Mėnuo Seišeliuose. Skamba karališkai. Bet šokio tetaro „Aura“ direktorė Birutė Letukaitė, keturias savaites praleidusi prabangių kurortų zonoje, paaiškina paprastai: „Ten gyvena mano dukra.“

Daugybė valandų ore

Kelionė į didžiausią Seišelių salą Mahę buvo ilga ir sudėtinga. B.Letukaitė su sūnumi Ugniumi išskrido iš Karmėlavos oro uosto į Rygą, iš ten – į Londoną. Iš Londono skrido į Kataro sostinę Dohą. Iš jos – į Mahės salos ir visos Seišelių Respublikos sostinę Viktoriją.

„Iš Londono išskridome dešimtą ryto, Katare buvome 19 valandą vakaro, laukėme iki vidurnakčio. Tada skridome dar septynias valandas, – pasakojo B.Letukaitė. – O grįžtant atgal Kataro oro uoste sėdėjome 13 valandų.“

Užtai Kauno šokio teatro „Aura“ vadovės ir septyniolikmečio jos sūnaus kelionė buvo gerokai pigesnė nei siūlė turizmo agentūros. „Vienos siūlė skrydį į Seišelius už 5000 litų žmogui, buvo ir tokių agentūrų, su kuriomis kelionė būtų kainavusi 15 tūkstančių. Man padėjo choreografas ir aktorius Andrius Kurienius. Mums su sūnumi kelionė pirmyn ir atgal kainavo apie 5000 litų“, – kalbėjo B.Letukaitė.

Atskrido ir Beckhamai

Kai lėktuvas nutūpė Mahės oro uoste, ant specialiai vandens paviršiuje sukonstruotos platformos, Birutė ir Ugnius įkvėpė vandenynu kvepiančio Seišelių oro.

Ant Mahės oro uosto platformos neseniai buvo nusileidęs ir garsiosios Victorios ir Davido Beckhamų poros lėktuvas. „Mums atvykus visi tik ir kalbėjo apie Beckhamus, – prisiminė B.Letukaitė. – Į Seišelius jie buvo atskridę švęsti savo sutuoktuvių dešimtųjų metinių.“

Seišeliai – tai Indijos vandenyno viduryje išsibarsčiusių 115 salų valstybė, kurios ekonomiką maitina turizmas. Tai – turtingųjų zona. Jokios žmonių grūsties, rojaus sinonimu tapę balto smėlio paplūdimiai, skalaujami vaiskaus ir šilto smaragdinio vandens. Šiltas klimatas be metų laikų kaitos, kokosinės palmės, o ant vandenyno kranto – prabangūs vienaukščiai nendrėmis dengti viešbučiai, iš kurių terasų galima stebėti kvapą gniaužiančius saulėlydžio vaizdus.

Tačiau Seišeliai ne visada ir ne visur atitinka reklaminių bukletų idilę. Mahės sala B.Letukaitę su sūnumi pasitiko apniukusiu dangumi ir lietumi, kuris pliaupė tris naktis.

Ramybės rezervatas

„Nuskridus į Seišelius savaitei, gali nutikti taip, kad ji visa bus apniukusi, – paaiškino B.Letukaitė. – Per mėnesį aš mačiau visokių dienų – ir saulėtų, ir debesuotų. Visą laiką pūtė brizas.“

„Saulė ten ypatinga, – pasakojo šokio teatro vadovė. – Gali visą dieną degintis, ir nenusvilsi. O vandenyne, kur nors ramioje įlankoje, gali plūduriuoti lyg kamštis nors ir kelias valandas. Vanduo šiltas ir puikiai laiko paviršiuje kūną. Ten kiekvienas gali pasijusti geru plaukiku.“

Paplūdimiuose nėra saulės skėčių. Mėgstantiesiems pavėsį jį suteikia storalapiai medžiai.

