Kurį laiką su šeima gyvenusi Tailande, Simona sakosi grįžusi namo, į Lietuvą, kad savo sąmoningais atradimais pasidalytų su kitomis pasimetusiomis gyvenime moterimis. Kad ir kitas išmokytų kasdien gyventi Džiaugsmo gatvėje.

– Apie gyvenimą Džiaugsmo gatvėje – juk taip vadinosi jūsų tinklaraštis?

– Šis pavadinimas – Apie gyvenimą Džiaugsmo gatvėje atsirado dar gerokai prieš mums išvykstant gyventi į Tailandą. Kai į pasaulį atėjo mūsų dvynukai – taigi, prieš gerus 11 metų. Mažyliai gimė neišnešioti, 27-ą nėštumo savaitę, tad dėl vaikų sveikatos būklės negalėjome ilgą laiką matytis su giminaičiais ar draugais. Todėl nusprendėme rašyti apie juos dienoraštį. Kad ir koks sudėtingas gyvenimo periodas tuo metu atrodė, stengėmės neprarasti pozityvumo. O pavadinimas tuokart atėjo į galvą labai paprastai – mes gyvenome Vilniuje, Džiaugsmo gatvėje.

Kai atsikraustėme į Tailandą ir mąstėme, kaip pavadinti savo internetinį dienoraštį, geresnio pavadinimo taip ir nesuradome. Tik jau gerokai vėliau atradome ir pačią džiaugsmo filosofiją. Mūsų galva, kur kreipi savo mintis – ten jos ir auga. Mes sąmoningai pasirinkome džiaugtis, kurti ir eiti pirmyn, o ne skųstis ir dejuoti. Tikime traukos dėsniu, ir iki pat dabar jis mus veikia puikiai. Net kai būna nelinksmos dienos, žinome, kad ir tai praeis, kad viskas išeis tik į gera… Nemanau, kad dėl tokių atradimų reikia pakeisti šalį, bet mūsų kelias į tai ėjo būtent per Tailande gautas pamokas.

– Kaip jautėtės su visa šeima išvykdami iš Lietuvos – kaip geresnio gyvenimo ieškantys emigrantai, ar kaip nutrūktgalviai nuotykių ieškotojai?

– Patikėkite, niekada nesijautėme emigravę ar palikę Lietuvą. Ji visada gyvavo mūsų širdyse, be to, kasmet praleisdavome joje daug laiko. Iš Lietuvos išvykome daugiau nei prieš penkerius metus. Norėjome patirti pagrindinę savo gyvenimo kelionę. Skridome į Aziją neturėdami jokių aiškių planų ar tikslų, net ir nežinodami, kuriam laikui išvykstame. Rankose tebuvo bilietai į vieną pusę ir begalinis noras patirti kuo daugiau nuotykių. Jei atvirai, nebuvo mums toje Lietuvoje blogai – gyvenome patogiai, kaip ir visi kiti. Bet toks gyvenimo modelis – namai–darželis–darbas – daug laimės nesuteikė, tad širdys prašėsi gyvenimo prieskonių. Pažvelgus atgal – tai mūsų didžiausia avantiūra gyvenime, dėl kurios niekada nesigailėjome. Akimirksniu prabėgę metai Tailande buvo gausūs vidinių atradimų, papildžiusių mūsų gyvenimus, išlaisvinusių mūsų mintis, praplėtusių mūsų sąmonę.

– Jūsų nuotykius mėgstančią šeimą sudaro…

Kur kreipi savo mintis – ten jos ir auga. Mes sąmoningai pasirinkome džiaugtis, kurti ir eiti pirmyn, o ne skųstis ir dejuoti. Tikime traukos dėsniu, ir iki pat dabar jis mus veikia puikiai.

– Keturi žmonės. Aš – mama Simona, kuri užsiima veiklomis, kurios jai patinka, t.y. rengia moterims meditacijų mokymus, sąmoningas keliones, yra projekto tailandieciai.lt partnerė. Vyras Tomas – Tailande dirbęs nardymo instruktoriumi, Lietuvoje turi savo internetinių paslaugų verslą. Du mūsų vienuolikmečiai – Vasarė ir Vakaris, šį rudenį pradėję lankyti vienos Alytaus mokyklos penktą klasę.

– Jau gyvendama Tailande pradėjote rengti moterų sąmoningumo seminarus-keliones, o šią vasarą panašų moterų sambūrį suorganizavote ir vienoje Lietuvos sodyboje. Ar toji veikla išties džiugina jūsų sielą?

