Spalio 14–20 dienomis visoje Lietuvoje vyks tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“, kuriame tradiciškai dalyvauja ne tik garsiausi Lietuvos bardai, bet ir iš svečių šalių atvykę muzikantai. Vienas jų – iš Mančesterio kilęs dainų autorius ir atlikėjas Mano McLaughlin, kurį šiemet pastebėjo įrašų kompanija „Distilled Records“.

Į Lietuvą nekantraujantis atvykti muzikantas neslepia, kad apie mūsų šalį žino nedaug. „Girdėjau daug gražių dalykų apie Lietuvą ir čia gyvenančius žmones“, – sakė pirmąjį solinį albumą neseniai išleidęs dainininkas, kurio kuklumas scenoje ir nuoširdžios dainos nepalieka abejingų.

- Užaugai muzikalioje šeimoje. Koks vaikystės prisiminimas tau buvo pats ryškiausias?

- Kai pagalvoju, man labai pasisekė, kad mano praeitis pagardinta šviesiais prisiminimais. Prisimenu tėtį, šokdavusį kambaryje ir visa gerkle traukdavusį Metallicos dainą „Whisky in the Jar“. Taip pat niekada nepamiršiu pankiškos grupės pasirodymo, kuris vyko kaip tik tuo metu, kai visa salė mėtėsi tortu. Toje grupėje grojo mano pusbrolis Benas.
Papasakok, kaip klostėsi tavo karjera, kai dar nebuvai pastebėtas įrašų kompanijos „Distilled Records“.

Visą gyvenimą kūriau muziką ir grojau su daugybe grupių. Karjeros pradžioje, kai dar grojau grupėje „Robinson“, buvau susaistytas su kompanija „BMG“. Tuo metu su grupe daug keliavome, nuolat įrašinėdavome naujas dainas, mokėmės, kaip reikia elgtis radijuje ir televizijoje. Galima sakyti, tuo metu beveik apsigyvenome sename autobuse, su kuriuo nuolat vykdavome į gastroles, kimšdavome skrebučius su uogiene, patyrėme daugybę nuotykių. Buvo puikus laikas.

Vėliau turėjau kontraktų su kitomis grupėmis, tačiau niekaip nebūdavau pastebimas. Sukūriau kelias dainas televizijai. Iki šiol tebegroju grupėje „Meadow“.

- Kokia yra tavo albumo koncepcija? Ar dainas vienija konkreti tema?

- Albumas vadinasi „Peach got bones“ („Persikas turi kaulus“). Muzika gali būti švelni ir graži, tačiau gera muzika visada remiasi į sunkų ir bjaurų realybės skeletą. Ši mintis, beje, į galvą šovė po albumo sukūrimo, o kūrybos proceso metu neturėjau nei žalio supratimo, kur tai mane nuves. Galvojau, jog mano dainos bus geresnės tada, kai leisiu joms būti savimi.

- O motyvai, dominuojantys tavo kūryboje?

Nesu tikras, kas mane skatina kurti. Žinau, kad tai tikrai nėra šlovė ir pinigai, kurių mano gyvenime buvo pakankamai mažai. Kai sukuriu naują dainą arba padarau kažką, dėl ko jaučiuosi pilnas, ši pilnatvė greit susidėvi ir tuomet vėl pajaučiu vidinį niežulį.

- Ar lauki kelionės į Lietuvą? Gal jau susipažinai su Lietuvos muzikine kultūra?

- Apie Lietuvą ir jos muzikinę kultūrą žinau nedaug, bet džiaugiuosi, kad turiu progą šią šalį pažinti. Girdėjau daug gražių dalykų apie Lietuvą ir čia gyvenančius žmones.
Kokia muzika, literatūra ir poezija tave įkvėpia? Galbūt yra ir kitų įkvėpimo šaltinių?

Iš Velso kilęs poetas Dylan Thomas ir amerikiečių dainininkas Woody Guthrie sugeba dėlioti ir jungti žodžius tokia pačia technika, kuri yra artima ir man. Dievinu laukinę emociją, kurią sukuria flamenko, išdidžią hiphopo laikyseną, kantri muzikos romantiką ir pop muzikos begėdiškumą. Esu atviras viskam, kas mane supa.

- Ko tikiesi iš tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“?

Kalbant atvirai, dar nežinau, ko tikėtis. Peržiūrėjau ankstesnių festivalių video medžiagą ir buvau sužavėtas scenoje įsišaknijusiu muzikalumu. Jaučiuosi šiek tiek kaip apsimetėlis,  tikiuosi, kad nebūsiu demaskuotas. Esu pagerbtas, kad mane pakvietė dalyvauti. Tai pirmas kartas, kai keliauju ir įrašinėju muziką kaip solo atlikėjas, todėl festivalis „Tai – aš“ atspindi mano savijautą – tai esu aš.

- Papasakok apie didžiausią laimėjimą scenoje.

- Teko groti su daugybe didelių grupių, bet koncertai, kuriuose grojau su grupe „Elbow“, labiausiai įsirėžė atmintyje. Tarp grupės narių tvyro atvira ir draugiška atmosfera ir šiltas santykis su auditorija. Kai tūkstančiai nepažįstamųjų tyliai klausosi kiekvieno tavo ištarto žodžio, jautiesi nepalyginamai geriau nei grodamas triukšminguose baruose, kuriuose ne kartą teko koncertuoti.
Kai kurie muzikantai jaučia scenos baimę. Ar esi vienas iš jų?

Scena yra mano priklausomybė, tačiau tuo pačiu metu velniškai jos bijau. Prieš tūkstančius žmonių jaučiuosi laimingas ir atsipalaidavęs tada, kai kelią į dainą atrandu drebėdamas ir repetuodamas mažame kambarėlyje.

- Ar tavo gyvenime be muzikos yra vietos kitoms aistroms?

- Jeigu neleidžiu laiko su šeima ir nevedžioju šuns, muzika mane iš esmės suėda.