Per 47 dienas patyręs daugybę nuotykių biomedicinos diagnostikos bakalauras, 25-erių kaunietis Donatas Puzaras pėsčiomis, automobiliais, autobusais, traukiniais Vakarų Afrikoje nukeliavo 14419 km.

Pabėgo nuo ginkluotų senegaliečių

...Akyse temo, lūpos išdžiūvo, beprotiškai skaudėjo skrandį, vaizdai liejosi. Po keliolikos minučių Donatas atsigavo nedideliame kambarėlyje. Smalsiai žvelgė apspitę berniukai, o leisgyvį lietuvį iki vaikų namų palydėjęs juodaodis šyptelėjo.

"Dėl prastos higienos, blogo maisto porą kartų smarkiai susirgau, – lietuvis apsinuodijo žuvimis Malyje ir Senegale. – Daugelyje mažų miestelių – skurdas, sunku nusipirkti maisto, o importuojama produkcija itin brangi. – Esu lieknas, tačiau mažai valgydamas ir dėl ligų kelionėje numečiau 10 kilogramų."

Dar neatsigavęs nuo išsekimo, perbalusiu veidu D.Puzaras sėdėjo prie vienintelės apšviestos vietos – Senegalo miestelio banko, kai prie jo priėjo du vietiniai ir paliepė nešdintis, po to parodė į kuprinę. Nepadėjo aiškinimai, kad jis itin prastai jaučiasi, tačiau išvydęs šautuvą kaunietis sutelkė jėgas ir pabėgo.

"Nesaugu, – pripažino nuo Maroko per Mauritaniją, Senegalą, Malį, Burkina Fasą, Togą ir Ganą, iki pat Gvinėjos įlankos ir atgal keliavęs D.Puzaras. – Ir nors sutikau daug draugiškų, tačiau nekart mačiau ir piktų, pavojingų, apvogti mėginusių žmonių."

Vienas pasiklydo dykumoje

"Per daugybę metų matau antrą pakvaišėlį, – išsprogdinęs akis šyptelėjo Mauritanijoje su draugu gyvenantis prancūzas savanoris. – Pirmasis – per dykumą dviračiu važiavęs švedas, o dabar tu – pėsčiomis."

Nuo Maroko Agadyro miesto iki Mauritanijos pasienio lengvuoju automobiliu, pasikeisdamas su mauru, D.Puzaras be pertraukos skubėjo iki 18 valandos nuvažiuoti 1500 kilometrų. Po to kontrolės postas uždaromas.

Iš ten pėsčiomis, pasinaudodamas detaliu žemėlapiu, nusprendė per vakarinę Sacharos dalį keliauti pėsčiomis, tikėdamasis pakeliui sustabdyti kitą automobilį.

"Tačiau iš vieno keliuko išsišakodavo du, po to – dar du... – dykumoje pasiklydęs kaunietis orientavosi pagal kalną, tačiau eiti buvo vis sunkiau. Karštas oras, pasibaigė 3 litrai vandens, o paskutiniai jo lašai jau buvo įkaitę nuo saulės. Netrukus turėjo temti, tačiau išsekęs ir vos kojas vilkdamas Donatas nematė nė vieno automobilio, tik kupranugarius. – Po beveik 10 valandų kelionės mane išgelbėjo visureigiu važiavę prancūzai."

3 km ilgio traukinys

Daug paliktų, susprogdintų automobilių. 3 km dykumos pasienio ruožas tarp Maroko ir Mauritanijos – Niekieno žemė. Nuklysi kelis metrus – gali sprogti ant minos. Neseniai ten žuvo keli turistai.

"Žiūri į akis ir bando iš kuprinės kažką pavogti, – itin skurdžioje Mauritanijoje žmonės įžūliai prašo pinigų, daug vagių. Pavojingi net vaikai. – Prašo pinigų, dovanų. Neduosi – apmėtys akmenimis. Ir jokiu būdu negalima demonstruoti baimės."