– Bet kokia veikla negali egzistuoti be džiaugsmo. Kažkada buvau ir verslininkė, ir vadovė, bet niekada savęs nelaikiau laiminga moterimi. Tailande supratau, kad nei viena, nei kita nedaro manęs laimingos. Kurį laiką čia ieškojau savęs, kol suvokiau, kad eiti ankstesniu gyvenimo keliu aš nebenoriu. Trokštu būti laiminga moteris, besidžiaugianti savo gyvenimo būdu. Todėl pradėjau aktyviai dalyvauti meditacijų ir jogos stovyklose, sutikau daug mokytojų Tailande, Balio saloje bei Indijoje. Tai vedė prie vidinės laisvės ir meilės sau. Užtruko, kol atradau save iš naujo. Grįžau ten, kur buvo seniai pamesta ir pamiršta. O svarbiausia, kad atradimai, prasidėję Tailande, tęsiasi iki šiol. Naujos veiklos skatina augti, o augant didėja noras dalytis patirtimi su kitais. Pradėdama bet kokią naują veiklą visados savęs paklausiu: kam man to reikia, dėl ko aš tai darau, ar išties mane tai džiugina? Jei randu teisingus atsakymus, nedvejodama imuosi naujų projektų.

– Kadangi Lietuvoje dar esate šviežut šviežutėliai, tai iš pradžių papasakokite apie Tailandą, kuriame gyvenote pastaruosius penkerius metus. Kokių džiaugsmingų atradimų ten patyrėte?

– Iš pradžių iki soties pakeliavę po Tailandą ir Aziją, nusėdome Krabio regione – kiek toliau nuo turistinio šurmulio. Rajone, apsuptame kalnų ir džiunglių. Tikrai labai graži vieta ir norintiems pradėti pirmą pažintį su Tailandu, ko gero, viena geriausių. Vaikai išmoko kalbėti angliškai per pirmą pusmetį lankydami tarptautinius darželius. (Dabar anglų kalbą jie moka tarsi savo gimtąją lietuvių.) Vėliau dvyniai mokėsi tarptautinėje mokykloje pagal Kembridžo programą, tad buvo ramu, kad nusprendus keisti šalį jie galės tęsti mokslus ir kitur.

Kadangi ilgesnį laiką Krabyje gyvenančių lietuvių nebuvo, vaikams teko susirasti draugų tarp vietinių arba čia gyvenusių užsieniečių. Tai jie labai sėkmingai ir padarė. Lietuvos, žinoma, pasiilgdavo, bet juk dažnai grįždavome keliems mėnesiams atostogų pas senelius.

– Gyvendami tiek laiko svečioje šalyje turėjote puikią galimybę susipažinti su įdomia tajų kultūra. Kokie kultūriniai skirtumai nustebino labiausiai?

– Ko gero, mes ir tajai – vieni su kitais sunkiai sulyginami. Ir tai natūralu: juk mus skiria ne tik daugybė kilometrų, bet ir kitoks klimatas, politinė situacija, kultūra, religija. Gyvendamas sėsliai vienoje šalyje apie tokius dalykus nė nesusimąstai, o papuolęs į šalį, kur viskas atrodo kardinaliai priešingai, nejučia imi stebėti, kaip kultūra, ekonomika, istorinė situacija, klimatas, religija paveikia žmones ir jų gyvenimo būdą, charakterį.

Tajų kraujyje nuo pat gimimo yra meditacija, kaip viena budizmo formų. Todėl tajai yra labai ramūs, daug šypsosi, daugiau mėgaujasi tuo, ką turi, ir mažiau galvoja apie tai, ko neturi. Jie dažnai kartoja "nieko tokio", "kaip yra, taip gerai". Šioje kultūroje labai daug pagarbos vienas kitam. Tūkstančio šypsenų šalies gyventojas niekada nepakels balso, net jei bus ir labai įpykęs. Užtai, jei pakelsi balsą tu, prarasi jo pagarbą gal net visiems laikams. Tajai niekada nepasakys, kad kažko nežino ar ko nors nemoka. Jie visuomet linksės galvą, kartos "taip" ir šypsosis.

Kai tik atsikraustėme čia, ta jų gyvenimo filosofija ir europiečiams priešingas elgesys labai nervino. Bet vėliau supratome, kad svečiai šioje šalyje esame mes. Tad arba priimame jų gyvenimo būdą kaip pamoką būti lankstesniems, supratingesniems, kantresniems, arba… kito kelio nėra (juokiasi).

– Yra tekę būti Tailande ir man. Kažkodėl labai nejaukiai jausdavausi patekusi į paplūdimį su ženklais "Cunami zone". Ar ten gyvendami nebijojote taifūnų? Ar jautėtės saugiai?

