Galerininkė Irena Mikuličiūtė, sugrįžusi iš Ispanijos regiono Andalūzijos, įsisupo į paltą ir atsiduso: „Ten jau tikras pavasaris. Saulė, apie 20 laipsnių šilumos, vaikščiojau trumpomis rankovėmis. O pas mus dar sninga.“ Moters, apkeliavusios ne vieną šalį, manymu, kontrastuose ir slypi didysis kelionių žavesys.

Mėgsta keliauti savarankiškai

I.Mikuličiūtė Ispanijoje lankėsi trečią kartą. Galerininkė, išmaišiusi Meksiką, Belyzą, Tailandą, Kambodžą, Laosą, Siciliją, Norvegiją, Švediją, tiesiog įsimylėjo ispanišką saulę, vynuogių laukus ir nenusakomą laisvės pojūtį, plevenantį, anot jos, miestų aikštėse, kalnų serpentinuose ir žmonių akyse.

I.Mikuličiūtė su draugu į pažintinę kelionę po Andalūziją leidosi išnuomotu automobiliu. Dviem žmonėms savaitės viešnagė su jūros gėrybėmis, vynu, šviežiomis sultimis, gerais hosteliais kainavo 2 tūkst. litų.

„Reikia mokėti taupiai gyventi“, – juokėsi I.Mikuličiūtė.

„Aš labai suprantu žmones, kurie nori komfortiškos kelionės. Saugumas, globa, jokių galvosūkių, nerimo ir nemalonių staigmenų – visa tai garantuoja kelionių agentūra, – kalbėjo galerininkė. – Bet mano charakteris ne toks. Aš mėgstu keliones su nuotykių skoniu, kai pati nusprendžiu, koks bus maršrutas, kiek laiko praleisiu pilies griuvėsiuose ir kur nakvosiu.“

Saulėti hostelių balkonai

„Man kelionė prasideda nuo kompiuterio, – pasakojo I.Mikuličiūtė. – Mėgstu sukaupti daug informacijos apie šalį, į kurią rengiuosi. Paskui internetu perku lėktuvo bilietus. Prieš kelionę į Andalūziją kompiuteriu išsinuomojome ir automobilį, ir hostelius, kuriuose apsistodavome nakčiai.“

„Hosteliai, – paaiškino keliautoja, – tai švarūs, tvarkingi, bet palyginti kuklūs nakvynės namai. Kai kurie su pusryčiais, kai kurie – ne. Andalūzijoje hosteliai buvo puikūs, su jaukiais vidiniais kiemeliais, balkonais. Viename buvo net sūkurinė vonia.“

Pakelės hosteliuose ispanai nedirba. Juose sukasi merginos iš Lotynų Amerikos, naujųjų ES ir ypač iš buvusių Sovietų sąjungos šalių. „Užkalbinęs rusiškai, dažniausiai nesuklysi“, – pastebėjo I.Mikuličiūtė.

Ispanija, jos tikinimu, – saugi šalis. Galerininkė su draugu nutarė nakčiai nesinaudoti saugomos automobilių aikštelės paslaugomis. „Bet kartą atidžiau apžiūrėjome savo nuomojamą „Siatą“ ir nustėrome: subraižytas. Tačiau paaiškėjo, kad tie įbrėžimai jau egzistavo prieš mums išsinuomojant mašiną. Mano patarimas: automobilį reikia atidžiai patikrinti neišvažiavus iš nuomos punkto.“

Nepatiko daugiaaukščiai

„Dabar suprantu, kodėl Ispanijos pietuose, Andalūzijoje, įsikūrė Sabonis ir Brundza. Nors man Malaga nelabai patiko – šiame mieste nuostabi pakrantė, subjaurota modernių daugiaaukščių, visiškai užgožiančių senąją architektūrą, tiesiog sunaikinančių specifinę vietinę dvasią“, – kalbėjo I.Mikuličiūtė.

Specifine dvasia ji vadina susipynusias krikščioniškąją ir maurų (arabų) kultūras. Gaterininkė negalėjo atitraukti akių nuo mečečių ir akmeninių bažnyčių kaimynystės, kartais arabiški ir europietiški motyvai sutaria viename statinyje.

Kelias per Andalūziją iki Gibraltaro, kurio važiavo I.Mikuličiūtė su draugu, visą laiką vingiavo Viduržemio jūros pakrante pro vynuogių ir alyvuogių laukus, kai kuriose vietovėse serpentinu teko važiuoti vis aukštyn, kol atsiverdavo svaiginanti panorama.

Lietuvių pora matė nepaprasto grožio golfo laukus ir saugomas teritorijas su baltuojančiomis prabangiomis vilomis.

„Ispanijoje nepaprastai daug baltos spalvos, – pastebėjo I.Mikuličiūtė. – Ir saulės, kurios lietuviams visada per mažai. Tačiau tokios kaitros, kokia Ispanijos pietuose, toliau nuo jūros, būna vidurvasarį, mes neištvertume. Oras įkaista iki 50 laipsnių karščio.“

Jūros gėrybių puota

„Ispanai – nepaprastai draugiški, – pasakojo keliautoja. – Ir mandagūs.“ Vos lietuvė įžengdavo į mažą parduotuvėlę nusipirkti tirštų šviežių sulčių (I.Mikuličiūtei tai buvo atradimas) pakuotės, butelio vyno ar įžymiojo kalnų saulėje vytinto serrano kumpio, pardavėjas ir visi tuo metu parduotuvėje buvę vyrai kaipmat pasitempdavo.

Koridos sezonas prasidės tik gegužę, todėl I.Mikuličiūtė ir jos bendrakeleivis vietoje kautynių su buliumi stebėjo ispaniškus šokius: nuo flamenko iki ratelio, kurį susikibę andalūziečiai šoka išėję iš pamaldų bažnyčioje.

Didžiausios Andalūzijoje ragautas skanėstas lietuviams buvo jūros gėrybės. „Tapai, kuriais mes dažnai užkandžiavome, – tai vienos lėkštės patiekalas, kainuojantis vieną eurą, – pasakojo I.Mikuličiūtė. – Tapas, kartais ispaniškai vadinamas „pinchos“, gali būti iš karštos mėsos, skrudintų bulvyčių, daržovių, ir, žinoma, jūros gėrybių: įvairios žuvies, kalmarų, ančiuvių, krevečių, midijų. Būdama Lietuvoje aš niekada nesijaučiau taip, kaip Ispanijoje – kad esu tikroje jūrinėje šalyje.“

Andalūziškas kainininkas

Kelionė dviem asmenims (su lėktuvo bilietais, nakvyne, maistu, automobilio nuoma) kainavo 2000 Lt.

Keturviečio „Siato“ nuoma be benzino 6 dienoms – 60 eurų (apie 208 Lt).

Vieta saugomoje automobilio aikštelėje nakčiai – 20 eurų (apie 70 Lt).

Nakvynė hostelyje – 18-24 eurai (apie 63-82 Lt).

Ispaniškas vienos porcijos patiekalas tapas – 1 euras (3,45 Lt).

Butelis vidutinės klasės vyno – nuo 5 eurų (apie 17 Lt).