Vienas žymiausių Lietuvos bardų, kompozitorius Andrius Kulikauskas – nuolatinis festivalio visai šeimai „Naisių vasara“ dalyvis. Kasmet blaivaus festivalio žmonėms savo dainas dovanojantis atlikėjas džiaugiasi plintančiomis blaivybės nauja mada, stipria banga bei idėjomis ir kviečia daugiau dėmesio skirti kultūrai.

– „Naisių vasaroje“  dalyvausite jau ne pirmus metus. Kuo jums ypatingas šis festivalis?

– Kiekvieną kartą atvykęs į festivalį stebiuosi vis gražėjančia aplinka ir bendruomenės pozityvumu. Čia smagu koncertuoti ir dėl to, jog šalia nesišlaisto „ereliai“ su  plastmasiniais „bambaliais“. Tai traukia vėl ir vėl grįžti į Naisius.  
Kuomet daugumoje renginių vyrauja alkoholio propaganda ir vartojimas, „Naisių vasara“ visiškai jo atsisakė ir kasmet sulaukia vis daugiau lankytojų. Jau ir kitos savivaldybės ima pavyzdį ir rengia šventes be alkoholio. Ką tai sako apie mūsų visuomenę?

Prieš keletą metų įvykęs pirmasis „Naisių vasaros“ festivalis įrodė, kad Lietuvoje galime ir mokame švęsti be alkoholio. Tai renginys, kur šeimoms nereikia su baime akyse ganyti savo atžalų, ir į kurį turėtų lygiuotis visi Lietuvos miestai. Mūsų šalis jau seniai subrendo blaivybei – tereikia sistemingai tęsti M. Valančiaus pradėtą sąjūdį. Alkoholizmas – rimta problema, kuri turėtų būti sprendžiama vyriausybiniu lygiu. Juk pagal alkoholio suvartojimą vienam gyventojui pasaulyje esame treti! Tad čia turėtų stipriai pasistengti jaunąją kartą auklėjanti švietimo sistema.

– Festivalis kviečia sugrįžti į kaimą. Ką kaimas reiškia jums?

– Kaimas man yra tikroji Lietuva. Pamenu, dar gyvenant Plungėje teko piemenauti – kol kiemo draugai vaikydavo kamuolį, aš žygiuodavau paskui karvę. Tuo metu tai buvo kančia, tačiau dabar suvokiu, kiek daug turėjau vaikystėje. Nuo 19 metų beveik visas vasaras praleidau Plateliuose, ten atostogaudavo ir mano vaikai.

Koncertuojant provincijose graudu matyti emigracijos pasekmes – užkaltas langines, apleistas sodybas. Ir nors kaimas keičiasi ne į gerąją pusę, yra vietovių, kurias aplankius net žadą užtraukia – visur švaru, išpuoselėta, žydi gėlynai. Viskas priklauso nuo vietinių bendruomenių – jei žmogus turės darbą ir galės išlaikyti šeimą, jis tikrai neemigruos. Juk šeima – tarsi mikrovalstybė. Tik reikia, kad valdžia padėtų jai tapti pilnaverte.

– Lietuvoje kultūrai trūksta finansinės paramos. Kas, jūsų nuomone, turėtų imtis iniciatyvos keičiant situaciją?

Šiuo metu Lietuvos kultūra – pamotės vietoje. Skirstant valstybės lėšas daugiau reiktų duoti regionams – jie vietoje geriau žino, ką ir kur užlopyti. Ypač sunki menininkų padėtis. Juk liūdna, kai rašytojas kelis metus rašo romaną ir turi nuolat galvoti, kaip išgyventi iš pensijos. Lietuvoje profsąjungos tebėra gemalo stadijoje ir imituoja demokratines valstybes. Kuomet jos bus tvirtos ir vieningos, gyvenimas palengvės ne tik menininkams.

– Savo muzika džiuginate jau ne vieną dešimtį metų. Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?

– Kiekvienas meno žmogus turi individualų priėjimą prie proceso. Manyje tai vyksta spontaniškai, ir tikiu, jog kažkas viską diktuoja iš viršaus.