Įspūdį padarė ir 10 valandų kelionė ilgiausiu pasaulyje traukiniu. 250 vagonų traukinys, iš kurių vienas – keleivinis, važiuoja iš geležies iškasenomis garsėjančio Zouerato iki Nuadibo uosto ir atgal.

"Iš pradžių, kaip ir dauguma vietinių, norėjau įsitaisyti prekiniame vagone, – netrukus lietuvis suprato, kad tokiai avantiūrai gali ryžtis tik vietiniai. Netgi keleiviniame vagone, kur teko stovėti tarp susigrūdusių žmonių, geležies, plieno ir smėlio dulkės graužė akis, skverbėsi į burną, kvėpavimo takus. – Padėjo vietinis – atplėšė skiautę skaros."

Traukinys sustodavo kiekviename kaimelyje, viduje pardavinėjo arbatą iš to paties niekada neplaunamo puodelio, keleiviai pro traukinio langą iš moterų pirko vaisius.

Į Mauritaniją – su mandagumo viza

Labai pavojinga. URM vykti į Mauritaniją nerekomenduoja. Šiaurinėje ir pietinėje šios šalies dalyje ypač siautėja "Al-Qaeda" grupuotės sparno nariai. Prieš mėnesį buvo dingę trys ispanai, o Kobenini kaime, kur lietuvis valgė ir gynėsi nuo akmenimis jį apmėčiusių vaikų, dingo italų pora, o juos vežęs vairuotojas iš Dramblio Kaulo Kranto buvo suvarpytas kulkomis.

"Turistus nužudo, apvagia arba prašo išpirkos, – dėl teroristų išpuolių grįžtant atgal pro Mauritaniją lietuviui jau nenorėjo duoti vienkartinės vizos. – Tačiau tuo metu buvau antrą kartą apsinuodijęs, netgi ambasadoje mane supykino, todėl iš gailesčio už 50 eurų man pardavė 5 dienas galiojančią mandagumo vizą ir leido vėl keliauti per šalį."

Jaunas vyras taupė pinigus: importuojamas maistas kainuodavo du ar net tris kartus brangiau nei Lietuvoje. Vietinis maistas – kuklus. Zrig, ožkos pienas, lietuviui kėlė šleikštulį. Dažniausiai jis maitinosi kiaušiniais, batonais, nors valgydamas juos burnoje jautė smėlio trupinius, daržovėmis, rečiau aviena.

Badas bado akis

"Keliavau pro nedidelius, turistų nelankomus miestelius, o daugelio jų žmonės gyvena itin sunkiai, badauja", – tradicinė pagrindinė parduotuvėlė, prisiminė D.Puzaras, prilygo rūsiui, kuriame parduodami žiebtuvėliai, skalbimo milteliai, batonas ir seni sausainiai.

"Higienos nesilaikoma", – dūsavo Donatas, kuris netrukus nusipirko metalinį puodelį, šaukštą ir plastmasinę lėkštę. Ir gailėjosi, kad skrandžiui dezinfekuoti nesivežė alkoholio.

Penkiaviečiu automobiliu važiuodavo 8, o kartais net 10 žmonių. Donatas juokiasi: "Keleivis sėdi ir ant greičių pavarų dėžės perjungimo rankenos, o aš, išlindęs pro langą, kairėje vairuotojo pusėje."

Tačiau prie žvakių šviesos gyvenantys, badaujantys žmonės būdavo ir draugiški. Kartą nevalgęs, nes nerado nusipirkti, išgėręs vaistų nuo maliarijos, kaunietis pasijuto prastai: "Vietinis motoroleriu mane nuvežė pirkti batono, tačiau sausas maistas jau netiko, todėl arbatai ieškojome vandens. Po to – dar kelis kilometrus važiavome pas kitą žmogų pirkti dujų. Neretai afrikiečiai dalijosi paskutiniu kąsniu."

Kruvinus palieka gatvėje

"Košmaras", – prisiminęs vaistus nuo maliarijos, liūdnai šyptelėjo Belgijoje, ligoninėje, panašias ligas studijavęs vyras.