„Pliažai yra pagrindinė Mahės salos, kurios centre stūkso kalnas, turistų pramoga. Tie, kurie tikisi audringo klubinio gyvenimo, ūžiančių barų, atrakcionų, stipriai nusivils. Seišelių kurortai skirti ramaus poilsio mėgėjams, tiems, kurie ieško tylos, nori pabėgti nuo šurmulio ir minios“, – įsitikino B.Letukaitė.

„Seišeliai – ne Ibiza, – kalbėjo ji. – Tai ne pasilinksminimų zona. Tai – ramybės oazė medaus mėnesį nutarusiai praleisti porelei, priebėga nuo dėmesio kokiai nors įžymybei ar tylus atokvėpis veiklos išvargintam žmogui.“

Mahės saloje B.Letukaitė neišvydo nieko panašaus, ką matė Turkijos ar Egipto kurortuose. „Seišeliuos vyrauja visiškai kitoks stilius“, – paaiškino ji.

Apsistojo pas dukrą

Vyresniosios B.Letukaitės dukros Gabijos sužadėtinis – prancūzas, pagal verslo sutartį Seišeliuose įsikūręs trims metams. Jam išnuomotas automobilis ir namas su trimis miegamaisiais, erdvia terasa ir dideliu kiemu. „Auros“ direktorė su sūnumi apsistojo šiame name, todėl viešbučių restoranuose lankėsi tik kaip viešnia iš gatvės. Kartais ji tiesiog iš tolo grožėdavosi, kaip plevena ant uolos pastatyto viešbučio baldakimai.

„Seišelių viešbučiai įrengti labai gražiai ir egzotiškai, – pasakojo B.Letukaitė. Mahėje ji matė bene visų garsiausių pasaulio viešbučių tinklų iškabas. – Ten vienaukštis net „Hilton‘as“. Tačiau po nendriniu stogu slepiasi prabanga. Jų restoranuose – rinktiniai patiekalai ir išskirtinis aptarnavimas. Kartais net viešbučio tualete dairydavausi kaip muziejuje. “

„Paieškojus galima rasti kuklių apartamentų, kainuojančių vienam žmogui 100 eurų parai, bet yra viešbučių, kuriuose para kainuoja 3000 eurų“, – pastebėjo B.Letukaitė. Seišeliuose vyrauja brangūs viešbučiai. Į kai kuriuos galima užsukti pasimaudyti baseine, apsilankyti SPA, bet į kitus viešbučius pažioplinėti panūdę turistai neįleidžiami.

„Seišeliai – didelių kainų šalis, – tarė B.Letukaitė. – Prieina pliaže kreolas ir sako: „Duok porą eurų“. Jei atsakysi, kad neturi, jis pasipiktins: „Kaip tai neturi? Tu juk čia atvažiavai!”

Nepersistengia tvarkytis

Angliškai, prancūziškai ir vietine kalba šnekantys kreolai, B.Letukaitės apibūdinimu, gerai nusiteikę ir “atsipūtę”.

“Seišelių nepavadinsi išpuoselėta šalimi, – kalbėjo choreografė. – Ten prabanga persipynusi su apsileidimu, blizgesys su netvarka. Šalia išpuoselėto restorano glaudžiasi lūšna užkaltais langais. Viktorijoje, kuri yra mažiausia planetos sostinė, – vos kelios gatvės, bet ir tos pačios gerokai aptriušusios.“

„Toje gamtos apdovanotoje šalyje galėtų blizgėti kiekvienas kampelis, kaip Vokietijoje ar Monake. Bet Seišelių gyventojai nepersistengia tvarkytis“, – nusišypsojo B.Letukaitė.

Kreolai jai pasirodė labai gražūs. Plastiški, ilgaplaukiai, ilgomis galūnėmis. „Bet tik kol jauni, – paaiškino šokio teatro vadovė. – Vėliau vyrai sparčiai susensta, o moterys, kaip būdinga pietietėms, išstambėja.“

Kreolai draugiški, tačiau neįkyrūs. „Jie nesiūlo prekių ir paslaugų, netampo svetimšalių už skvernų kaip Egipte ar Turkijoje“, – pastebėjo B.Letukaitė.

