Albumą „Deutsche Grammophon“ išleido bendradarbiaudamas su Lietuvos muzikos informacijos centru. Tai yra 36-ta Lietuvos muzikos informacijos centro koprodukcija su užsienio įrašų kompanija ir iki šiol intensyviausia savo apimtimi bei nesulaikoma dinamika. Albumo atsiradimo procese iš viso dalyvavo apie 200 skirtingų sričių profesionalų iš Lietuvos ir užsienio. Stiprų pagrindą įgyvendinti šį sumanymą suteikė Lietuvos kultūros tarybos finansavimas ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos partnerystė.

Albumą įrašė „Grammy“ nominantai

Prieš kelias dienas „Grammy“ apdovanojimai paskelbė nominantų sąrašus, kuriuose atsidūrė Mirga Gražinytė-Tyla, orkestras „Kremerata Baltica“, garso režisieriai Vilius ir Aleksandra Kerai, kartu dirbę su geriausio orkestrinio atlikimo kategorijoje nominuotu Mieczysławo Weinbergo simfonijų įrašu. Šie muzikos profesionalai susirinko įrašyti ir Ramintos Šerkšnytės portretinį albumą, dėmesį skirdami jos kūriniams „De profundis“ ir „Vasarvidžio giesmė“.

„Deutsche Grammophon“ Ramintą Šerkšnytę pristato kaip metafizinio grožio muzikos kompozitorę, kurios kūryboje mistinė patirtis ir aukšta įtampa jungiasi su gyvybinės energijos protrūkiais ir emocine jėga. Tai būdinga ir kompozitorės oratorijai „Saulėlydžio ir aušros giesmės“, kurią šiam albumui įrašė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, choras „Jauna muzika“, kviestiniai solistai Lina Dambrauskaitė, Justina Gringytė, Tomas Pavilionis ir Nerijus Masevičius, diriguojami Giedrės Šlekytės.

Misiją vykdantis albumas

„Jau debiutiniame M. Gražinytės-Tylos albume suskambo užmiršto lenkų kompozitoriaus Mieczysławo Weinbergo muzika, o dabar, su antruoju įrašu, ji žengia dar toliau“, – savaitraštyje „Die Zeit“ rašo Luisa Reisinger, klausdama, ar tai yra tam tikra provokacija? Anot jos, dirigentei būtų žymiai lengviau siekti sėkmės su Beethoveno, Brahmso ar Brucknerio kūriniais (kuriuos ji, savaime suprantama, irgi diriguoja), tačiau ji pasirenka nepažymėtas teritorijas ir net susieja savo poziciją įrašų rinkoje su neatpažintu repertuaru. Tai nusipelno pagarbos ir reikalauja drąsos.

„Teatre, literatūroje ar performanso mene kilmės aspektas gali tapti autentiškumo garantu, bet tik ne klasikinėje muzikoje, kur siekiama pasipelnyti iš globalaus ir suderinto bendro skonio, – tęsia „Die Zeit“ žurnalistė. – Visi groja daugiau ar mažiau tą patį ir viskas skamba gan panašiai“. Bet pasak jos, M. Gražinytei-Tylai toks pasirinkimas nėra įdomus. Ji nusprendžia eiti neortodoksišku keliu, nuo pat pradžių klausdama: iš kur aš ir kas aš esu?

Po padidinimo stiklu – R. Šerkšnytė

Šis albumas atskleidžia, kad M. Gražinytė-Tyla yra angažuota ne tik muzikos atžvilgiu. „Ji perduoda pranešimą, vykdo misiją, susijusią su savo gimtinės garsu, – rašo „Die Zeit“ žurnalistė. Pasak jos, lyderės poziciją dirigentė išnaudoja kaip padidinamąjį stiklą, nukreiptą į repertuarą, kuriam globalioje muzikos rinkoje skirta pernelyg mažai dėmesio. Tokie pasirinkimai lemia vis stipresnį Europos ir jos muzikos suartėjimą.

„Mano ryšys su R. Šerkšnytės muzika yra labai asmeninis, – sako M. Gražinytė-Tyla. Turbūt labiausiai mane žavi šios kompozitorės ir jos kūrinių poetika, paslaptis, Ramintizmas, mažosios tercijos, jos asmeninis balsas. Šis balsas – pati didžiausia vertybė ir tarptautiniame kontekste, todėl jos muzika nusipelno pasiekti didžiausią įmanomą auditoriją“.

Moterų jėga

Kai „Deutsche Grammophon“ su M. Gražinyte-Tyla pasirašė išimtinę ilgalaikę sutartį – tai tapo istoriniu įvykiu, nes moters dirigentės pavardė pirmą kartą atsidūrė kompanijos įrašų kataloguose greta tokių legendinių dirigentų kaip kad Herbertas von Karajanas, Leonardas Bernsteinas, Claudio Abbado, Karlas Böhmas ar Pierre’as Boulezas. Bet su antruoju albumu ji žengė dar toliau: negana to, kad visas albumas skirtas R. Šerkšnytės muzikai, jį M. Gražinytė-Tyla dalijasi su kita Lietuvos dirigente Giedre Šlekyte.

„Įsivaizduokite, kad tokie ekscentrikai kaip Kirillas Petrenko ir Teodoras Currentzis taip bendradarbiautų savo karjerų pradžioje arba tokioms kylančioms dirigavimo žvaigždėms kaip Andris Nelsonas ir Robinas Ticciati pasitaikytų galimybė paryškinti jaunesnį, mažiau žinomą kolegą“, – rašoma „Die Zeit“. – Tai tiesiog neįsivaizduojama ir tai daug ką pasako apie tai, kaip ilgus metus veikia muzikos rinka. Vyrai siekia lyderiauti ir įtvirtinti savo statusus, o moterys yra slopinamos, todėl tampa solidaresnės. Ne visos, žinoma, ne visos.“

Siekiant neįmanomo

Vienoje pakuotėje su R. Šerkšnytės muzikos CD pasirodė ir M. Gražinytės-Tylos dokumentikos DVD. „Going for the Impossible“ – beveik valandos trukmės dirigentės portretas, sukurtas audiovizualinės kompanijos „EuroArts Music International“, bendradarbiaujant su Prancūzijos / Vokietijos televizijos kanalu ARTE, Vokietijos visuomenine televizija ZDF ir Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija.

Dokumentikos režisierė Daniela Schmidt-Langels juostą kūrė pusantrų metų, stebėdama dirigentę įvairiose aplinkose Birmingeme, Berlyne ar Nidoje. „Vienintelis dalykas, kuris galėtų mane kada nors sustabdyti yra mano pačios vaizduotės trūkumas“ – dokumentiniame filme pasako M. Gražinytė-Tyla, pastaraisiais metais drebinanti ne tik Europą, bet ir visą klasikinės muzikos pasaulį.