Eterio džentelmenui Algimantui Čekuoliui nepabosta tyrinėti žmonijos paslaptis bei nardyti naujienų vandenyne. Nutaręs atsisveikinti su televizija, rašytojas ir žurnalistas čiuptų į rankas šluotą – kiemsargio duona jam neatrodo atgrasi.

Ieškojo ne romantikos

Savo naująją knygą "Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu" klaipėdiečiams neseniai pristatęs autorius prisipažino, kad uostamiestis jam niekuomet nebuvo stotelė pakeliui į Nidą arba Palangą: "Čia prasidėjo mano literatūrinis gyvenimas ir biografija. Iki Klaipėdos, reikia pripažinti, buvo vaikystė".

Po literatūros studijų Maskvoje A.Čekuolis pats paprašė paskyrimo į pajūrį. "Norėjau rasti savo amplua, savo temas, kuriomis rašant nereikėtų meluoti. Žvejybos pramonė buvo tai, ko reikėjo. Norėjau išvengti ideologijos persmelktų straipsnių apie gyvenimą sausumoje – kolūkius arba mokyklas. Studijuodamas supratau svarbiausią dalyką: rašytoju gali būti tik tuomet, jei turi ką žmonėms pasakyti. Kitu atveju rašymas bus panašus į kilimą, kuris nuaustas iš cigarečių dūmų", – dėstė rašytojas ir žurnalistas.

Vienuolika metų A.Čekuolis dirbo jūreiviu, vėliau įgijo bocmano kvalifikaciją. Karjerą pajūryje teko pradėti nuo nulio. Vadovai skersai žiūrėjo į "inteligentuką", grįžusį iš Maskvos, tad paskyrė jaunuolį kroviku, tikėdamiesi, kad jau po savaitės jis pats pasipustys padus. Taip nenutiko. Pradėjęs dirbti laivuose A.Čekuolis irgi nesikratė "juodų" darbų. "Buvau kruopščiausias tualetų valytojas. Maniau, jei jau esu baigęs mokslus, turiu netgi paprasčiausią man patikėtą užduotį atlikti geriau nei kiti", – prisiminė senus laikus buvęs jūreivis.

Keliautojas – iš reikalo

Nors daugelis A.Čekuolio laidų žiūrovų šventai įsitikinę, kad jis yra aistringas keliautojas, pats popietės vedėjas tai paneigė: "Aplankiau nemažai pasaulio šalių, tačiau į daugelį jų dar neturėjau progos nuvykti ir, tiesą sakant, nepuoselėju tokių svajonių. Manęs visai netraukia kažkur važiuoti. Manau, Egipto piramidės įdomiau atrodo kine ar televizijoje. Dažniausiai tenka keliauti, nes reikia. Svetimuose kraštuose man įdomūs ne akmenys ar seni griuvėsiai, o konfliktai, problemos ir jų sprendimai, virtuvė, galiausiai – žmonės ir meilės būdai".

Viena įdomiausių stotelių A.Čekuolis vadina egzotiškąją Indiją. "Žaviuosi tos šalies virtuve, aiškiai juntamu kontaktu su gilia praeitimi, tačiau labiausiai stebina tenykščių žmonių gebėjimas įsigilinti į save ir neieškoti problemų priežasčių aplinkiniuose. Netgi didžiausi vargšai Indijoje atrodo žymiai laimingesni nei daugelis visa ko pertekusių vakariečių, kurie rūpinasi kaip išlaikyti savo turtą ir padėtį visuomenėje. Juk kuo daugiau turi, juo labiau esi įsitempęs, nes bijai kažką prarasti. Aišku, suprantu, kad to, ką galima pamatyti ir patirti Indijoje, čia perkelti būtų neįmanoma", – šyptelėjo A.Čekuolis.

Šios vasaros kelionių maršrutas jau suplanuotas. Rašytojas ketina aplankyti Pietų Afrikos draustinius ir savaitėlę pasivartyti Mozambiko paplūdimiuose.