– Visos baimės atsiranda galvoje. Aš labiau bijau gyventi nuobodų gyvenimą darbas–namai, nei mirti išgyvendama savo gyvenimo nuotykį. Visi mes iškeliausime ten, tik klausimas – ką galvosime savo paskutinę gyvenimo akimirką. Ar pasidžiaugsime nueitu keliu, o gal gailėsimės praleistų progų… Kai gyvenome Tailande, nė negalvojome apie taifūnus. Nuo paskutinio, vykusio 2004 m., čia daug kas patobulėjo. Manau, kad įspėjimus apie gamtos stichijos siautėjimų grėsmę gautume išsyk, vos iškilus pavojui, kaip ir žmonės kitose civilizuotose šalyse.

– Ar teisybė, kad pagrindinė susisiekimo priemonė saloje yra motoroleris? Ar jį vairuojate? Ar netrikdo eismas be taisyklių?

– Mes gyvenome ne saloje, o žemyninėje dalyje. Bet taip, visur Tailande pagrindinė susisiekimo priemonė yra motoroleris. Ketverius metus vairavau jį, kol nusipirkau komfortiškesnę susisiekimo priemonę – automobilį. Tad motoroleris liko mano vyrui Tomui. O eismas čia tikrai nėra be taisyklių. Taip gali pasirodyti tik tiems, kurie nebuvo Kambodžoje, Vietname, Indonezijoje ar Indijoje. Kadangi esu apkeliavusi visas šitas šalis, galiu drąsiai teigti – Tailande vairavimas yra ohoho koks tvarkingas!

– Gyvenote ten, kur turgų prekystaliai lūžta nuo daugybės šviežių vaisių, daržovių, žuvų, jūrų gėrybių… Kaip maitinotės? Gal visi po kiek laiko tapote žaliavalgiais?

– Mūsų valgymo įpročiai, pakeitus šalį, išties labai pasikeitė. Pradėjome valgyti kur kas daugiau daržovių ir vaisių, sumažėjo suvalgomo maisto porcijos. Maistas mainėsi ir su augančiu sąmoningumu, atradus draugystę su savo kūnu. Pradėjome jausti intuityviai, kas mums tinka, o kas – ne. Suvalgomos mėsos kiekis sumažėjo daugybę kartų.

Net ir dabar, grįžus į Lietuvą, namuose beveik visai negaminame mėsiškų patiekalų, o kavinėse kiekvienas turi teisę rinktis tai, kas jam patinka. Dukra nusprendė būti vegetare, sūnus niekada neatsisako mėsos, o aš pati mėsą valgau retkarčiais. Tailandietiška virtuvė skalsi savo skoniais – jų patiekalai turi ir saldumo, ir rūgštumo, ir aštrumo, bet jau tikrai nesutinku, kad tajų maistas visas aštrus. Gyvendama ten labiausiai pamėgau aštroką Tom Yum sriubą su kokosų pienu, Pad Thai ryžių makaronus.

Lietuvės gaili laiko sau – viskas tik vyrui, šeimai, vaikams, darbui. O kai nieko nebelieka sau – moteris tampa pavargusi, nelaiminga, pikta, jos gyvenimas pamažu ima griūti.

– Praūžus pasauliniam koronos cunamiui, šiuo metu kelionės jau nėra tokios kaip anksčiau. Daug valstybių vis dar uždariusios savo sienas, turistus krautis kuprines stabdo privalomas dviejų savaičių karantinas. Bet vis dėlto, jei kada nuvyktume į Tailandą – ką turėtume būtinai pamatyti?

– Tailandas toks didelis, kad galiu jus nuliūdinti: vienos kelionės į šitą kraštą tikrai neužteks. Bet jis turi tą magišką trauką, kad, sykį ten patekęs, norėsi ir vėl ten sugrįžti.

Krabio regionas yra puiki pradžia susipažinti su Tailandu. Jis nėra toks populiarus kaip Bankokas, Pataja, Puketas ar Samujaus sala, bet ir čia turistus džiugina gausybė laukinių paplūdimių. Yra viena vieta, į kurią man norisi sugrįžti vėl ir vėl – tai Soko Kalvų nacionalinis parkas ir jo pasididžiavimas – Cheow Lan ežeras. Mes jį vadiname savo kaimu.

Dar mėgstu lankytis Šiaurės Tailande esančiame Čiang Majaus mieste. Ten vykstu į savo mokyklą tobulėti ir pasimėgauti gamta. Jei iš salų reikėtų pasirinkti vieną vienintelę, ko gero, nė nedvejodama žemėlapyje pažymėčiau Ko Kradano salą. Šeimoms su vaikais ar jogos mėgėjams rekomenduočiau Koh Phangan salą.

