Pašnekovės pastebėjimu, tai lietuviams nebūdinga – jie daug laiko iššvaisto verkšlendami ir skųsdamiesi.

– Ar jau esi visus žemynus apkeliavusi?

– Apkeliavau Šiaurės, Pietų Ameriką, Afriką, Europą, Aziją. Nebuvau dar tolimesniuose kraštuose – Antarktidoje, Australijoje. Zelandija, visa Polinezija yra mano numeris vienas norų sąraše.

– Kokie buvo esminiai pasaulio dydžio suvokimo pokyčiai jūsų gyvenime? Įsivaizduoju, kai gyvenote Šilalėje, kai buvote moksleivė, pasaulis atrodė daug didesnis.

– Tas suvokimas ištinka nuolat. Kai gyvenau Šilalėje ir mes su drauge tranzuodavome į Vilnių, tai jau atrodydavo kaip didžiulis žygis ir nuotykis.

Gyvenant Azijoje, Kinijoje, susiformavo suvokimas, kad viskas paprasta – jei kažko negali pakeisti, turi su tuo susitaikyti, o jeigu gali pakeisti – pakeisk.

Išvykusi gyventi į Daniją, suvokiau (man tai labai svarbu), kad gyventi gali bet kur, kad nėra kažkokios ribos, už kurios tu negali išeiti, išvažiuoti, išskristi. Tu gali būti bet kur, gali bet kur susikurti savo aplinką, turiu omenyje tiek aplinkinius žmones, tiek darbus, tiek apskritai gyvenimą. Neturi būti prisirišęs prie kažkurios vietos, žmonių ir darbų. Tu esi labai mažutis elementas ir gali judėti iš vienos vietos į kitą.

Tai toks labai svarbus suvokimas. Grįžus į Lietuvą, buvo labai sunku išsėdėti vienoje vietoje, nes norėjosi patirti, pamatyti vis daugiau. Kiekvienas tas iškeliavimas labai daug duoda pačiam – augi, dedi į kuprinę, susigrūdi į kišenę visus tuos potyrius, pasaulio dydžio suvokimą. Tai tave formuoja.

Tarkime, gyvenant Azijoje, Kinijoje, susiformavo suvokimas, kad viskas paprasta – jei kažko negali pakeisti, turi su tuo susitaikyti, o jeigu gali pakeisti – pakeisk. [...] Viskas paprasta, turi tiesiog priimti, kad ir kas tai būtų. Labai sunku įsprausti į žodžius. Nežinau, ar aiškiai skamba.

– Ar galima sakyti, kad tai kažkoks tarsi nesipriešinimas ir toks esamos, duotos situacijos pratęsimas?

– Tai nėra pratęsimas. Pas mus daug žmonių iššvaisto energiją skųsdamiesi, verkšlendami, dejuodami, bet nieko nedarydami dėl tam tikros situacijos ar kažkokio įvykio. Jeigu gali padaryti, imk ir padaryk. Tai, kad tu blogai jautiesi, nieko nepakeis. Jeigu negali padaryti, turi tai priimti – įvyko tai, nutiko tas. Turi gyventi toliau. Tai energijos neeikvojimas ir nesidraskymas ten, kur to nereikia.

– Tai gyvenimas šiek tiek labiau mylint ir taupant savo laiką?

– Taip, tiek savo, tiek kitų laiką ir apskritai jėgas, kurias gali nukreipti į kūrimą, veiklą, judesį.

– Kaip atsidūrei tokiame kelyje, kuriame esi? Vis tiek turėjo būti kažkokie dalykai: perskaitytos knygos, pokalbiai Šilalėje, galbūt koks nors į rankas patekęs „National Geographic“ žurnalas?

– Tai labai keista. Mano veiksmai labiau jutiminiai. Tik vėliau suvokiu, kad esu kažkokiame taške, kuriame man gerai. Tai nebuvo išankstinis sprendimas, kad noriu būti tame taške. Tai ieškojimas.

Dažnai žmonės sako – svajoju padaryti tą ar aną. Aš nesvajoju. Aš klausiu savęs, ką noriu padaryti arba kaip noriu padaryti artimoje ateityje. Iš trumpų žingsnių susidėlioja ilgos distancijos. Atrandi save ten, kur jautiesi labai gerai.

Vienas aiškesnių sprendimų buvo, kad nenoriu likti Šilalėje, noriu išvažiuoti mokytis į Vilnių. Bet po to viskas vyko tarsi jutimiškai, tarsi net nežinant aiškaus tikslo, neturint tikslaus sprendimo, lyg iš pasąmonės, be jokio svajojimo ir tikslų sudarymo.

Dažnai žmonės sako – svajoju padaryti tą ar aną. Aš nesvajoju. Aš klausiu savęs, ką noriu padaryti arba kaip noriu padaryti artimoje ateityje. Iš trumpų žingsnių susidėlioja ilgos distancijos. Atrandi save ten, kur jautiesi labai gerai.

Pavyzdžiui, po trečio kurso turėjau išvažiuoti į JAV su programa „Work and Travel“, bet staiga man pasirodė, kad nenoriu ten važiuoti, kad geriau tą laiką išnaudosiu mainų programai, kurios iki tol bijojau, nenorėjau išvažiuoti į užsienį. Tada suradau, kad viename Danijos universitete dėstoma fotožurnalistika. Tarsi žinojau, kad man to reikia. Ten įstojau, išvykau.

