Priglaudžia nebereikalingus

D. Paldavičienė nuo vaikystės vertino istoriją turinčius sendaikčius. Prieš kelerius metus ji ėmė kolekcionuoti senus, trapaus stiklo Kalėdų žaisliukus.

Pirmosios į kolekciją pateko pašnekovės močiutei priklausiusios eglutės puošmenos. Su šiais žaisliukais susiję prisiminimai D. Paldavičienei yra be galo brangūs. Pamažu tauragiškės kolekcija ėmė pildytis draugų ir kolegų dovanotais senais žaisliukais. Kai kuriuos ji pirko ir sendaikčių krautuvėlėse.

„Dažniausiai žmonės vieni per kitus sužino apie mano pomėgį ir dovanoja jiems nebereikalingų, o man labai mielų vintažinių žaisliukų. Pavyzdžiui, visą jų dėžę padovanojo bendradarbė, kuri jau ruošėsi kalėdines dekoracijas tiesiog išmesti. Labai jai dėkojau, nes norint įsigyti tokią dėžę senų žaisliukų, gali tekti brangiai sumokėti, – pastebi kolekcininkė. – Nors daugumą žaisliukų draugai ir pažįstami žmonės padovanojo, kai kuriuos pirkau sendaikčių turgeliuose. Mano kolekcijoje yra nemažai iš Vokietijos atkeliavusių senų žaisliukų – burbulų ir stiklinių paukštelių.“

Prieš porą metų D. Paldavičienė savo kolekcijoje suskaičiavo 258 žaisliukus. Šiandien jų – gerokai daugiau, tačiau perskaičiuoti nesuspėjo.

„Tai išties didelis darbas, kuriam reikia paskirti beveik visą dieną. Šį kalėdinį sezoną tam laiko dar neturėjau, – juokiasi ji. – Kolekcija vis pasipildo naujais žaisliukais, tačiau dalies jų kasmet netenku. Taip nutinka todėl, kad žaisliukai pagaminti iš plono stiklo, kuris bėgant metams tampa vis trapesnis. Tad net gražiai suguldyti dėželėse ir nejudinami jie kartais tiesiog susprogsta.“

Pašnekovė savo didžiulę kolekciją laiko tvirtose popierinėse dėžėse ir specialiose pintinėse. Kiekvieną žaisliuką ji atskiria popieriniu rankšluosčiu, kad puošmenos tarpusavyje nesiliestų. Tada dėžės ir pintinės išnešamos į sandėliuką, kur ant dviejų joms paskirtų viršutinių lentynų laukia kitų Kalėdų.

Pasiruošimas: puošti eglutę vintažiniais žaisliukais Paldavičiams – puiki proga jaukiai pabūti drauge. D. Paldavičienės asmeninio archyvo nuotr.

Prireikia dvimetrinio kėnio

D. Paldavičienė pripažįsta – sukaupus tokią didelę kolekciją, papuošti ir nupuošti eglę užtrunka. Tad tuo užsiima tik tada, kai turi laisvą dieną, ir kviečiasi į talką visą šeimą. Pasiruošimas Kalėdoms Paldavičiams – smagus ir jaukus buvimas drauge.

„Žaisliukai trapūs, tad kartais bekabinant sudūžta. Vis dėlto neketinu jų slėpti dėžėse, nes žaisliukai turi teikti džiaugsmą. Leidžiu juos ir vaikams kabinti, tik paprašau būti atsargesnius, – pasakoja kolekcininkė. – Norisi panaudoti visus žaisliukus, todėl kasmet perkame didžiulį kėnį kuo platesnėmis šakomis, kuris kambaryje beveik remiasi į lubas. Medelio aukštis dažniausiai – virš 2 m, tad visus žaisliukus sukabiname. Papuošus eglę, laukia kitas svarbus darbas – apsaugoti Kalėdų medį nuo dviejų šeimos katinų Myčkos ir Ryčkos, norinčių užkopti į jo viršūnę. Kartą vienam murkliui pavyko pasiekti tikslą, laimei, eglė buvo dar nepapuošta.“

Pašnekovė pristato dar vieną širdžiai mielą dekoraciją. Tai – daugybę metų tauragiškės šeimai priklausančios kopėčios. „Jos atkeliavo iš mano vyro tėvų, kurie jas naudojo įsirengdami savo namus. Vėliau, kai mūsų šeima pradėjo nuosavo būsto įrengimo darbus, kopėčios atiteko mums. Kurį laiką jas laikėme garaže, o tada aš kopėčias nušveičiau, nudažiau baltai ir parsinešiau į kambarį. Papuoštos vainiku, lemputėmis ir žaisliukais, jos skleidžia tikrą kalėdinę aurą“, – tikina kūrybinga moteris.

D. Paldavičienė vertina tvarų gyvenimo būdą, tad naujų Kalėdų puošmenų ji neperka, įsigyja tik senų vintažinių žaisliukų. Ji pastebi, kad daugeliui žmonių norisi kasmet vis kitaip atrodančios eglutės, todėl kiekvieną sezoną jie skuba į parduotuves ir perka naujų dekoracijų. Tačiau, pasak pašnekovės, net ir su tais pačiais žaisliukais galima sukurti vis kitokį vaizdą.