Lauko restoranas

Du kartus per savaitę skirtingose vietose Mahėje vakarais, kai nusileidžia saulė ir iš medžių pakyla milžiniški šikšnosparniai, rengiami „bazarai“ („Juos visi taip vadina“, – paaiškino B.Letukaitė). Vienoje gatvės pusėje išsirikiuoja suvenyrų, papuošalų, vietinių dirbinių prekystaliai, kitoje pusėje – maisto gamintojai su puodais, skrudintuvais, iešmais ir keptuvėmis.

Per visą gatvės ilgį nusidriekusiame lauko restorane galima paragauti įvairiausių patiekalų – nuo bananų traškučių iki mėsos, žuvies, jūrų gėrybių valgių su ryžiais ar pikantiškomis, gardintomis česnaku mango salotomis.

Į „bazarus“ plūsta ir vietiniai kreolai, ir turistai. „Dažniausiai girdėti anglų, prancūzų, italų kalbos. Porą kartų girdėjau kalbant rusiškai, gal kartą – lenkiškai“, – prisiminė B.Letukaitė. Per mėnesį, praleistą Seišeliuose, lietuvių ji nesutiko nė karto.

Pikantiškas vietinis simbolis

Coco de mer – tai vienintelėje pasaulio vietoje – Seišeliuose augančios ypatingos kokosinės palmės vaisius, išvaizda primenantis moters genitalijas.

„Šio vaisiaus atvaizdą ten galima pamatyti visur – nuo suvenyrų kioskų iki valstybinių institucijų, – pasakojo B.Letukaitė. – Net šalies antspaudas Coco de mer formos. Dabar jis puikuojasi ir mano pase.“

Norint išsigabenti iš Seišelių šį vaisių, kuris sunoksta per 14 metų, reikia gauti sertifikatą ir sumokėti 200 eurų.

Kartais Coco de mer vaisiai būna paprasto kokoso riešuto dydžio, kartais – didesni, bet pasitaiko, kad užauga iki pusės metro skersmens ir sveria apie 30 kg.

Ir eurais, ir doleriais

Kokoso riešutas nupjautu viršumi, iš kurio šiaudeliu galima siurbti kokoso pieną, – 35 Seišelių rupijos (1, 75 euro).

Kekė nedidelių bananų – 20 rupijų (1 euras).

Puodelis kavos viešbučio restorane B.Letukaitei kainavo 3 eurus arba 4 dolerius (sąskaita buvo pateikta abejomis valiutomis).

Vakarienė vietiniame kreolų restorane vienam žmogui – 400 rupijų (20 eurų), butelis neypatingos kokybės vyno – 25 eurai.

Mahės centre greitas užkandis iš keptos žuvies ir skrudintų bulvyčių kainuoja 180 rupijų (9 eurai).

Vakarienė restorane ant vandenyno kranto vienam žmogui – 50 eurų.

Salų valstybė

Seišeliai (oficialus pavadinimas Seišelių Respublika) – salų valstybė Indijos vandenyne, į šiaurės rytus nuo Madagaskaro. Kitos netoliese esančios salų valstybės ir teritorijos yra Mauricijus ir Reunionas pietuose, Komorai pietvakariuose ir Maldyvai šiaurės rytuose.

Sostinė – Viktorija. Valiuta – Seišelių rupija.

Tautinė sudėtis dėl istorinių peripetijų labai marga. Salyno gyventojai kilę iš Prancūzijos, Anglijos, Indijos, Afrikos, Kinijos. Oficialios kalbos yra anglų, prancūzų ir kreolų (seselva). Dauguma gyventojų – katalikai.

Klimatas subekvatorinis, jūrinis. Vidutinė mėnesio temperatūra 26-28°C. Per metus iškrenta iki 4000 mm kritulių. Didesnėse salose yra tropinių miškų.