"Netikėjau, kad sapnai gali būti tokie ryškūs, – neslėpė Donatas. – Tarsi būčiau apsirijęs narkotikų. Pirmą kartą išgėręs vaistų nepamenu nieko. Tik po 20 minučių suvokiau, kad esu viešbutyje, atsirėmęs į sieną. Kitą kartą su šveicaru gėrėme kavos stengdamiesi neužmigti ir iškęsti šių stiprių vaistų poveikį."

Malyje, kuriame žmonės draugiškesni, košmarą kėlė ir net 18 valandų trukusi 600 km kelionė traukiniu. "Stovėjau visą kelią, – pasakojo nuotykių ieškotojas, – aplink žmonių minia, tvanku. Atgaiva – pro langą matomi egzotiški vaizdai ir perkamos apelsinų sultys."

Būtent Malyje kaunietis apsinuodijo antrą kartą. Tačiau į ant šaligatvio sėdinčio baltojo pagalbos prašymą vietiniai nereagavo. "Padėjo iki viešbučio palydėjęs turistas. Prietemoje tose šalyse įvyksta daugybė avarijų. Smalsuoliai apsupa nukentėjusįjį, tačiau niekuo negalėdami padėti, neretai palieka jį kruviną."

Tvarkytis dokumentus ir tuoktis

"Kur tavo mašina?" – ginkluoti kareiviai Senegalo Nikolo-Kobo nacionaliniame parke negalėjo patikėti, kad D.Puzaras vienas keliavo džiunglėmis.

Ir artėjant nakčiai iškart uždraudė tęsti kelionę, įsodino į mašiną ir išlydėjo už parko ribų su kitu kareiviu: "Ten buvo labai gražu. Tačiau sutemus itin pavojinga ir bet kurią akimirką buvo galima pamatyti plėšrių žvėrių."

Beždžionės, šuniena ir velniai žino kokia mėsa – įprastas patiekalas Toge ir Burkina Fase.

Vaikai išpampusiais pilvais ir su namuose negrabiai nupjautomis virkštelėmis, vienintelis vandens šaltinis – šulinys Mango miestelyje, gatvėje sijojami ryžiai, nešvarūs batonai, ant galvos malkas, pintines su vaisiais nešiojančios, dirbančios ir nuolat ant nugaros skarose susuktus vaikus nešiojančios moterys.

"Eime... – tiesiai šviesiai šviesiaplaukį lietuvį kalbino ne tik šešiolikmetės, bet ir keturiolikmetės, o gal ir jaunesnės juodaodės. Toge, Ganoje įprasti plakatai, perspėjantys apie ŽIV pavojų ir raginantys naudotis prezervatyvais. – O kelios įžūlios dailios merginos persekiojo ir ragino važiuoti į sostinę Lomę tvarkyti dokumentų ir tuoktis."

Visi reikalai – į vandenį

Mažuose miesteliuose itin sunku išsikeisti pinigų. Kartą D.Puzarą apgavo, nors jis ir dabar nesuvokia, kaip jo akyse tiksliai atskaičiuota pinigų suma delne "virto" dvigubai mažesne suma.

O viename banke, kur privaloma tiksliai nurodyti pilietybę, neradę nei Lietuvos, nei Lenkijos, darbuotojai užrašė tautybę – "suomis".

Žaluma, vandenys, nuostabūs vaisiai ir daugybė uodų. Ganoje lietuviui reikėjo gintis ne tik nuo moterų, bet ir nuo tūkstančių uodų: būtent šioje šalyje galima susirgti keturiomis, tarp jų ir mirtina, maliarijos formomis.

Ar avantiūristas išsimaudė išsvajotojoje Gvinėjos įlankoje? Donatas juokiasi ir purto galvą: "Ne!"

Priėjęs prie pakrantės jis akimirksniu persigalvojo: kas keliolika metrų vaikai, vyrai, moterys atliko gamtinius reikalus. Ir mažus, ir didelius. Taip, tiesiai į vandenį.