodos, niekam nebereikia. "Kai buvau vaikas, gyvenome babos namuose Biržuose. Ji buvo tikra gėlių fanatikė, tad priaugindavo gražiausių, kuriomis labai rūpindavosi. Biržų kraštas garsėja savo dolomitinėmis klintimis – tokiais plokščiais akmenimis. Tad mama ir baba tempdavo juos iš upelio ir konstruodavo gėlynus, kuriais pasigrožėti ateidavo visi kaimynai. Vienai kaimynei išmetus nereikalingas puodynes, mama jas dekoravo ir iš jų padarė vazonus gėlėms. Tai pamačiusi kaimynė užsimanė vazomis paverstas puodynes pasiimti atgal", – prisiminimais dalijasi R.Nausėdaitė.

Tvarumą vertinanti moteris pastebėjo, kad daugeliui net nekyla mintis nebereikalingus daiktus panaudoti pagal kitą paskirtį. Tad savo pavyzdžiu ji nori paskatinti aplinkinius į turimą turtą pažvelgti kūrybiškai. Anot Rūtos, ir ji pati, bėgant metams, pakeitė požiūrį į naudotas ar rankų gamybos detales. Būdama paaugle, moteris ne visada suprasdavo, kam reikia pernaudoti daiktus ar užsiimti rankdarbiais. "Mano baba visada buvo labai kruopšti ir talentinga, tad jos nertomis servetėlėmis būdavo papuošti visi namai, o mūsų pagalvėlių užvalkalai – dailiai išsiuvinėti. Vaikystėje šių rankų darbo gaminių nevertinau, tačiau dabar babos prašau, kad numegztų kojines. Noriu prikaupti jos darbų, kad vėliau galėčiau visa tai perleisti vaikams. Juk šiandien žmonės mezga vis rečiau, autentiškų gaminių mažėja", – pastebi ji.

Iš kartos į kartą

Rūta tikina, kad visi lobiai jos namuose puikiai atranda sau vietą. Pašnekovei ypač malonu, kad savo vaikystės daiktus dabar gali perleisti atžaloms. Iš savo senųjų namų ji atsivežė medinę naktinę lempelę, kurią moters tėvai kitados norėjo išmesti. Rūta pasiūlė ją dar kurį laiką palaikyti ir vėliau atsivežė į naujai įkurtus namus. "Ši lempelė lydėdavo mane naktimis, o dabar prieš miegą savo vaikams sakau: jei norėsite keliauti iš lovos į lovą, lempelė jums švies kaip man vaikystėje. Turime ir medinius ženkliukus-kabliukus su gyvūnėliais. Juos nusikabinau nuo senųjų namų durų ir dar mąstau, kaip panaudoti. Pastebiu, kad jie vaikams puikiai pasitarnauja gyvūnams pažinti", – kalba moteris.

Nauda: R.Nau­sė­dai­tei no­ri­si vai­kams per­leis­ti ne tik daik­tus, bet ir jų is­to­ri­jas. Ne kiek­vie­nas ma­ža­sis šian­dien yra ma­tęs se­ną fo­toa­pa­ra­tą, te­le­fo­ną ar spausdi­ni­mo ma­ši­nė­lę ar seną patefoną. / Asmeninio archyvo nuotr.

Apsipirkdama sendaikčių krautuvėlėse, Rūta specialiai neieško unikalių ar ekskliuzyvinių prekių. Tačiau pastebėjo, kad daiktų iš antrų rankų pomėgis gali padėti namus nebrangiai apstatyti vienetinėmis interjero detalėmis. Pavyzdžiui, moters teta sendaikčių parduotuvėje rado unikalių skulptūrėlių, anksčiau stovėjusių vieno smuikininko namuose ir gamintų pagal jo užsakymą.

Pašnekovė atskleidė dalį baldų iš antrų rankų įsigijusi taupymo sumetimais. Šeima savo namą statėsi patys, tad reikėjo nemažai investuoti. Dėvėtą stalą, fotelius ir krėslą pora pirko laikinai, tačiau vėliau pamatė, kad šie baldai būste puikiai tinka. O ir nereikia jaudintis, kad maži vaikai ką nors išteps. "Nors iš pradžių mus pataupyti privertė namo statybos, po kurio laiko ėmėme natūraliai gręžtis į dėvėtas interjero detales. Su vyru dažnai pasikalbame – kam pirkti naują daiktą, kai šitiek kokybiškų žmonės tiesiog išmeta? Niekaip nesuprantame, kodėl yra atsisakoma gražių ir puikiai savo funkciją atliekančių daiktų, – stebisi ji. – Galbūt žmonės nesupranta to daikto vertės arba būtinai nori naujo? Gali būti ir taip, kad žmogus ilgą laiką vertėsi sunkiai, todėl dabar apie senus daiktus nenori nė pagalvoti. Vis dėlto mes gręžiamės į kokybiškų daiktų išsaugojimą ir gamybos mažinimą. Manome, kad seną, vertę turintį daiktą geriau saugoti ir vėliau kur nors panaudoti arba netgi parduoti. Juk kai kurie daiktai, bėgant laikui, įgauna didžiulę vertę!"