Vieno talentingiausių dabartinės Lietuvos humanitarinių mokslų atstovo Algio Uždavinio netektį jo bendražygiai vadina didžiuliu nuostoliu Lietuvos kultūrai.

Ąžuolą pakirto širdis

A.Uždavinys - filosofas, menotyrininkas, kultūrologas, lyginamųjų civilizacijų studijų specialistas, orientalistas. Manoma, kad šį aukštą, iš pažiūros – tvirtą kaip ąžuolą 48 metų vyrą pakirto infarktas. Pastaruoju metu A.Uždavinys viešėjo savo mamos namuose Varėnos rajone, Kabelių kaime. Šeštadienį ramiai nuėjęs miegoti, sekmadienio rytą jis nebepakilo iš lovos.

„Tai buvo unikalių sugebėjimų ir neįtikėtino darbštumo žmogus, iš mūsų, humanitarų, daugiausiai savo knygų išleidęs solidžiose užsienio leidyklose, labiausiai užsienyje cituojamas mūsų humanitaras, atstovavęs Lietuvai daugelyje tarptautinių  konferencijų. Jo iškeliavimas Amžinybėn yra milžiniška netektis Lietuvai“, – tvirtina kultūrologas, akademikas ekspertas Antanas Andrijauskas, kurį A.Uždavinys vadino didžiausiu savo mokytoju.

A.Uždavinio universalių tyrimų ir akademinių studijų lauke buvo ne tik ne tik lyginamosios civilizacijų studijos, komparatyvistinė kultūrologija, bet ir Lietuvos dailė. Platonas, pitagoriečiai, stoikai ir neoplatonizmas, senoji arabų kultūra, islamo kultūros istorija, filosofija ir mistika, senovės Egiptas, Mesopotamija, taip pat šiuolaikinių Vakarų moderni ir postmoderni kultūra – filosofija, religija, menas. Visa tai – jo tyrinėjimų sritys. A.Uždavinio knygos lietuvių skaitytojui suteikė retą progą giliau pažvelgti į kitas kultūras. Mokslininko bičiuliai sako, kad senoviniuose pasauliuose jis jautėsi geriau nei šiandienoje – virtuoziškai nardė Egipto, antikos, renesanso, islamo pasauliuose. Kauno galeristai tvirtina: jei parodą pristatydavo A.Uždavinys, jos atidarymas tapdavo neeiliniu įvykiu. Įžvalgias, sodria kalba išreikštas kultūrologo mintis plačiai cituodavo žurnalistai.

Neeiline asmenybe A.Uždavinį vadino ir dailininkas, žurnalistas Vaidotas Žukas. „Kūrybingumu ir minties laisve A.Uždavinys garsėjo dar sovietmečiu. Beje, pristatė ne vieną mano darbų parodą. Paskutinį kartą su juo mačiausi parodos „Lietuviai Paryžiuje“, kurią kultūrologas ir pristatė, atidaryme Kaune. Išskirtinė paroda, išskirtinis pristatymas“, – sakė V.Žukas.

Priešinosi sovietų sistemai

Pasak A.Andrijausko, vienintelė paguoda yra tai, kad A.Uždavinys iškeliavo Anapilin toje žemėje, kurią labiausiai mylėjo. „Algis turėjo iš gimtosios Dzūkijos atsinešto švarumo, tikrumo. Ir labai mylėjo Lietuvą – ne žodžiais, o darbais“, – pastebėjo A.Andrijauskas. Per trisdešimties metų pedagoginio darbo stažą turintis akademikas ekspertas A.Uždavinį vadina talentingiausiu ir darbščiausiu savo studentu. „Mano akiratyje jis atsirado tuo pačiu metu kaip ir Leonidas Donskis. Nors A.Uždavinio pasiekimai mokslinėje srityje yra dešimteriopai didesni nei L.Donskio, tačiau Lietuva kur kas labiau pastarąjį žino. Leonidas moka puikiai reklamuotis, o A.Uždaviniui to visada trūko. Jis sėdėjo užsisklendęs nuo išorės knygų pasaulyje ir dirbo mokslinius darbus“, – pastebi akademikas. Pastebėjęs unikalius studento sugebėjimus, atsidavimą mokslui ir neįtikėtiną darbštumą, A.Andrijauskas jį globojo nuo pat pirmojo kurso. Maištingos prigimties dzūkui mokytojo globos prireikė ne kartą – A.Uždavinys buvo persekiojamas Saugumo dėl antitarybinės veiklos.

Pirmą kartą Saugumo akiratin giliu sovietmečiu A.Uždavinys pateko, iškėlęs virš traukinio „Druskininkai–Vilnius“ trispalvę. Su plevėsuojančia laisvos Lietuvos vėliava traukinys tąsyk pasiekė Vilnių. Vėliau, jau studijuodamas Vilniaus dailės institute, tiesaus būdo studentas per konferenciją viešai numetė popieriaus lapą su nurodyta tema ir išrėžė: „Apie šitą tarybinį šlamštą aš nekalbėsiu.“ Po šio incidento A.Uždavinys buvo pašalintas ir VDI. Tačiau A.Andrijauskas pašalintąjį studentą tylomis nuvežė į visasąjunginę estetikos olimpiadą Gruzijoje, kurią jis laimėjo milžiniška persvara – pelnė aukso medalį. Toks apdovanojimas laimėtojui suteikdavo galimybę be konkurso studijuoti bet kurios sovietų sąjungos aukštosios mokyklos doktorantūroje. Ši galimybė iš A.Uždavinio buvo atimta. Saugumo inspiruotos, kelių šalių delegacijos jo darbą apkaltino antitarybiškumu. „Mus išgelbėjo du gruzinų akademikai, parašę puikų atsiliepimą apie A.Uždavinio darbą“, – prisiminė A.Andrijauskas. Dėl, sovietiniu požiūriu, neperspektyvaus studento globos A.Andrijauskas ir pats nukentėjo – šešerius metus nebuvo išspausdintas nei vienas šio mokslininko straipsnis. Tačiau dėstytojas pasiekė savo – jo globojamas studentas buvo priimtas toliau tęsti studijas VDI.

