„Meilė nekalta, niekas nekaltas. Aš nieko nekaltinu. Yra tik situacijos“, – po miuziklo „(Ne)kalta meilė“ premjeros paklausta, ar meilė gali būti dėl ko nors kalta, prisipažino kaip prodiuserė debiutavusi aktorė Eglė Jackaitė.

Iš scenos į kalėjimą

Ji buvo pavargusi, bet pakylėta: su baleto soliste Inga Briazkalovaite, šou renginių organizatore Audrone Umbrasiene pagal legendinio miuziklo „Čikaga“ siužeto motyvus ir dabartines aktualijas prodiusavusi žaismingą kabaretą-miuziklą.

„Mes tai padarėme!“ – po premjeros susižvalgė trys moterys, kurių prodiusuotame žaismingame miuzikle „(Ne)kalta meilė“ dalyvavo 11 atlikėjų, šou baletas CODA, profesionalūs šokėjai, aktoriai, grupės „Tabasco“ solistas Gediminas Norvaišas.

„Labai malonu gauti daug daug gėlių. Žinau, kad yra nemėgstančių manęs žmonių, bet džiaugiuosi, kad daug tų, kurie man jaučia simpatiją“, – nuoširdžiai kalbėjo Eglė, miuzikle atlikusi ryškiausią, vienos iš dviejų įkalintų moterų, vaidmenį.

Prasminga daina

Kaip prodiuserė debiutavusi E.Jackaitė prisipažino, kad aktorystė jai vis dėlto svarbiausia, nors šiame miuzikle buvo ne tik vaidybos, bet ir daug šokių, dainų. Ir daug drąsaus sutapatinimo su jos pačios asmeniniu gyvenimu.

Jos saviironiją ir sielos apsinuoginimą šiame pastatyme žiūrovai gyrė.

„Kita diena ir aš viena, ir man daug lengviau, įkvėpk giliau, naivuole... Sau sakau, kiek aistrų, kiek bučinių, kiek naktų... Širdis staiga plyš... Dingo erelio drąsa... Mielas sūnau, tik vieno prašau, tik jo nesmerk... Koks vyras neturi būt... Ta daina man palaužė sparnus... Bet skrisiu vėju... Rašė spauda, rodė mane, jie šaukė – kalta...“ – su sūnumis 16 metų Jokūbu ir 3 metų Elijumi važiuodama automobiliu „(Ne)kaltoje meilėje“ skambėjusią Rūtos Lukoševičiūtės parašytą dainą dar kartą padainavo Eglė.

„Kiekvienas atlikėjas išgyvena emocijas, dainą, o man ji – skausminga, gili, prasminga, – neslėpė E.Jackaitė. – Kalėjimo baimė? Nežinau, ar yra tai, ko dar galiu bijoti gyvenime. Svarbiausia – vaikų, artimųjų žmonių sveikata... O visa kita... duodama, kad išgyventum, nepalūžtum ir tuo tobulėtum.“

Save palygino su rože

Per išgyventus metus Eglė įsitikino, kad ir pats didžiausias, labiausiai įskaudinęs priešas, net pats to nežinodamas, tampa didžiu mokytoju.

„Per pačias sunkiausias situacijas mes išaugame. O gėris ir blogis yra vienas greta kito kaip diena ir naktis, – neabejojo Eglė ir prisipažino, kad pastaruoju metu jos gyvenime buvo daugiau skausmo. – Bet tai – praeitis. Be to, nepatyrę blogio, skausmo, mes neįvertintume gėrio, malonumo.“

Ką žmogus praranda, nepatyręs meilės? Pakartojusi klausimą Eglė šypsojosi: „Oi, daug daug. Meilėje telpa viskas – džiaugsmas, laimė. Jos nenupirksi net ir už didžiausius pinigus, o jos nepatyręs net ir didžiausias turčius yra vargšas...“

Ką žmogus praranda per meilę?

„Hm... – išgirdusi šį klausimą, E.Jackaitė susimąstė. Bet netrukus nebeabejojo: – Ne, ne, nieko! Ar meilė nekalta? Žinoma, nekalta, niekas nekaltas! Aš nieko nekaltinu. Yra tik situacijos.“

Netrukus ji nusišypsojo ir ir jau kalbėjo apie gėles, kurias susikrovė į automobilio bagažinę ir vežasi į Klaipėdą: „Nuostabu gauti gėlių.“

Su kokia gėle ji palygintų save?

„Gražus klausimas... Mano mėgstamiausios – frezijos, bet save... Vis dėlto – su rože.. na, tikrai su rože. Tikrai, nors ir skamba primityviai... Ir spygliai, ir švelnūs žiedlapiai, įvairios spalvos.“