Ką bendra su biurokratiniu administraciniu darbu gali turėti kūrybiškas meno žmogus? Netikėtu karjeros šuoliu tiek aplinkinius, tiek turbūt ir save pačią nustebinusi klaipėdietė Rūta Varnaitė bandys savaip išspręsti šią dilemą.

Kita medalio pusė

Vos prieš mėnesį uostamiestį į Briuselį iškeitusi Rūta – viena iš keliasdešimt tautiečių, kurie sėkmingai įveikė griežtą atranką ir buvo paskirti dirbti Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje.

Tuo tarpu be savo dešiniosios rankos – pavaduotojos menui – likęs Klaipėdos muzikinio teatro vadovas Ramūnas Kaubrys galėtų patvirtinti, kad buvusios kolegės karjeros posūkis turi ir kitą medalio pusę.

R.Kaubrys pripažįsta, jog toks įvertinimas suteikia platesnių galimybių ir įdomių patirčių, tačiau jam kiek apmaudu, kad Lietuvą palieka gabūs, kūrybingi ir perspektyvūs jauni žmonės.

„Iki pat šiol nesuradau tinkamos kandidatūros į Rūtos poziciją“, – apgailestavo Muzikinio teatro vadovas.

Laisvai angliškai, vokiškai, šiek tiek rusiškai, itališkai bei graikiškai bendraujančios merginos gyvenimo aprašyme – įspūdinga darbo patirtis bei įgyvendintų projektų sąrašas, pradedant Jūros šventės renginių koordinavimu ir baigiant masažo salono vadovės pozicija. Rūta neatmetė, jog toks spalvingas sąrašas atrankoje tapo nemenku jos koziriu.

„Ateina pojūtis, kai norisi pokyčių. Ko gero, ėmė trūkti iššūkių. Gal tiesiog tai yra mano charakterio bruožas – pastebėjau dėsningumą, kad maždaug kas pusę metų turiu kažką pakeisti. Ar gyvenamąją vietą, ar darbą, ar imtis papildomos veiklos, ar kažko atsisakyti. Matyt, ir dabar atėjo toks periodas“, – šypsojosi pašnekovė.

Geriausias vaistas

Rūta tikino dabar dorai nė neprisimenanti, nuo ko viskas prasidėjo.

„Tai buvo spontaniškas sprendimas. Ir kai mane pakvietė į Briuselį, tik tada prisiminiau, kad dalyvavau atrankoje. Neturėjau siekio, jog trūks plyš turiu patekti. Dar vienas mano gyvenimo dėsningumas – į mano gyvenimą viskas ateina paprastai, tarsi savaime. Įsitikinau, kad niekada nereikia draskytis, kovoti už vietą po saule, nes ji pati ima ir atsisuka į tave laiku ir vietoje“, – patyrė klaipėdietė.

Kurį laiką Graikijoje gyvenusi Rūta prisipažino, kad ir Belgijoje adaptacija buvo labai lengva, kultūrinio šoko patirti neteko.

Pašnekovės manymu, apkritai pakeisti aplinką yra geriausias vaistas nuo visų ligų. O dar geriau – pakeisti ją kardinaliai. „Nukeliauti į kitą šalį, pasižiūrėti, kaip čia gyvena žmonės, labai sveika tiek akiračiui, tiek protui, tiek vidinei ramybei“, – šypsojosi Rūta.

Anot pašnekovės, dirbančiam žmogui Briuselyje nereikia sukti galvos dėl išgyvenimo.

„Be abejo, čia daug kas pakankamai brangu, nors, kita vertus, palyginti su Švedija, – ne taip baisu“, – juokavo klaipėdietė.

Rūtos skaičiavimu, būsto nuoma, maistas Briuselyje atsieina pusantro ar dukart brangiau nei Lietuvoje, tačiau esą apranga, avalynė, netgi baldai čia kainuoja beveik tiek pat.

Klaipėdietė šypsojosi, jog svečioje šalyje ją bene labiausiai nustebino beveik mėnesį užtrukusi interneto aktyvacija.

„Lietuvoje turbūt jokia kompanija nesugalvotų sau leisti taip elgtis“, – svarstė pašnekovė.

