Dalia Jazukevičiūtė, poeto Valdemaro Kukulo žodžiais, viena nedaugelio šiandien rašančių "grynakraujų" lyrikių, išleido savo poezijos rinktinę "Šimtas eilėraščių apie nemeilę".

Leidyklos "Tyto Alba" išleistą knygą iliustravo grafikė Jūratė Stauskaitė. Skaitytojai su autore galės susitikti "Poezijos pavasario" renginiuose, tarp jų – gegužės 23-iąją Poezijos atlaiduose Paberžės bažnyčioje, kurioje kunigavo Tėvas Stanislovas. Pateikiame trumpą pokalbį su D.Jazukevičiūte.

– Kokia jūsų poetinė biografija?

– Pirmas poetinis debiutas žurnale "Moksleivis", laurai Respublikiniame moksleivių kūrybos konkurse kadaise mane stipriai apsvaigino. Studijas Vilniaus universitete pradėjau jausdamasi pripažinta poete tarp lituanistikos pirmakursių. Kokia naivybė! Labai greitai su visu savo mėlynu mokykliniu portfeliu, prigrūstu eilėraščių, atsitrenkiau į sunkias Rašytojų sąjungos ir leidyklos, duris...

Per visus pirmosios knygos laukimo dešimtmečius rašiau, nepraradau tikėjimo savo poetiniu jausmu, nors neturėjau jokio realaus pagrindo. Tebuvau gydytojo žmona svetur, auginau vaiką, nedalyvavau Lietuvos literatūros gyvenime ir apskritai manęs tarsi nebuvo.

1989 m., dar tebegyvendama Vakarų Ukrainoje, su Atgimimu sulaukiau pirmosios poezijos knygos "Atsisveikinimai". Jau dirbdama dienraštyje "Respublika" atidaviau leidyklai antrąjį rinkinį "Traukinys Nr. 183", išleistą 1991 m. Ir tada stojo pauzė. Žurnalistika yra toks darbas, kuris, jeigu dirbi nuoširdžiai, tarsi kempinė sugeria visas jėgas. Vis dėlto retkarčiais užrašydavau vieną kitą eilėraštį, kuris niekaip nesileisdavo atstumiamas, galiausiai 2006 m. buvo išleistas rinkinys "Imperijos moteris".

– Eilėraščius ne kuriate, o užrašote?

– Man iš tiesų juos reikia ne rašyti, o užrašyti – tiek to darbo. Neužrašyti taip ir nueina vėjais. Paskui sąžinę graužia. Toks jausmas, kad atstūmei kažką gležną, trapų. Neįsileidai, neišsaugojai. Užklumpa eilėraštis troleibuse, vėlai vakare važiuojant iš darbo. Išsunkta, labai pavargusi, sakau jam: "Vėliau, vėliau... Palauk, pareisiu, padarysiu tą ir aną." Ir viskas. Tie žodžiai, melodija daugiau nebegrįžta.

– Ar sudarant rinktinę norėjosi tobulinti seniau rašytus eilėraščius?

– Žinoma. Knietėdavo lįsti prie kokio seniai parašyto eilėraščio, kuris seniai savarankiškas ir visai nebe man pavaldus. Jeigu pabandydavau vieną kitą mintį pašlifuoti ar patobulinti, eilėraštis tiesiog imdavo ir subyrėdavo akyse. Supratau, kad darau kvailystę ir palikau juos tokius, kokie buvo gimę.

– Ar jums svarbus knygos pavidalas?

– Niekada nesu išleidusi knygos, kuri būtų tik mano. Ši knyga – ir dailininkės J.Stauskaitės. Mano eilėraščiai užrašyti, jos – nubrėžti, nupiešti, skaudžiai užtėkšti. Perpasakoti Jūratės darbus tikriausiai būtų tas pats, kas bandyti perpasakoti simfoninės muzikos kūrinius. Neįmanomybė.

Bet kadangi visą gyvenimą kariauju su žodžių pasipriešinimu ir viską bandau įvardyti, tai mano smegenyse staiga atsirado šios knygos žodinis kodas: suodžiai ir kraujas. Man neretai žmonės sako: tu rašai per daug juodai. Aš pati įsivaizduoju, kad rašau linksmai, ironiškai, jeigu pavyksta – tiksliai, t. y. teisybę (o kad tiesa yra skaudi, tai visai ne aš sugalvojau). Šioje knygoje tarp mano juoda dar švyti ir Jūratės raudona. Ir palikta nemažai baltos erdvės – orui įkvėpti.