Buvusi televizijos laidų vedėja ir dalyvė Agnė Jagelavičiūtė – vėl viešumoje. Prieš dvi dienas savo 30-metį paminėjusi Agnė daugeliui netikėtai atsiskleidė naujame amplua – parašė knygą apie maisto gaminimą. Su Agne kalbėjomės jos gimtadienio išvakarėse.

– Tavo knyga "Susitikime virtuvėje" – dovana sau 30-ojo gimtadienio proga?

– Ne. Taip... Tiesiog taip sutapo! Sužinoję apie mano aistrą gaminti, leidėjai pasiūlė parašyti knygą.

– Daug kam tikriausiai netikėta, kad Agnė mėgsta gaminti valgyti, nes daugelis mano, kad ji valgo tik restoranuose.

– Priešingai nei kiti, nemėgstu girtis. Gaminau ir gaminu. Apie tai žinojo visi mano draugai. Spaudos ir televizijos dėmesio vengiu jau beveik porą metų, nes nesu laidos vedėja, kuriai buvo mokami pinigai.

– Tačiau tu atvirai bendraudavai visomis, netgi intymiomis, temomis.

– Anksčiau, ko manęs klausdavo, tą ir atsakydavau. Jei žurnalistai riboti – tai jų bėda. Dažniausiai jie klausia standartinių, kitų jau išgvildentų dalykų. Bet manęs niekas niekada neklausė, ar man patinka gaminti.

– Tai nebūtų standartinis klausimas?

– Ne, nes niekas to nežinojo. Nors gal tai ir atrodo nuobodu. Tačiau aš gaminu ne nuo vakar, bet visą gyvenimą.

– Agnė galėtų pakviesti mus į svečius ir pavaišinti savo firminiu patiekalu?

– Ne. Reikia pirkti knygą! Nesu namų šeimininkė ir nesėdžiu prie puodų, knyga – mano kūrybinis darbas, kuriuo didžiuojuosi, nes jam paaukojau savo vasarą. Aš studijuoju tapybą ir į tai žvelgiu labai rimtai.

– Tačiau aš jau girdžiu sakant, kad knyga – dar vienas Agnės Jagelavičiūtės įnoris sulaukti dėmesio. Jei tyliai gaminai – tyliai reikėjo ir toliau gaminti.

– Taip taip, įsivaizduoju visas tas replikas. Bet ne aš atėjau į redakciją siūlydama išleisti kulinarijos knygą, o leidėjai susirado mane. Jų ir klauskite, kodėl pasirodė ta knyga. Nors ji, žinoma, pasirodė ne be manęs. Aš pati nufotografavau visus patiekalus, pagamintus pagal įdomiausius savo receptus. Ir manau, kad tai – ne paskutinė mano kulinarijos knyga.

Jei esi virėjas, žinai, kad firminio patiekalo geras virėjas niekada neturi. Firminį patiekalą turi tik retai besisukiojantieji virtuvėje. Jei gamini dažnai, patiekalai priklauso nuo nuotaikos ir nuolat keičiasi.

– Ką pagaminsi savo 30-ajam gimtadieniui? Turbūt jo nešvęsi klube?

– Jaučiu aistrą maistui, todėl kvietimuose draugams parašiau, kad man dovanotų savo pagamintą patiekalą. Ir nešvęsiu gimtadienio klube! Noriu šį gyvenimo etapą pažymėti pačių artimiausių bičiulių rate privačioje erdvėje. Su fanfaromis!

– Kažkur minėjai, kad maistas tau svarbiau už seksą. Tai tiesa?

– O, tai buvo vienos knygos citatos interpretacija. Neturiu nei ko komentuoti, nei lyginti. Aš nenoriu kalbėtis apie seksą. Man – jau 30 metų. Kitas klausimas.

– Kokį nupieštum maisto patiekalą ar sudedamąją dalį, būdama dailininke?

– Grietinėlę, – juokiasi. – Todėl, kad baltoje jos spalvoje slypi labai daug kitokių spalvų. Bet čia jau tapybos teorija. Įdomiausia tai, kas plika akimi mums tarsi nematoma.

– Ką labiausiai mėgsti valgyti?

– (Atsidūsta.) Aš nenormaliai mėgstu valgyti. Kai pakėliau ragelį, tuo įsitikinai, – juokiasi. (Paskambinus sutartu laiku, Agnė valgė – red. past.). – Aš daug ką mėgstu. Tai gali būti ir juoda duona, ir rytietiškas patiekalas.

– Koks tavo potyris buvo baisesnis – anoreksija ar bulimija?

– Abu buvo nemalonūs ir paliko žymių visam gyvenimui. Kas turėjo mitybos sutrikimų, žino, kad tuomet reikia itin kontroliuoti mitybą. O aš linkusi tukti. Todėl save smarkiai kontroliuoju: numečiau svorio, laikausi dietos, sportuoju. Svėriau 52, dabar – 54 kg. Svorio priaugau rašydama knygą, bet nedaug. Buvau pasirengusi priaugti iki 62 kg.

