Legendinė grupė "Foje" vėl pučia laužo šviesą. 1997 m. išsiskirsčiusi grupė pradėjo turą po didžiuosius Lietuvos miestus. Viso to "kaltininkas" – grupės lyderis Andrius Mamontovas, nusprendęs paminėti savo veiklos 30-metį. Koncertuose svečių teisėmis gros ir didžioji dalis buvusių "Foje" muzikantų.

1983-iųjų rudenį A.Mamontovas (vokalas, mušamieji), Arnoldas Lukošius (klavišiniai) ir Darius Tarasevičius (boso gitara) Vilniaus 18-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Antakalnio vidurinė mokykla) įkūrė grupę "Sunki muzika". Tai ir buvo vienos populiariausių Lietuvoje roko grupių "Foje" gyvavimo pradžia. Taip pat A.Mamontovo – muzikanto, prodiuserio, aktoriaus – kūrybinės veiklos ištakos.

Šiandien "Foje" gimimą prisimena ne Andrius, o tam tikrais periodais grupėje groję A.Lukošius, Eugenijus Pugačiukas ir Darius Burokas. Jie vienu balsu tvirtino, kad vėl susitikti senus draugus, kartu repetuoti ir groti – didelis malonumas.

Spalio 5-ąją A.Mamontovo ir "Foje" koncertas įvyko Klaipėdos "Švyturio" arenoje, 12-ąją - Kauno "Žalgirio" arenoje, 19-ąją persikels į Šiaulių areną, 26-ąją – Vilniaus "Siemens" areną.

Grupėje E.Pugačiukas grojo nuo 1986 m. iki 1991 m. Per turo koncertus, kai skambės garsioji "Laužo šviesa", Eugenijus, kaip ir prieš daugelį metų, muš būgnus. Kokių sentimentų jam sukelia ši – viena geriausių – grupės dainų?

E.Pugačiukas: "Blogai nebus"

"Buvo geri laikai, buvo grupės pakilimas. Ta daina – tai tarsi kablys: mes supratom, kad esam grupė ir kad šį tą padarėm. Ji sukurta 1986 m. Aišku, ji ne iš karto tapo tokia, kokia išėjo į viešumą, – ieškojom visokių sprendimų. Jautėm, kad daina vykusi, bet kol tempo, ritmo, kitų dalykų požiūriu ji susigulėjo, teko padiskutuoti tarpusavyje", – prisiminė E.Pugačiukas.

Paklaustas, kaip dabar sekasi repeticijos, ar sunku visiems drauge susitelkti ir groti, ar kyla ginčų, Eugenijus sakė, kad ginčų jau nebėra, ginčai – jau praeitis.

"Galų gale niekada jokių ypatingų ginčų ir nebuvo. Jeigu kažkada kuriuo nors klausimu išsiskyrė nuomonės, tai išsiskyrė. Kaip sakoma, vieni norėjo eiti į vieną pusę, kiti – į kitą. Bet lyderis – aiškus, jis ėjo savo keliu, o mes – savo, – dėstė muzikantas. – Faina dabar susitikti, pabendrauti, pažiūrėti vieniems į kitus – kuris pražilęs, kuris pilvotas. Ne taip blogai viskas, kaip iš pradžių manėm. Pačiam sunku vertinti, kaip koncertai pavyks, bet, manau, blogai nebus."

Ką jis veikė tuos du ilgus dešimtmečius, kai paliko "Foje"?

"Porą metų bandžiau gyventi iš muzikos, savo kolektyvą bandėm lipdyti, bet nelabai pavyko prasimušti. Galų gale nei tų koncertų labai reikėjo, nei tų klubų buvo.

1991-ieji buvo gana sunkus Lietuvai pereinamasis laikotarpis. Šeimą buvau neseniai sukūręs. Jei būčiau buvęs vienas, gal būčiau galėjęs pragyventi iš muzikos. Bet pasakoti šeimai istorijas – jūs dar palaukit, aš dar ką nors sugalvosiu, mes dar sukursim muzikos ir užkariausim pasaulį – pavargau dvejus metus tai sakyti.
Paskui prisiminiau, kad turiu statybininko diplomą. Nupūčiau dulkes nuo diplomo ir pagal specialybę pradėjau dirbti. Ir iki šiol tą darbą dirbu", – senus laikus prisiminė E.Pugačiukas, iš profesijos – statybų inžinierius.