Nesikrausto iš proto

Nors klaipėdietė pripažino, jog dar praėjo per mažai laiko dalytis gilesniais įspūdžiais, tačiau iš pirmo žvilgsnio Briuselis jai pasirodė įdomus, svetingas miestas.

„Tai skirtingų tautų žmonių katilas, kuriame verda velniai žino kas su visais įmanomais prieskoniais. Pirmoji mano asociacija, susijusi su Briuseliu, – jog tai yra gyva “United Colors of Benetton„ reklama, kai vienoje vietoje gali pamatyti visų rasių atstovus. Ir man tai labai patinka. Čia juntama gili tolerancija vienas kitam, čia nesijauti koks nors užsienietis ar atvykėlis, dėl to taip lengvai ir sekėsi prisitaikyti“, – potyriais dalijosi Rūta.

Pašnekovė prisipažino, jog naujojoje darbovietėje ją maloniai nustebino ir požiūris į darbą.

„Atrodytų, institucija didelė ir svarbi valstybei, tačiau čia užduotys ir darbai nėra sureikšminami taip, kad visi eitų iš proto. Čia visiškai kitaip sudėlioti prioritetai – dėl smulkmenų niekas nesuka galvos. Tuo tarpu mano patirtis Lietuvoje visai kitokia – tiek teatre, tiek kitose darbovietėse turėdavau begalę laiko iššvaistyti kokiai nors smulkmenėlei, kuri iš tiesų būdavo visiškai nereikšminga“, – pastebėjo pašnekovė.

Beveik pusmetį Rūtai teks dirbti įvairų administracinį darbą, kurio viena sričių – akreditacijų tvarkymo formalumai. Nuo Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai pradžios iki ateinančių metų ir sykiu visos „kadencijos“ pabaigos klaipėdietės pareigos bus susijusios su reprezentaciniais reikalais.

„Kiekviena pirmininkaujanti šalis turi pristatyti tam tikrą dovanų paketą. Jos skirtos kitų šalių įvairaus rango atstovams – pradedant ministrais, ambasadoriais ir baigiant žurnalistais. Iš pradžių tai atrodė nelabai rimta sritis, bet kuo daugiau giliniesi, tuo labiau supranti, kad ji reikalauja nemažai darbo ir išmonės. Kiekviena šalis tokias reprezentacines dovanas turi pateikti kaip įmanoma originaliau. Tuo tarpu aš būsiu atsakinga už techninę dalį – paprastai kalbant, kad viskas būtų įteikta laiku, deramai ir teisingiems žmonėms“, – juokėsi Rūta.

Ilgisi jūros kvapo

Klaipėdietė neneigė, jog tai biurokratiškas, funkcionieriškas darbas, tačiau tikisi, kad jis neįsiurbs it maurais užžėlusi pelkė.

„Šiuo požiūriu tai irgi tam tikras iššūkis, kaip tokį darbą paversti labiau kūrybišku, negu nustatyta darbo tvarkos taisyklėse. Be to, ir tarp mūsų komandos narių nėra formalių santykių, kad negalėtumei persimesti anekdotu, nesijauti biurokratine pele“, – patikino pašnekovė.

Klaipėdietė vylėsi, jog būdama Briuselyje atras laiko ne tik menininkų prodiusavimui, bet ir kitai mėgstamai „užklasinei“ veiklai.

„Stengiuosi ir dabar nepraleisti kultūrinių įvykių, nes nesinori tos veiklos nukirsti. Be to, turiu viltį, kad čia pavyks nuveikti kažką kūrybiško, kad ir susijusio su Muzikinio teatro projektais. Štai neseniai Lježe lankiausi restauruoto operos teatro atidaryme. Ir galiu pasakyti, jog operos pastatymo lygiu Klaipėdos muzikinis teatras tikrai nenusileistų. Nors pastatas karališkas ir aplinka toli gražu kitokia nei pas mus, tačiau turinys nepritrenkė. Taigi Belgija nėra kažkoks stebuklų kraštas“, – patyrė mergina.

Ar yra dalykų, kurių gyvendama svetur Rūta jau spėjo pasiilgti?

„Tokia jau klaipėdiečių liga, kad jie niekada nenuvažiuoja prie jūros. O čia man jos jau pradėjo trūkti, ypač jūros kvapo“, – šypsojosi pašnekovė.