Sveiki atvykę į... Dubajų

Spalio vidurys žada išsvajotą vasarą su 23–25 °C šiluma beveik visą savaitę, tad pirmoji mintis – tiesiu taikymu prie jūros.

Įšokame į centro link riedantį autobusą. Senyvas vairuotojas išsyk užkalbina rusiškai: matyt, per daugybę metų buvimo SSRS dalimi įgijome kažkokį nematomą, bet buvusiems likimo draugams lengvai atpažįstamą QR kodą. Pamatęs adresą (draugas iš Lietuvos leido apsistoti jo privačiuose apartamentuose), vairuotojas išlaipina mus... Dubajuje? Bent taip iš pirmo žvilgsnio atrodo Dubajaus burdž chalifas ir kitus dangoraižius primenančių aukštaūgių gatvė. Žiū – ir čia dauguma jų turi ne mažiau nei pusšimtį aukštų!

Penktadienis, 13 val., kylame į tryliktąjį įspūdingo "Orbi Group" dangoraižio aukštą. Kaip ten sakoma, neturėk 100 rublių, geriau – 100 draugų? Tikrai. Dėkingu žvilgsniu dairomės iš savo laikinų aukštybių, aplink kurias dieną naktį netyla statybų gaudesys. Visai šalia kyla dar vienas milžinas, kuriame – vyras domisi – 50 proc. nekilnojamo turto jau parduota. 28 kv. m apartamentai 27-ame aukšte – tik 43 tūkst. dolerių. Tik? Juokaujame, kad, jei kišenėje turėtume atliekamų, būtų puiki investicija oriai senatvei.

Pajūrio malonumai

Jūra ošia visai čia pat: tereikia pereiti judrią gatvę (kažkodėl zebro juosta Batumio vairuotojams neasocijuojasi su kantriai prie jos trepsinčiais pėsčiaisiais).

Pakeliui – nemažai tingiai drybsančių įmitusių šunų. Vėliau vienas taksi vairuotojas pasakos, kad gyvūnų globos tarnybos Batumyje juos sužymi ir neagresyviuosius paleidžia į laisvę. Kavinių, parduotuvių darbuotojai ar šiaip geri žmonės tuos gatvės bastūnus maitina, todėl, radę savo neoficialius globėjus, šunėkai bazuojasi ten, kur kasdien gauna maisto.

Juodo rupaus žvyro paplūdimys nusagstytas didžiuliais, padus masažuojančiais akmenimis. Po gultais – tie patys romieji šunys. Juokinga antele (juk duria!) iki jūros nukrypavęs vyras bando maudytis – juodasis vanduo spalio vidury šaltas lyg gimtojoje Baltijoje. Aš verčiau nusprendžiu padeginti bambą saulutėje.

Poilsiautojų pakrantėje nedaug. Ko norėti: vasara baigėsi, vaikams mokykla – aiškina gretimo gulto kaimynas, bedante burna reikšmingai švilptelėdamas: užtai vasarą kiek liaudies buvo! Ir greitai priduria, kad ne tiek daug, kiek priešpandeminiais laikais. "Korona viską sugadino", – piktai nusikeikia.

Panašumas: šiuolaikinis Batumis nori lygiuotis į dangoraižiais garsėjantį Dubajų, tad milžiniški apartamentų viešbučiai čia dygsta kaip grybai po lietaus.

Chačiapurių pavilioti

Mums pilvai jau maršus groja. Bandome elgtis europietiškai ir prašome "Trip Adviser" surasti geriausiai įvertintą vietinio maisto restoraną.

Pakeliui matome, kad tiesiog ant grindinio pūpso tvarkingai išrikiuoti maišeliai su maisto produktais, drabužiais, žaislais. Negi ir čia pabėgėliai?! Bandau kalbinti slapčia nuo mūsų ašarą braukiančią moterį: kas nutiko, kam skirti visi šie daiktai? Atsakymas pritrenkia. Spalio pradžioje čia sugriuvo daugiabutis namas, kurio apačioje kažkas norėjo įsirengti grožio saloną ir savavališkai nugriovė atramines sienas. Namas subyrėjo ne išsyk – po kelių dienų.

"Dar gerai, – jau nebesulaiko ašarų mūsų pašnekovė, – kad nelaimė įvyko 12 val. dienos, kai dauguma gyventojų buvo išėję į darbus. Bet vis tiek žuvo aštuoni žmonės, tarp kurių buvo vaikų, baisu…" – skuba baigti pokalbį ji.