Po to tarsi kitas klausimas buvo – kas toliau. Norėjau su tuo sieti magistro studijas. Tai buvo kaip pokalbis su savimi, ko tikrai nori, ko nori labiau, kas yra svarbu ir ką daryti toliau. Tai veda be išankstinio didžiulio plano.

– Jus pristatant tikrai galima sakyti „multimedijų žurnalistė“. Kuo žavus šis žanras? Ar būtent tuo, kad viskas, ką sugalvoji, į tai ir sutelpa?

– Man nuo vaikystės atrodė labai neteisinga, kad turi apsispręsti, kuo būsi. Gydytoju? Jeigu gydytoju, kurios srities? Mokytoju? Jeigu mokytoju, kurios srities? Jeigu šoksi, tai kokio stiliaus šokius? Jeigu kursi muziką, kokio stiliaus? Tarsi būtini apibrėžimai, kurie man atrodė visiškai neteisingi. Galbūt noriu dieną dirbti žurnaliste, vakare – šokti, o savaitgalį dar kažką daryti?

Man atrodo, ir ieškojau tų veiklų, kurios manęs neįspraustų į tokį mažutį rėmą, norėjau turėti didesnį rėmą. Tame didesniame rėme daugiau laisvės. Apibrėžimas „multimedijų žurnalistė“ reiškia, kad galiu fotografuoti, rašyti, filmuoti, kurti kartu su kitais žmonėmis, įtraukti iliustracijas, vizualizacijas, ką tik nori. Nėra ribos. Tas žanras žurnalistikoje labai jaunas, nuolat besiformuojantis, tarsi turintis tam tikras jau šiek tiek apibrėžtas tradicijas, bet jos nuolat kinta.

Tai įdomu, nes tai toks procesas, kurio metu visi mokosi, visi ieško, visi vieni kitus nustebina, atranda. Tai labai įdomu. Taip pat galiu būti pakviesta daryti parodą, [...] galiu dėstyti universitete ir dalintis savo patirtimi, vesti kažkokius mokymus apie kažkurią sritį. Tai labai platus laukas. Man būtent dėl to, kad jis yra platus, yra labai gera.

– Nors esate jauna, dar daug dalykų nuveiksite, bet jūsų biografijoje išsiskiria ryškūs vardai, kur buvo publikuoti jūsų darbai. Tai „National Geographic“, „Al Jazeera“, „GEO“, „Deutsche Welle“, „China Daily“ ir t. t. Kaip jūsų darbai atsidūrė, pavyzdžiui, „China Daily“?

– Tai įvyko mokantis Kinijoje. Mokiausi Jungtinės Karalystės ir Kinijos universitetų bendroje programoje. Tai buvo pirmi multimedijų žurnalistikos programos metai. Kas buvo labai svarbu ir gera, kad mus skatino ieškoti ryšių, kaip galėtume savo darbus publikuoti. Net keli darbai, kurie buvo daryti besimokant, atliekant užduotį, vėliau buvo publikuoti, pavyzdžiui, „China Daily“.

Kuriant magistro darbą, buvo privaloma susirasti partnerį, nevyriausybinę organizaciją, arba vietą, kurioje publikuosi savo darbus. Tai buvo didžiulis pliusas, nes greičiausiai kitaip nebūčiau išdrįsusi to padaryti. Kai universitetas skatina ir liepia, sėkmingai savo darbus parduodi net ne vienam leidiniui, o keliems.

Tai suteikia pasitikėjimo savimi ir suvokimo, kad tai įmanoma, kad nebūtina įsidarbinti vienoje redakcijoje ir joje dirbti, atlikti tau duotas užduotis. Gali laisvai kurti, pats ieškoti temų, formos, kuria pasakoji. Tai vėliau įmanoma parduoti ir publikuoti.

– Kaip skiriasi gyvybės vertingumas keliaujant iš šalies į šalį, iš kontinento į kontinentą?

– Labai skiriasi. Kinijoje tai ypač jaučiasi, kai įvyksta, pavyzdžiui katastrofa. Buvo labai garsus atvejis – traukinio katastrofa. Kinijos valdžia nenorėdama, kad būtų išsiaiškinta, jog tai galėjo būti jų klaida (neteisingai pastatyti bėgiai ar netinkamas reguliavimas) pradėjo tiesiog kasti didžiulį griovį, kad traukinį palaidotų su žmonėmis – lyg nieko nebuvo. Žuvo šimtai žmonių, bet net nesiaiškinant priežasčių buvo bandoma viską pakasti, palaidoti, paslėpti, lyg nieko neįvyko.

Pas mus įvyksta viena avarija, žūsta vienas ar du žmonės, ir tai jau yra įvykis. Ten šimtų žmonių žūtį norėta nuslėpti, paneigti. Tai šokiravo ne tik mus, stebinčius iš šalies, bet ir pačius kinus. Jie labai sukilo. Kilo demonstracijos, protestai. Galiausiai tos duobės liko iki galo neiškastos, traukinys nebuvo palaidotas, buvo aiškinamasi, kokios buvo nelaimės priežastys.

Visas pokalbis su B. Tilmantaite – įraše.