Ilgasis savaitgalis: keturios dienos požemiuose, vandenyje, palapinėse ir bemiegės naktys

Vasara turi dvylika savaitgalių, trys iš jų – ilgieji. Lietuviai ne iš tų, kurie švaistytų laisvą laiką. Trumpoms trijų ar keturių dienų atostogoms jie negaili nei idėjų, nei pinigų.

Ar įdomiai praleisti savaitgalį gali tik neskaičiuojantys pinigų? Gal svarbiau įdomus maršrutas ir linksma bičiulių kompanija? Ar paežerėse geriau nesirodyti, jei neketini ištuštinti bent kelių butelių alaus?
Į tokius ir kitus klausimus jau turiu atsakymus. Joninių savaitgalį nesnaudžiau nė minutės. Pramogos, įdomios kelionės, susitikimai su bičiuliais ir nauji potyriai – manau, man pavyko sukurti idealaus ir, svarbiausia, nebrangaus savaitgalio receptą. Išbandyti jam šią vasarą turėsite dvi progas – artėjantį ir Žolinių savaitgalį.

Linksmybės klube

Šis receptas turėtų būti maždaug toks: dar kartą leistis į labiausiai įsiminusią kelionę, sudalyvauti bent viename renginyje, nuvykti į civilizacijos nepaliestą gamtos kampelį, išbandyti neįprastą pramogą, prisiminti vaikystėje įstrigusią akimirką ir ją pakartoti.
Jei esate pasirengę, pradedame savaitgalį. Pašėlęs vakarėlis naktiniame klube – puiki pradžia. Daugelis jau būna pasprukę iš miesto, todėl greičiausiai neteks stumdytis minioje. Joninių savaitgalį „Combo“ klube buvo vos kelios dešimtys žmonių. „Tapk dizaineriu, išbandyk jėgas“, – renginio vedėja ragino laimėti prizus.
Ant scenos lipdavo vis tos pačios drąsiausių klubo lankytojų porelės. Vidurnakčio sulaukėme šokių aikštelėje, o namo parsivežėme keliolika prizų. Konkuruoti scenoje buvo įdomu ir linksma.
Antros dienos rytą išsirengėme į mėgstamiausią mano kelionę. Pro Elektrėnus, Kernavę, Trakus keliavome ne kartą, tačiau vis atrandame nematytų vietų ir neišbandytų pramogų.

Į vaikų atrakcionus

Pirmoje stotelėje Elektrėnuose – atrakcionų parkas „Vaikų pasaulis“. Jau seniai praėjo tie laikai, kai mane vadino vaiku, tačiau tų atrakcionų taip ir nepamiršau. Dar nuo sovietinių laikų likusios kelios karuselės: linksmieji amerikietiški kalneliai, „Ramunėlė“, autodromas, apžvalgos ratas.
Apsisukusiomis galvomis keliavome toliau – į Kernavę. Į „Unesco“ pasaulio kultūros ir gamtos paveldo sąrašą įtrauktoje vietovėje yra daugiau nei 50 istorinių paminklų. Ištvermingiausieji paprastai įlipa į penkis piliakalnius. Nuo kalno atsivėrė puikus vaizdas. Viena kryptimi – kitas kelionės tikslas: Trakai.
„Jei neaplankei Trakų Salos pilies, nepaplaukiojai Galvės ežere, nesuvalgei kibino, vadinasi, nebuvai Trakuose“, – iš anksto žinojome, ką turime nuveikti senojoje Lietuvos sostinėje.
Užsukome į karaimų nacionalinių patiekalų restoraną „Kybynlar“, įsikūrusį tarp dviejų ežerų. Antrame aukšte stovi žemi apvalūs stalai, minkštos sofos ir yra daug siuvinėtų pagalvėlių. Valgiaraštyje – kelios kibinų rūšys: su aviena, jautiena, varške ir kopūstais. Nors kai kuriuose buvo kitų sudedamųjų dalių – plaukų, tokios smulkmenos nesugadino geros nuotaikos.