Jei sustotų, nukristų

Nuo 1995-ųjų gyvuojančios laidos "Popietė su Algimantu Čekuoliu" vedėjas darbo nepamiršta ir per atostogas: "Juk neįmanoma atsiriboti pačiam nuo savęs. Gal ir gali trumpam pabėgti nuo informacijos šaltinių, tačiau apmąstymai niekur nedingsta – galvoju, apie ką vertėtų papasakoti žiūrovams, kaip suformuluoti vieną arba kitą mintį", – kalbėjo žurnalistas.

A.Čekuolis žinių dažniausiai semiasi internete. Naktimis žurnalistas saldų miegą neretai išmaino į radijo klausymą: "Įdomu, apie ką diskutuoja pasaulio universitetų dėstytojai, politologai. Ta medžiaga pernelyg komplikuota, kad ją būtų galima tėkšti į eterį plačiajai auditorijai, tačiau tokiu būdu sugriebiu, į kurią pusę krypsta pasaulio aktualijos".

Žurnalistas tvirtino, kad nelinkėtų kitiems apsikeisti su juo vietomis. "Mano diena atrodo žiauriai – dirbu maždaug po 14 valandų. Kita vertus, gerai. Jaučiuosi kaip dviratis, kuris, jeigu sustotų, tai ir nuvirstų", – juokėsi A.Čekuolis.

77 metų laidų vedėjo atmintis, kuri atrodo tiesiog stulbinama, yra netgi tapusi internete sklandančių juokelių objektu. Jokių šviesaus proto ilgaamžiškumo receptų A.Čekuolis nedalija. "Tos kalbos apie ypatingą atmintį – makaronai. Juk viskas paprasta: jeigu nuolat intensyviai dirba vienas kažkuris organas, jis natūraliai ištreniruojamas. Žinoma, turiu omenyje smegenis", – nusijuokė pašnekovas.

Be meilės – nė dienos

Nors save sunkiai įsivaizduotų ne žurnalistikos valtyje, A.Čekuolis pripažino, kad šis darbas nešykšti stresų. Stebuklingų įtampos malšinimo būdų vyras nežino. "Prie streso tiesiog pripranti. Nuo žalingų padarinių gydomasi teigiamomis emocijomis. Jei pasisekė parašyti gerą straipsnį ar parengti įdomią laidą, išsyk užlieja malonus jausmas. Antra, reikia suvokti, kad stresas – tai organizmo reakcija į pavojų, kažką netikėto. Kai buvome laukiniai, tokiose situacijose bėgdavome arba gindavomės. Dabar toli nenuskuosi, jei užsitraukei šefo nemalonę, tačiau šypsena visuomet gelbsti", – žėrė savo paprastus patarimus žurnalistas.

Streso nuodų A.Čekuoliui padeda atsikratyti kasdienė mankšta: "Specialios pratimų sistemos neturiu. Svarbiausia – gerai išprakaituoti, o vėliau palįsti po karšto ir šalto dušo srove".

Gali būti, kad vienas žvalumo eliksyrų yra ir arbata. Per savo vedamas popietes televizijoje A.Čekuolis jau yra išgėręs nesuskaičiuojamą daugybę aromatingo gėrimo puodelių. Pirmenybę žurnalistas visuomet teikia žaliajai arbatai, kartais ją paskanina mėtų lapeliais.

A.Čekuolis įsitikinęs, kad didžiausias sveikatos ir geros nuotaikos peilis – nuobodulys: "Svarbu nerūdyti, neleisti sau rūgti. Gyvenime neturėtų būti dienų ir mėnesių be meilės ir noro nuveikti kažką gero. Jau pasitariau su žmonėmis iš mūsiškės namų valdybos, kad priimtų mane kiemsargiu, kai nebedirbsiu televizijoje. Tai naudingas užsiėmimas. Juk kiemsargis gatvę, kurią prižiūri, gali padaryti nuostabiai gražią", – šypsojosi rašytojas.