– Tu išties 60–70 proc. savo atlyginimo skiri maistui?

– Oi, atsiprašau, – ištaria kažką kramsnodama. (Paaiškina: valgo juodą duoną su grūdais – red. past.) – Nežinau, kiek tiksliai išleidžiu, bet taip, didžiausią dalį pravalgau. Kažkas pinigus leidžia kolekcijai, kažkas – brangiems drabužiams, aš – pasilepinti maistu.

– Kadaise sakei, kad tau labai patinka tavo pėdos, kojos, kitkas – tobulintina. Tačiau kai jau sulauksi 30 metų, atrodysi tobuliausia ir gražiausia.

– (Juokiasi.) Pamenu. Nenoriu, kad nuskambėtų kvailai, tarsi manau esanti ypatinga gražuolė. Bet jei atskaitos taškas aš, tuomet taip – pati sau jaučiuosi ir gražiausia, ir šauniausia būtent dabar. Natūralu, nes augdami tobulėjame. Dabar jaučiuosi užtikrinta, rami, neprivalanti kažkam kažką įrodyti ar padaryti.

– Esi prisipažinusi, kad tau užtenka vyrų dėmesio. O kokiems vyrams užtenka tavo dėmesio?

– Aš žavėjausi ir žaviuosi brandžiais, susiformavusiais vyrais. Ne berniukais.

– Reta moteris laukia savo 30 metų jubiliejaus, nes dauguma bijo įžengti į ketvirtąją dešimtį.

– Niekada to nesupratau. Nebijau senatvės, nors gal todėl, kad iki jos dar toli. Bet niekada nesupratau jaunystės kulto, todėl nenorėčiau būti 16-os ar 18-os. Man labai brangios patirtys. Nenorėčiau dar kartą išgyventi jaunystės kančių. Labai gera žinoti, ko gali sulaukti iš savęs. Savimi jau pasitikiu. Nesakau, kad jau daugiau niekada nebus pašėlusių poelgių, bet save jau pažįstu. Tokią, kokia esu.

– Nenorėtum sustabdyti laiko? Nebijosi raukšlių, suglebusios odos, nusvirusių krūtų?

– Ne. Labai noriu patirti viską, kas žmogui duota. Nejau neįdomu, ką jausiu, kai man bus 40 ar 50 metų, kas lauks, kai būsiu 60-ies ir vyresnė? Tik duok Dieve tų metų sulaukti.

– Trisdešimtmetis tau uždėjo kokį nors antspaudą?

– Jokių antspaudų. Viskas yra labai gerai. Manau, kad viskas vietoje ir laiku.

– O oficialaus dar vieno antspaudo tavo asmens dokumente galima tikėtis?

– Oi, neįsivaizduoju... Sunku pasakyti. Nežinau. Šiuo metu tokių planų nėra. Niekada nestatau sau sienų, nes po to gali tekti jas griauti. Tačiau nesu iš tų moterų, kurios, vieną kartą išsiskyrusios, dievagojasi daugiau niekada netekėsiančios.

– Sulaukusi 20-ies dalyvavai "Akvariume", 30-ies išleidai knygą. Ką darysi, kai tau sukaks 40 metų?

– Per dešimtmetį daug ko išmoksti. Jei nieko neišmoktum, turbūt tai būtų proto liga? Patyriau ir kataklizmų, bet išgyvenau, esu stipri. Dabar esu tolerantiškesnė ir atlaidesnė. 30 metų yra laikas, kai su gyvenimu susiduri akis į akį. Kas bus sulaukus 40-ies? Neįsivaizduoju. Bet labai noriu tai patirti. Tikiuosi, sulauksiu.

– Kartais atrodo, kad tu plauki pasroviui.

– Galbūt taip ir yra. O ką – blogai? Ačiū Dievui, gyvename tokiu laiku, tokioje valstybėje, kad galime pasirinkti, ko norime: plaukti greitai, paplaukti ir sustoti susirinkti akmenukų, plaukti prieš srovę ar pasroviui. Ir niekas nenurodinėja.

– Turbūt ne vienas užduos klausimą: O kas ta Agnė Jagelavičiūtė? Ką ji pasiekė?

– Man nepatinka šis klausimas ir tokiems žmonėms aš neatsakyčiau. Niekada kitiems savęs nepiršau.

– Vis dėlto koks didžiausias tavo atliktas darbas?

– Nesakysiu. Kiekvienas įvykis, žingsnis, akimirka yra labai svarbi. Neskirstau jų pagal svarbą. Tiesiog gyvenu.

– Dėl ko tu gyveni? Susimąstei?

– Be abejonės! Bet apie tai kalbėtis mums neužtektų savaitės.

– O kas vis dėlto tau svarbiausia gyvenime – maistas, seksas ar dailė?

– Viskas kartu suteikia gyvenimo pilnatvę.