Netrukus Ramūnas Cicėnas jau ir oficialiai galės vadintis režisieriumi. Po dešimties metų pertraukos jis vėl studijuoja. Aktorius sako režisūrą magistrantūros studijoms pasirinkęs neatsitiktinai.
Sausio 30 d. Vilniaus kameriniame teatre (VKT) įvyks jo muzikinės komedijos „Angliškas detektyvas“ premjera. Spektaklyje, kuriame nestinga mįslių, humoro ir absurdo, vaidina VKT ir kviestiniai aktoriai. Dainų tekstus sukūrė Rimantė Valiukaitė, groja Deimantė Ponelytė.
– Detektyvas teatro scenoje nėra įprasta?
– Vieną spektaklį detektyvą anksčiau buvo pastatęs Gintaras Varnas. Bet detektyvo su dainomis Lietuvos teatruose dar nėra buvę.
– Šis žanras jums – artimas? Kokia spektaklio idėjos atsiradimo istorija?
– Kai dėsčiau Vilniaus kolegijoje, studentai rengė diplominį darbą pagal šią mano pjesę. Po to jie išsibėgiojo ir taip spektaklis nė karto nebebuvo parodytas. Jo idėja atgimė po Evaldo Jaro premjeros VKT „Karalius nuogas“.
VKT pasiūlė sukurti spektaklį. Prisiminiau šį. Tai darbas, už kurį negėda. Tačiau tai nebus mano buvusių studentų spektaklio atkartojimas ar kopijavimas. Naudoju tik jo „skeletą“.
Aktoriams leidau pasižiūrėti ankstesnį variantą, tačiau patariau nekopijuoti, daryti savaip. Aktoriai patys daug improvizuoja. Aš tik neduodu jiems nuklysti. O kai jau prisikvailios, padarysiu kaip reikia.
– Režisieriai mėgsta moralizuoti tautą, visuomenę. Čia bus pamokymų?
– Ne. Bus linksma. Tai bus daugiau pramoga, tačiau tikrai ne "balalaika". Kuriame labai atsakingai. Nebus taip, kad pašokom, padainavom, ir viskas. Vis tiek žiūrovams nebus labai lengva – jie turės sekti kartu su Šerloku ir Vatsonu (taip, bus ir šie personažai). „Angliškas detektyvas“ bus išdidi komedija.
– Kiekvienas darbas turi savo charakterį. Kuo šis skiriasi?
– Spektaklis priklauso nuo aktorių, kūrėjų. Kiekvieną kartą turi prisitaikyti prie kolektyvo.
– Iš jūsų išsakytos minties susidaro įspūdis, kad prisitaikote jūs. Nesate diktatoriškas?
– Aš visada maniau, kad aktorius spektaklyje yra pagrindinis, o režisierius tik padeda. Aktoriams visada suteikiu laisvės kuriant savo personažą. Būna visko dėl detalių, bet pats, kaip aktorius, labai mėgstu, kai man duodama daugiausia laisvės kiek įmanoma, nes vis dėlto vaidina ne režisierius, o aš.
Žinoma, vyksta abipusis bendradarbiavimas, tačiau nepripažįstu tokių atvejų, kai atneša kompaktą, parodo įrašą ir nurodo daryti būtent taip ir ne kitaip.
Neminėsiu pavardės, bet teko susidurti su režisieriumi, kurio paprašiau savo vaidmeniui dublerio, kadangi mačiau, kad visko nespėsiu, jau buvau pažadėjęs vaidinti ir kitur. O jis pasakė, kad dublerio nebus, nes jam aktorius nesvarbu. Taigi, viso gero. Nes jei tau aktorius nesvarbu, mes nesusikalbėsime.
Man aktorius – visada svarbu. Man labai svarbu jo žmogiškos savybės. Žinoma, talentas, profesijos išmanymas.
– Teatras Lietuvoje – ant pakylos. Režisierius čia ir šiandien – karalius?
– Nemanau. Prieš daug metų režisieriai buvo karaliai. Dabar ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti tuos karalius. O iš jaunimo karalių dar nematyti. Tik plačiąja prasme režisierius yra karalius, nes jis už viską atsako, kaip ir sporte treneris – kai laimi komanda, laimi ir jis.
– Pakalbėkime ir apie personažą, kurį vaidinate E. Jaro spektaklyje. Kas yra šių dienų karalius?
– Mano galva, šių dienų karaliai yra visas Seimas. Visi, kurie turi bent šiek tiek valdžios. Bet tai nesusiję su spektakliu. Tai tik mano asmeninis požiūris.
Režisierius, kurdamas spektaklį pagal J. Švarco pjesę, prašė panagrinėti, kaip kalba ir mąsto šių dienų pasaulio lyderiai, Aleksandras Lukašenka, tačiau prie nei vieno iš jų nepatarė prisirišti. E. Jaras neakcentuoja konkrečios geopolitinės vietos žemėlapyje. Spektaklyje „Karalius nuogas“ iškeliamos problemos būdingos visiems regionams ir režimams.
– „Angliškas detektyvas“ bus antras darbas su VKT. Kokie jūsų atradimai dirbant su šiuo teatru?
– Man patinka, kad teatras suteikė visišką laisvę – kokią pjesę norėjau, tokią ir galėjau pasirinkti. Be to, man kelia susižavėjmą, kad VKT kolektyvas – savarankiškas. Daug kur kitur teatruose režisieriui, aktoriams viskas turi būti atnešta, paduota. Jei reikia, tai pats nueik ir pasiimk.
– Kokių jums, kaip režisūros studentui, atsirado naujų užduočių, su kuriomis anksčiau neteko susidurti?
– Aktorystė ir režisūra – skirtingos profesijos vien jau tuo, kad vienas žiūri iš žiūrovo pusės, kitas – į žiūrovą. Anksčiau tarsi su šypsena vertindavau režisuojančius aktorius. Bet man atėjo toks metas, kai supratau, kad nebegaliu dirbti su režisieriais, kurie ne tik režisuoja, bet dar ir vaidina režisierius.
Režisrūra mane visada domino. Kai mokiausi aktorinio meistriškumo pas Rimą Tuminą, buvo pirmi mano, ir kaip režisieriaus, bandymai – aišku, nesėkmingi. Bet vėliau režisavau serialą, laidą „Dar pažiūrėsim“. Tada supratau, kad man trūksta žinių. Magistrantūros studijos buvo visiškai tikslingas pasirinkimas.
Šiuo metu kaip studentas gaunu daug ko nauja. Aišku, turi pats užsiimti savišvieta, bet tie mokslai dar labiau pastūmėja. Dėstytojai Viktoras Gerulaitis, Vaidotas Jauniškis nukreipia, tu praplėpi savo akiratį ir pradedi domėtis dalykais, kurių pats nebūtum atradęs.
– Tarsi neįprasta, kai aktorius ir režisierius kalba apie tai, kad teatro kritikas jam gali suteikti vertingų žinių. Juk tai tokių profesijų atstovai, kurie stovi skirtingose pusėse.
– Per visą tą darbo teatruose laiką užsiauginau storą odą. Labai ramiai reaguoju į kritiką, suvarymus, kai suvarinėja ir spektaklį, ir vaidmenį. Neimu to į galvą. Labai atsargiai priimu ir tokią kritiką, kai giria. Iki mano vidaus prasibrauti sunku.
Naujausi komentarai