„Kiekvienais metais eglutę puošiu tais pačiais senais žaisliukais, tačiau ji atrodo vis kitaip, – šypsosi kolekcininkė. – Išties verta peržiūrėti jau turimas kalėdines dekoracijas ir pagalvoti, kaip jas būtų galima panaudoti kūrybiškai. Galbūt šiemet eglę puošite tik vienos spalvos žaisliukais, o kitąmet – kitos? Galima derinti žaisliukų formą, dydį, medžiagą, kaskart sugalvojant naujų kombinacijų.“

Dažniausiai žmonės vieni per kitus sužino apie mano pomėgį ir dovanoja jiems nebereikalingų, o man labai mielų vintažinių žaisliukų.

Namuose karaliauja sendaikčiai

Tvarumas pašnekovei rūpi ne tik kalėdiniu laikotarpiu. D. Paldavičienės namuose gausu sendaikčių, kuriuos ji restauruoja ir pritaiko savo šeimos gyvenimui. Pasak jos, seni daiktai dažnai būna kokybiškesni ir tvirtesni nei gaminti šiais laikais. Tad tikrai ne visada verta dairytis naujausių pirkinių, kartais daug protingiau įsigyti jau naudotą daiktą.

Pašnekovė pomėgį sendaikčiams paveldėjo iš savo mamos Remigijos. Vaikystėje D. Paldavičienės mama, siekdama sutaupyti ir kartu įsigyti išties kokybiškų ir gražių daiktų, dažnai lankydavosi sendaikčių krautuvėlėse. Šį pomėgį vėliau perėmė ir dukra.

„Šiandien mano širdį kur kas labiau džiugina rastas gražus vintažinis daiktas nei naujas pirkinys. Kita vertus, perku ir naujų daiktų, kuriuos derinu prie turimų sendaikčių. Mūsų valgomajame stovi senas, mano restauruotas stalas, kurį dekoruoju nauja staltiese ir vintažiniais indais“, – atskleidžia ji.

D. Paldavičienė pasakoja, kad senąjį valgomojo stalą jai atidavė pusseserė Rūta, kuri yra padovanojusi ir žaisliukų. Baldą giminaitė paveldėjo ir ruošėsi jį išmesti. Tačiau kolekcininkė mielai priglaudė gražų, apvalų, keturių asmenų šeimai idealiai tinkantį stalą. Tiesa, Daivos vyras Mantas tokiam žingsniui iš pradžių prieštaravo, jam namie nesinorėjo senų baldų. Tad teko patikinti, kad stalas stovės tik lauko terasoje. Vis dėlto šiandien jis puošia valgomąjį ir džiugina visą šeimą.

Vertybės: šeimos namuose gausu istoriją turinčių sendaikčių. Valgomajame stovi giminaitės atiduotas senas stalas, tapęs namų puošmena. Devynmetė Kamilė džiaugiasi vintažiniais pintais krėslais žaislams. D. Paldavičienės asmeninio archyvo nuotr.

Paldavičių namuose vietą rado ir senos spintelės, įkurdintos vonioje ir dukros kambaryje, vazos, indai, stalo įrankiai. Dalį sendaikčių Daiva paveldėjo iš močiutės ir tetos, kitus atidavė giminaičiai ar draugai, trečius pirko.

Priglaustus sendaikčius D. Paldavičienė prikelia naujam gyvenimui. Senus baldus ji išplauna acto pagrindo plovikliu, juos perdažo. Taip baldas įgauna šviežią išvaizdą, pranyksta blogas kvapas, jei toks buvo. Kai kuriuos daiktus vasarą palieka saulėje, kurios spinduliai pasižymi dezinfekcinėmis savybėmis. Dalį žmonių toks papildomas darbas nuo sendaikčių atbaido, tačiau pašnekovė įsitikinusi – norint gyventi gražiai ir tvarkingai, visada reikia įdėti pastangų. Tauragiškė netiki ir tuo, kad esą su senu daiktu į namus galima atsinešti ir jo energiją. ,,Kaip daiktas gali turėti blogą energiją, jei patenka į gerus namus?! Man tai skamba kaip mitas“, – šypsosi ji.

Vertybes perima ir vaikai

Tvaraus gyvenimo vertybes D. Paldavičienė stengiasi perduoti ir savo vaikams – dvylikamečiam Gvidui ir devynmetei Kamilei. Pašnekovei džiugu, kad atžalos vertina sendaikčius ir nereikalauja naujų žaislų ar kitų pirkinių.

Dukros kambaryje daug mielų vintažinių daiktelių: rankomis siūtas, šiaudais kimštas meškutis, supamasis arkliukas, pinti krėslai žaislams, stalinis šviestuvas, stalas su kėde, knygelės.

„Kamilei labai patinka seni daiktai, ji visada jais džiaugiasi. Turbūt atsigimė į mamą, – juokiasi pašnekovė. – Sendaikčius savo kambaryje vertina ir Gvidas, kuris vyresnis ir dar geriau supranta tvaraus gyvenimo svarbą. Tai matyti man labai džiugu. Na, o vyrui sendaikčiai rūpi mažiau. Tačiau jis mane labai palaiko, iš darbovietės yra parnešęs senų eglutės žaisliukų į mano kolekciją. Šeimoje nematome reikalo pirkti tik naujus daiktus, nes seni dažnai yra ne tik pigesni, bet ir kokybiškesni bei gražesni.“