Bet kurioje Tailando vietoje, bet kurioje saloje galima rasti dar turistų nepaliestų perliukų, todėl prieš vykdami čia įsigilinkite į savo poreikius – ką norėsite veikti, koks jūsų vizito tikslas. Žmonės daro didelę klaidą, kai keliauja ne pagal savo poreikius, o pagal kažkieno – draugo, kolegos, kaimyno rekomendacijas. Taip galima ir labai nusivilti. Mes mielai patarsime keliautojams individualaus maršruto po Tailandą klausimais.

– Prieš gerą pusmetį, dar spaudai nelinksniuojant Dievo koronės vardo, klausiau jūsų, kas turėtų nutikti, kad susikrautumėte lagaminus ir parbildėtumėte namo, į Lietuvą, į Džiaugsmo gatvę. Tada man rašėte, kad planuojate tik metus į priekį. Tikinote, kad vos pajusite, jog išsisemiate ar pradedate savo svajonių nerealizuoti Tailande, kaipmat susikrausite daiktus ir suksite kelionių vairą atgalios. Ir štai po penkerių metų jūs Lietuvoje…

– O taip. Jau lygiai mėnuo, kai esame čia. Ta Dievo koronė pakoregavo ir mūsų planus. Teko sulaukti, kol vaikams liepos pabaigoje baigsis mokslai Tailande. Dar truputį pakeliavome, kol sienos buvo uždarytos, o paskui su džiaugsmu grįžome į Lietuvą. Apsigyvenome nebe sostinės Džiaugsmo gatvėje, bet mano gimtajame Alytuje. Vaikai pradėjo lankyti lietuvišką mokyklą, o mes su vyru čia nusprendėme daryti tai, ką iki tol iš Tailando siūlėme lietuviams. Organizuosime sąmoningus mokymus, keliones. Į Tailandą skrisime tik per patį sezono įkarštį. O šeimos namai liks Lietuvoje. Žiūrėsime, kaip seksis. Niekada nebūna taip, kad viskas sustoja. Net ir per koroną. Tokie pasauliniai kataklizmai kaip pandemija – puikus būdas persižiūrėti, ar teisingu keliu eini, ar darai tai, kas patinka. Galų gale, tai palankus metas naujiems projektams.

– Dabartinė koronos filosofija, grįsta baime ir gąsdinimais, bei… jūsų džiaugsmo filosofija – ar tai suderinama?

– Turiu du sakinius šia tema. Yra, kaip yra. Ir tai praeis. Negi dabar sėdėsime ir dejuosime? Nemanau, kad problemas teisinga spręsti tokiu būdu, kaip tai daroma Lietuvoje, t.y. vien dėvint kaukes ir draudimais. Tailande, tarkim, labiau akcentuojama rankų higiena. Nuolat kalbama, kiekviename žingsnyje primenama, kad žmonės niekur neitų iš namų turėdami temperatūros, kad nuolat plautų, dezinfekuotų rankas. Jei to nedarysime, kažin ar kaukių nešiojimas padės. Man norėtųsi, kad Lietuvoje žiniasklaida daugiau kalbėtų apie tai, kaip išlikti sveikam, kaip save grūdinti, stiprinti savo protą, sielą, kūną. Per daug viešai akcentuojama ligos, jų skaičius. Mano galva, tokia neigiama energija mes tiesiog pritraukiame koroną į savo gyvenimus. Labiau reikėtų koncentruotis ties sveikata.

– Vadovaujate meditacijos seminarams moterims. Ko jos tikisi? Kur lietuvių moterų Achilo kulnas?

– Kiek matau iš moterų kūno kalbos, jos Lietuvoje labai įsitempusios, per daug emocijų turinčios savyje, labai daug pareigų kraunančios ant savo pečių. Lietuvės gaili laiko sau – viskas tik vyrui, šeimai, vaikams, darbui. O kai nieko nebelieka sau – moteris tampa pavargusi, nelaiminga, pikta, jos gyvenimas pamažu ima griūti. Dažniausiai į mane kreipiasi save primiršusios moterys. Jos labai savikritiškos, linkusios skirti daugiau dėmesio savo išvaizdai tobulinti nei psichikos sveikatai puoselėti. O juk pusiausvyra tarp proto ir sielos labai svarbi. Negaliu pasakyti, kad tos moterys nesidžiaugia, ne… Galbūt tik neteisingai sudėliojusios prioritetus.

– Visus naujus startus – ar tai būtų mokslo ar Naujųjų metų pradžia paprastai palydime linkėjimais. Ko palinkėtumėte sau, savo šeimai, o ir kitiems lietuviams, pastaruoju metu jau grįžtantiems į tėvynę?

– Visiems palinkėsiu siekti savo svajonių, kad ir kokios jos būtų. Turtų su savimi anapilin nenusinešite, o patirtys, kelionės visada bus su jumis – praturtins, išlaisvins, praplės jūsų suvokimus ir padės augti!