Šis augalas apipintas tradicijomis, legendomis ir padavimais. Eglės žalčių karalienės personažas tapo neatsiejama tautosakos dalimi, kalbančia apie lietuvių požiūrį į medį, lyg ir iš dalies primenančia pagoniško tikėjimo vertybes.

Puošė uogomis ir obuoliais

Didžiųjų metų švenčių proga mišku kvepiančios žaliaskarės gražuolės papuoš ne vienus namus. Tačiau Lietuviškoje kalėdinėje puošyboje eglutė atsirado ne taip seniai.
Ji būdavo puošiama per Kūčias, o nupuošiama per Tris Karalius. Senovėje eglę kabindavo ant kablio ties Kūčių stalu, vėliau tvirtindavo ant stovo, o virš stalo kabindavo šiaudinį sodą.

Kalėdinės eglutės tradicijas populiarino senosios Lietuvos inteligentija – mokytojai, dvasininkai, dvarininkai.

Dar vėliau žaliaskarė tapo kambario puošmena ir kalėdinės nuotaikos akcentu. Šventinės eglės išpopuliarėjimas skatino žaisliukų gamybą.

Iš pradžių ją nukabinėdavo raudonais obuoliukais, putino uogomis, šermukšniais, spanguolėmis bei kankorėžiais.

Lietuviški namų darbo eglutės papuošalai būdavo keturių rūšių – šiaudinukai, kiaušinio lukšto, karpiniai ir kepiniai.

Ieškoma alternatyvų

Priklausomai nuo medžiagos, žaisliukai turėjo ir savo pavidalą bei tematiką. Iš popieriaus buvo karpomos snaigės, žvaigždės, girliandos.

Figūriniai sausainėliai ant eglutės puikuodavosi kaip paukščiukai, mėnuliukai, žvaigždutės, voveraitės, arkliukai ir panašiai.

Nuo seno po eglute vaikams būdavo dedamos dovanėlės. Ilgainiui šis įprotis prigijo ir tarp suaugusiųjų, todėl kalėdinis medis šiandien atlieka ne tik simbolinę funkciją, bet ir tarnauja šventinėms teatrališkoms atrakcijoms.

Šiandien dažnai ieškoma alternatyvų kirstinei eglutei. Ir ne vien dėl to, kad ji sunaikinama dėl trumpalaikio džiaugsmo.

Vis labiau populiarėja stilizuotos žaliaskarės. Tai plačiai sutinkama visuomeninėse erdvėse, kur sunku rasti vietos didesniam puošybiniam objektui, o ant darbo stalo galima talpinti tik mažutes švenčių puošmenas.

Tiks paprasčiausios priemonės

Dažnai tokia kompozicija turi tik eglutės formą, o medžiaga ir spalviniai deriniai įgyja visai kitus tikslus – sukurti jaukumą ir šventinę nuotaiką.

Nedidelei puošmenai gali pasitarnauti labai platus asortimentas medžiagų – pravers ir mandarinų žievelės, ir samanos lopinėlis, pušies spygliai, medžio tošis ar žievė, kiaušinių lukštai, šiaudai, grūdai, sėklos.

Visas šias ir panašias medžiagas išdžiovinus galima suklijuoti ant paruošto paviršiaus. Klijuoti reikėtų lipalo klijais.

Pagrindą galima išsipjauti iš putplasčio arba susisukti kartoninę popieriaus tūtą. Apklijuotą eglutę pravartu papuošti blizgučiais – tai suteiks kalėdinio šventiškumo.

Visžaliui medžiui – mistinės galios

Eglė lietuviškose tradicijose žmogų lydėjo tiek džiaugsmingais, tiek liūdnais gyvenimo momentais. Nuo seniausių laikų buvo tikima saugomąja spygliuočių galia – eglišakėmis būdavo nubarstomi namų, kur pašarvotas mirusysis, takai. Taip būdavo stengiamasi atbaidyti piktąsias dvasias, nes tikėta, kad šios bijo aštrių eglės spyglių. Senovės Romoje eglėmis puošdavo šventoves ir namus tikėdamiesi, kad jos atneš sveikatą ir laimę. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kalėdų eglutė paminėta 1853-iaisiais.