"Google Maps" navigacijos surasta kavinė išties puiki – tikras chačiapurių rojus. Tik akyse vis stovi kalnai plastikinių maišų namų netekusiems nelaimėliams. Sunku suvokti, kad per vieną akimirką visas žmogaus gyvenimas subyra į šipulius. "Kodėl? Kas leido?" – dar bandau kavinėje ieškoti atsakymų, bet geraširdiško veido padavėja tik numoja ranka: "Čia juk Gruzija..."

"Lietuvoje jūsų šalį vadiname Sakartvelu", – bandau jai prieštarauti, bet ji tik įsispendžia putliomis rankutėmis į liulančius klubus ir liepia kuo greičiau valgyti adžarietišką chačiapurį su žaliu kiaušiniu, skęstančiu dar karštos pitos laivelyje. Toliau instrukcija, kad kiaušinį reikia išmaišyti su jame plaukiojančiais sviesto gabaliukais, o tik tuomet jau laužti karštą bandą nuo kraštų ir su pasimėgavimu ragauti.

Vakarietiška svajonė

Po sočių pietų – pasivaikščiojimas po Pajūrio parką, besitęsiantį kone 7 km. Čia rasi visko, ko tik širdis geidžia: kavinių, rudeniop ištuštėjusių teniso kortų, linksmų skulptūrų instagramo mėgėjams, net keletą grojančių fontanų.

Kiek toliau nuo jūros – centro link – Piazza aikštė, kurios bokšto laikrodis kas tris valandas groja Sakartvelo himną. Dar dramos teatras su auksuotu Neptūno fontanu priešakyje. Liežuviai mala, kad buvusiam Sakartvelo prezidentui Michailui Saakašviliui, gyvenusiam Vakaruose, norėjosi ir Sakartvelo architektūrą padaryti labiau vakarietišką, tad savo svajonėms įgyvendinti jis pasirinko būtent Kaukazo kalnų ir jūros sandraugoje esantį Batumį. Gal todėl ir prieš dramos teatrą stovintis paauksuotas Neptūno fontanas kažkoks labai panašus į matytą Italijoje, Bolonijoje?

Vis dėlto labiausiai stebina kartvelų (o gal užsienio investuotojų?) noras Batumyje pasiekti dangų. Palei visą Batumio bulvarą – daugybė jau pastatytų ir dar kylančių dangoraižių. Vos sutemus įvairių formų, dydžių, dizaino ir architektų užmojų pastatai sužimba ryškiu neonu. Beveik tuo pat metu prasideda kvapą gniaužiantis spalvų, muzikos ir šokančių fontanų šou. Mėgaujamės juo kas vakarą. O kodėl gi ne? Nauja melodija – naujos emocijos, nauji žmonės.

Labiausiai stebina karvelų (o gal užsienio investuotojų?) noras Batumyje pasiekti dangų. Palei visą Batumio bulvarą – daugybė jau pastatytų ir dar kylančių dangoraižių.

"Daug jų iš Saudo Arabijos, – kaimynas rodo po juoda burka pasislėpusios moters ir juodbruvo vyruko porą. – Šie pinigų neskaičiuoja, patys geriausi klientai", – žinovo balsu paaiškina.

Kartveliškas turgus – must go

Mes skaičiuojame, pamanau, nors euriukus pavertus vietiniais lariais tikrai čia viskas nepaprastai pigu. Maršrutinis autobusas iki centrinio turgaus veža vos už keliasdešimt euro centų. Nuodėmė neapsilankyti.

Važiuojame žuvies pietums, bet pardavėjai tokie mieli ir taip viskas pigu, kad kuprinės net braška per siūles. Akys nori visko: ir tradicinių kartveliškų dešrelių čiurčchelų, ir medaus, ir prieskonių, ir skruostus bemat kaitinančio granatų vyno. Neatsisakome paragauti ir vietinių ūkininkų sūrių. Tik jie visi labai sūrūs. Nepraeiname ir pro sultingas vynuoges, slyvas bei į mūsų persimonus išvaizda ir skoniu panašius karaleičikus, tik su pieniško šokolado spalvos vidumi. Vos išvykus iš miesto jais – tarsi vienodais Kalėdų žaisliukais – nusagstyti visi pakelės medžiai. Lapų jau nėra, o karalaičių – nors vežimu vežk!