Maištingos sielos studentas, augęs miškingose Dzūkijos apylinkėse, žinojęs apie partizanų žūtis, kovojant už Lietuvos laisvę, ne kartą savo mylimiausiam dėstytojui užsimindavo pats imsiąsis šautuvo. A.Andrijauskas prisimena, kad tik iš anksto apsitarę ir inscenizavę „atsitiktinį pokalbį“ apie kovos su sovietinę ideologija  formas  kolegos iš Gruzijos bute įtikino neeilinių sugebėjimų studentą pamiršti šautuvą ir užsisklęsti moksliniam darbui –  kovoti už žmonių protus ir laisvę tuomet efektyvesniais  taikiais spaudos metodais. Po pokalbio su garsiu gruzinu mokslininku Tbilisio universiteto filosofijos profesoriumi Guramu Tevzadze, A.Uždavinys grįžęs į „Iverija“ viešbutį savo dėstytojui pareiškė: „Imsime į savo rankas laikraštį „Literatūrą ir meną.“ Tačiau ir ten greit susidūrė su tomis pačiomis ideologinėmis sienomis, todėl užsisklendė mokslininko vienutėje.

kad tik kolega iš Gruzijos įtikino neeilinių sugebėjimų studentą pamiršti šautuvą ir užsisklęsti moksliniam darbui – kovoti taikiais metodais. Po pokalbio su garsiu mokslininku, A.Uždavinys savo dėstytojui pareiškė: „Imsime į rankas „Literatūrą ir meną.“ Tačiau ir ten greit susidūrė su tomis pačiomis ideologinėmis sienomis, todėl užsisklendė mokslininko vienutėje.

Nesuprastas mokslo lituanizatorių

Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto dekanas Jonas Audėjaitis A.Uždavinį vadina neeiline asmenybe ne tik Kauno, Lietuvos, bet ir pasaulio mastu. „Tai buvo titaniškai dirbęs žmogus, sugebėjęs aprėpti tiek daug ir tokių skirtingų sričių. Šalia pedagoginio ir administracinio darbo, per metus jis sugebėdavo parašyti po keletą knygų. Jas rašė anglų kalba, kurią buvo puikiai įvaldęs, kas nebūdinga jo kartos atstovams“, – vardijo dekanas. A.Uždavinys vadovavo VDA KDF  

Humanitarinių mokslų katedrai, Lietuvos kultūros tyrimų institute dirbo komparatyvistinių kultūros studijų srityje, nuolatos buvo kviečiamas skaityti paskaitas įvairiuose Europos, Azijos ir Australijos universitetuose.

Pirmasis rimtas signalas pailsėti didžiuliais tempais dirbusiam, savęs netausojusiam profesoriui buvo prieš dvejus metus patirtas pirmasis infarktas. Tuo metu jis ruošėsi vykti į Australiją, kur buvo pakviestas skaityti paskaitas viename universitetų ir rašyti knygą. Dvejojęs, vykti į kitokio klimato šalį ar ne, A.Uždavinys savo mokytojui prisipažino į Žaliąjį žemyną vykstąs siekdamas bent kiek pagerinti prastą šeimos materialinę padėtį.

„Profesorius buvo kviečiamas skaityti paskaitas ir prestižiniame JAV Harvardo universitete. Tačiau šio pasiūlymo profesorius atsisakė dėl sustreikavusios širdies“, – prisiminė J.Audėjaitis.

Anot A.Andrijausko, A.Uždaviniui sveikatos nepridėjo ir valstybės vykdoma mokslo perdėm siaurai suprasta lituanizacijos politika, kuomet plačius tarptautinius kontaktus turintis mokslininkas, dirbęs visam pasauliui aktualioje problematikoje, dėl lituanizacijos prioritetų  buvo priverstas iš esmės peržiūrėti savo planus. Suradęs savo nišą ir jau toli į priekį susiplanavęs savo darbus A. Uždavinys labai pergyveno, kad dabar teks iš esmės keisti tyrimų lauką ir jį susiaurinti tik iki su Lietuva susijusios tematikos. Čia taip pat prisidėjo ir Lietuvą žudantis juodas pavydo jausmas.  „Paradoksas: kad ir kiek kartų A.Uždavinys teikė paraiškas paramai savo knygoms gauti, valstybinė parama Lietuvoje jam, kiek pamenu, nei karto nebuvo skirta, nors jo knygas spausdino solidžiausios pasaulio leidyklos“, –  pastebėjo A.Andrijauskas. Lietuviškas jo knygas dažniausiai leido savo lėšomis privatūs leidėjai, kurie vertino jo talentą.

A.Uždavinys bus pašarvotas ir trečiadienį laidojamas Druskininkuose. Taip nusprendė šeima – dailininkė žmona Virginija Uždavinienė, dukros Dorotėja ir Rūta.

Atsisveikinimas su velioniu – liepos 27 d., nuo 14 val. Druskininkuose, laidojimo namuose „Okona“ (Veisiejų g. 32). Šv. Mišios bus laikomos 18 val. Druskininkų bažnyčioje. Karstas išnešamas liepos 28 d. 15 val., laidotuvės vyks Druskininkų kapinėse.