Saulėlydis prie Kaišiadorių

Pasiilgome miestietiško šurmulio. Ilgaisiais savaitgaliais didmiesčiuose irgi vyksta įvairių renginių. Todėl neprašausite, jei aplankysite Kauną, Vilnių ar Šiaulius. Mes pasirinkome sostinę. Vilniuje tą vakarą visi skandavo: „Tegyvuoja naktis!“
Aplankėme Botanikos sodą, apšviestą fakelų, išgėrėme puode ant laužo virtos arbatos, pabraidėme po drėgną žolę, pamatėme naktį atgyjančius drugelius. Po ekskursijos Botanikos sode patraukėme į miesto centrą. Apsilankėme dizaino turguje, aukcione už 30 litų nusipirkome puikų vėrinį, Mokytojų namų kiemelyje paklausėme koncerto, Sereikiškių parke pažiūrėjome kelis trumpametražius filmus.
Švito. Automobilio bagažinėje – keturvietė palapinė. Priėmėme sprendimą – miegosime gamtoje. Teliko išsirinkti vietą. Išsilankstėme Lietuvos žemėlapį, bakstelėjome pirštu ir pataikėme į Babtus. Prie Kaišiadorių stabtelėjome vien tam, kad pasitiktume saulėtekį. Pastarąjį kartą jį mačiau prieš dešimtmetį.

Laimikis: lydekos ir riešutai

Turėjome šiltesnių drabužių, maudymosi kostiumėlių. Liko surasti pripučiamą valtį, meškeres, kepimo groteles, iešmus. Aišku ir tai, ką ant jų mauti – dešros ir šašlykų. Maistą ir gaiviuosius gėrimus įsigijome visą parą veikiančioje parduotuvėje. Į keliones niekada nereikėtų vežtis sumuštinių. Skaniausi – sutepti gamtoje.
Vienintelė svajonė buvo greičiau pasistatyti palapinę. Prie Panevėžiuko pievoje užtikome automobilių išvažinėtą taką, privažiavome Nevėžį. Tyla, nė vieno žmogaus, upė su smėlėtais skardžiais ir laužavietė – viskas, ko reikia išvykai.
Pamiegoję vos kelias valandas vaikinai patraukė žvejoti, merginos – uogauti. Rezultatas: dvi sugautos lydekos ir kelios saujos uogų. Pietūs garantuoti.
Kol ant grotelių kepė žuvis, buvo puikus metas ant smėlio išsitraukti stalo žaidimus, išsimaudyti ir tepaluotomis replėmis išsigliaudyti pernykščius riešutus.

Požemiuose dreba kojos

Trūksta ko nors ekstremalaus. Ketvirtą dieną nusprendėme pasivaikščioti Kauno fortuose. IX fortas nepaliko didelio įspūdžio – norėjome pasiblaškyti po nerestauruotus ir nuo karo laikų nepakitusius požemius.
Pasirinkome Karkazų gyvenvietėje esantį III fortą. Nusileidome nuo skardžių, priėjome Jiesios upelį, tačiau abu krantus jungęs beždžionių tiltas sugriuvęs. Drąsiausi kojomis apsiviję likusią siją ropštėsi į kitą krantą. Merginos brido vandeniu. „Persipjoviau koją. Greičiausiai į smailius akmenis, nes vanduo skaidrus“, – ant kranto draugė sužeistą koją apvyniojo trauklapio lapais.
Tamsa, ant forto skliautų kabantys šikšnosparnių lizdai, plytų skeveldros ir vandens pilnos duobės bei šuliniai, sunkios pusiau pravertos durys – požemiai nepriminė jaukaus muziejaus. Rasti kelią padėjo prožektoriai.
Tų keturių dienų įspūdžių užteko dviem savaitėms. Šį vakarą su bičiuliais išbandysime naują maršrutą.