Dar viena gardi įdomybė, kurią perkame prie savo karališkų į rajas panašių žuvų kepsnių, – kristaliniai agurkai. Šios kriaukšinčios daržovės – tarsi išblukusios įprastų žaliųjų agurkų pusseserės. Šneki moteriškė, pas kurią prisiperkame čiurčchelų lauktuvėms, linki mums sveikatos ir gautu (paspjaudytu!) pinigu apveda visas savo prekes – kad sėkmė lydėtų ir toliau.

Iš turgaus išeiname kaip vienkupriai kupranugariai. Ketinome kulniuoti pėsčiomis, bet jei už du eurus galima akimirksniu pasiekti namus? Et, stabdome taksi.

Pakrantės įžymybės

Vakare aplankome garsiąją Ali ir Nino skulptūrą. Jos istoriją žino kiekvienas Batumio gyventojas: kilmingas musulmonų jaunuolis Ali ir krikščionė kunigaikštytė Nino pamilsta vienas kitą, tačiau religija ir papročiai prieštarauja judviejų ryšiui.

Skulptūra sukurta kartvelų menininkės Tamaros Kvesitadzės. Įdomu, kad iš metalo padaryti moters ir vyro siluetai juda lėtai, kol maždaug po dešimties minučių įdėmaus stebėjimo susilieja į vieną kūną. Prisėdame ant suoliuko. Iš pradžių atrodo, kad plieno spalvos siluetai išvis nejuda, tik ilgiau pabuvus suvoki, jog minutė kita – ir nelaimingi įsimylėjėliai netruks paskęsti vienas kito glėbyje.

Švelniam liūdesiui numalšinti galime sėstis į Londono akį – Batumio apžvalgos ratą. Ar ne romantiškas bus bučinys iš apačios stebint vietiniams Romeo ir Džiuljetai – Ali ir Nino?! Arba išgerti kavos Abėcėlės bokšte (130 m), įsikūrusiame prabangiame restorane. Sutemus aiškiai išryškėja ant bokšto išrašytos 33 abėcėlės raidės.

Kantriai: jei nori išvysti, kaip iš lėto artėjantys dviejų įsimylėjėlių – Ali ir Nino – siluetai susilies į vieną kūną, prisėsk ir palauk ant suolelio kokias 10 min.

Vis dėlto renkamės pigius gatvės ledus ir ilgą kulniavimą pėsčiomis palei jūrą. Bangos tyliai plakasi į tamsius pakrantės akmenis, pustuščių kavinių padavėjai nostalgiškai aptarinėja auksinius prabėgusios vasaros laikus… Lyg vėjas praskrieja elektriniai paspirtukai ar keturviečiai elektromobiliai (juos nebrangiai galima išsinuomoti krantinėje). Tikrai patiktų lietuviams su šeimomis – gal tik Batumio paplūdimys pasirodytų per daug akmenuotas basoms vaikų pėdutėms. Bet yra išeitis. Vasaros sezonu čia daug pardavėjų, siūlančių specialią paplūdimio avalynę.

Kadangi maudytis per šalta, lekiame piknikauti į Batumio pakraštyje ant jūros kranto įsikūrusį botanikos sodą. Rašoma, kad jame auga praktiškai viskas, kas auga pasaulyje. Tingiai braidome po sodo teritoriją, suskirstytą sektoriais, ir įsivaizduojame, kad esame būtent toje vietoje – tarkim, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje ar Himalajuose.

Turime pasiėmę kartveliškų gardumynų krepšelį – prisėdame ant suoliuko papietauti. Dauguma sodo medžių jau žaidžia rudenį, tad gėrimės tobula jų vaidyba ir nuo apžvalgos aikštelių atsiveriančiais aukštais pajūrio krantais. Tiesiog tobula tingi popietė dviem dykinėtojams.

Prometėjo urvas

6.30 val. išvykstame į Kutaisį, nes iš ten pigių kelionių organizatorė "Budget Georgia" siūlo pamatyti Prometėjo urvą ir keletą įspūdingų kanjonų.

Beje, jei būčiau žinojusi, kad iki Kutaisio kratysimės geras tris valandas (vairuotojas guodžia, kad po metų žada baigti autostradą), gal būčiau pasirinkusi ir kitą paskutinės dienos Batumyje meniu skiltį. Bet šaukštai po pietų, o pirmoji stotelė – Prometėjo urvas, esantis 40 m žemiau jūros lygio.