Tačiau vyras muzikos nemetė – kurį laiką grojo su kolektyvu "Poliarizuoti stiklai". Bet palengva muzika pasitraukė į antrą planą.

D.Burokas: "Grupės neišskyrė meilužė"

Kai grupėje bosine gitara grojęs D.Tarasevičius buvo pašauktas į kariuomenę, vietoj jo vaikinai pakvietė D.Buroką. Tada šis mokėsi paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje. Bet jau buvo grojęs Balio Dvariono muzikos mokyklos džiazo, dar kitame ansambliuose. Ką reiškia užlipti ant scenos, vaikinas jau žinojo.

"Patekau į grupę, kuri man labai patiko. Nebuvau aš jau toks geras muzikantas, netapau žinomas. Buvo 1986-ieji, grupei jau buvo treji metai. Kai atėjau, dar nelabai gaudžiausi kas ir kaip, ir dar pati grupė nebuvo populiari. Bet buvo labai įdomu – jaunuolis, kuriam dar nėra aštuoniolikos, eina, groja su draugais, vyksta repeticijos. Tada repetuodavome VISI (buvęs Vilniaus inžinerinis statybos institutas – red. past.) 3-iuosiuose rūmuose prie Aušros vartų", – pasakojo D.Burokas.

Bet prieš tai Darius kaip žiūrovas ėjo į "Foje" koncertus: klausėsi jų ir per Fizikų dieną, ir per Vilniaus vidurinių mokyklų vokalinių-instrumentinių ansamblių konkursą. Jau tada jie grojo dainas "O, mano saule", "Kitoks pasaulis", "Liūdesys". D.Burokui pradėjus groti su "Foje", buvo įrašytos "Laužo šviesa", "Saugok vaikystę".
Darius prisiminė pirmąjį grupės "gastrolinį" koncertą – jie grojo Taujėnuose, kažkokiame technikume.

"Kaip honorarą už koncertą gavome dėžę obuolių, – juokėsi D.Burokas. – Įdomus jausmas. Įsijungiau į grupės veiklą dar moksleivis, o jie jau buvo studentai. Pagrojau metus. Paskui teko išeiti į kariuomenę, ir kiti žmonės užėmė mano vietą."

Grįžęs iš kariuomenės, Vilniaus universitete D.Burokas studijavo ekonomiką (dabar dirba finansininku), kol Andrius, pakitus grupės sudėčiai, vėl jį pakvietė groti. "Buvome penkiese. Po kurio laiko likome tik dviese – Andrius ir aš. Ir tada – 1991 m. – įrašėme albumą "Gali skambėti keistai", – prisiminė D.Burokas.

Kokie, jo nuomone, tada buvo grupės narių tarpusavio santykiai – ar jie aštriai diskutuodavo kūrybos klausimais, ar pykdavosi dėl merginų?

"Dėl merginų – niekada, – užtikrino Darius. – Net minčių tokių nekildavo – visų skoniai dėl merginų buvo labai skirtingi. Ypač jaunystėje, pirmaisiais grojimo metais pykčio nebuvo – viršų ėmė kūryba, bendras nusiteikimas, bendras tikslas, vienodas žanro, stiliaus suvokimas. Kūrybos požiūriu viskas buvo gerai, tik gyvenimo įvykiai – tarnyba kariuomenėje, studijos – viską truputį pakoregavo."

Ar jis tikėjo, kad "Foje" sulauks šlovės valandos – publika ją pripažins?

"Iš tikrųjų tai taip. Viskas labai greitai ėjo to link. Tai buvo tik laiko klausimas, – mano D.Burokas. – Žinoma, tai – Andriaus dėka. Jis kūrė ir dainų tekstus, ir muziką, o mes akompanavome. Idėjos sukosi jo galvoje."

"Foje" jis grojo iki lemtingųjų 1997-ųjų. "Kaip šeima išsiskiria, taip ir grupė išsiskiria, – palygino D.Burokas. – Negali sakyti, kad atsirado meilužė. Jau, matyt, buvo laikas. Charakteriai... Visi tapo asmenybėmis. Labai sunku buvo suderinti tuos skirtumus, sunkiau tapo nusileisti. Mes išsiskirstėme pačioje grupės klestėjimo viršūnėje, ir paskutinis albumas "1982" nebuvo blogas."