2010 m. jį aplankė tuometinis Sakartvelo prezidentas M.Saakašvilis, kuris ir pavadino urvą Prometėjo vardu. Pasak legendos, būtent šiuose kalnuose buvo nubaustas ir grandinėmis prikaustytas mitinis milžinas Prometėjas. Bendras urvų sistemos ilgis daugiau nei 15 tūkst. m. Lankytojams atvira 1 060 m ilgio pėsčiųjų trasa. Likutį dar galima įveikti valtimi plaukiant požemine upe. Žavi didžiulės salės, išpuoštos stalaktitais ir stalagmitais; dar daugiau grožio akmenų varvekliams suteikia šviesų instaliacijos urve.

Čia net yra Meilės salė, kurioje jauni žmonės gali sumainyti žiedus. Įdomu, – mąstau, – kaip nuotakos atšlepsi iki jos (betoniniai takeliai slidūs kaip čiuožykloje) su aukštakulniais ir pūstomis iki žemės suknelėmis? Kita vertus, ko šiais laikais nepadarysi dėl originalesnio kadro ar ryškesnio prisiminimo ateities kartoms.

Tarp žemės ir dangaus

Dardant per Sakartvelo kaimus negali atsistebėti tiesiog gatvės viduriu pėdinančiomis karvėmis, kiaulėmis. Važiuojant didesniu greičiu, kai tokios paklydėlės išnyra iš posūkio, – kūnas pagaugais nueina. O jei naktį, sutemus – avarija garantuota! – pykstu ant neatsakingų šeimininkų, įsivaizduojančių, kad gyvena ne Sakartvele, bet Indijoje.

"Nebijokite, naktį jos būna namuose. Ryte išeina, o vakare pareina. Pačios. Ankstyvą rytą šeimininkės atveria kiemo vartelius ir išleidžia jas ieškotis pašaro, o vakare jos pačios randa kelią atgal", – atsipūtęs porina vairuotojas.

Vykstame į Martvilio kanjoną. Kelis šimtus metrų plaukiame gumine valtele, tyrinėjame skaidrių vandenų gylį palei krioklius (ojojoj, kiek upėtakių – tik meškerės liko Lietuvoje). Grožimės stačiais nuolydžiais ir terasomis, nuo kurių krinta maži ir didesni kriokliukai. Martvilio kanjone įrengta pėsčiųjų takų, apžvalgos aikštelių. Stebime, kaip ką tik nugrimuotą manekenę filmavimo komanda grūda basomis į žiemą ir vasarą ledinį vandenį, o į rankas mikliai įkiša madingą rankinę. Smaragdo spalvos upė, matyt, reklamoje atrodys labai gerai.

Saugotis: išsiruošus į Martvilio kanjoną ir Prometėjo urvą, vairuoti tenka labai atidžiai, mat karvėms, žirgliojančioms tiesiog kelio viduriu, nelabai rūpi ekskursijos.

Abaša upės kanjonas, dar vadinamas Martvilio kanjonu, yra 20–40 m gylio. Jo nepalyginsi su prieš keletą metų lankytu Kolkos kanjonu Peru, į Guinnesso rekordų knygą patenkančiu po giliausio pasaulyje tarpeklio vėliava. Ten nuo upės iki kalnų viršūnių – beveik 3,5 km. Bet vis tiek įdomu. Juolab kad Martvilio kanjono amžius siekia net 100 mln. metų: tai liudija rasti ten gyvenusių dinozaurų suakmenėję kaulai.

Paskutinė jau labai biudžetinės "Budget Georgia" siūloma dalis – žygis padebesiais Okatse kanjonu. Tai Saciskvilio upės išgraužtas giliausias Sakartvelo kanjonas su pakabintais metaliniais dangaus tiltais ir kvapą gniaužiančiais takais turistams. Pasivaikščiojimas kanjonu trunka apie pusantros valandos, tad tenka nupėdinti bene 6 km, o keletas iš jų – 140 m aukštyje įrengtuose takuose virš medžių, krioklio ir įspūdingo aukščio uolų. Garantuoti nepakartojami vaizdai, patiktukai feisbuke ir baimės pilnos kelnės!