Olimpinio bronzos medalio laimėtojo boksininko Evaldo Petrausko gyvenimas dabar lekia tarsi lenktynių automobilis. Šilutiškis siekia tobulėti, svajoja apie olimpinį auksą, įstojo į Lietuvos žmonių partiją, netrukus apkabins ilgai nematytą mylimąją ir pusantrų metų dukrelę.

Nenusakomas skonis

„Kramčiau, kramčiau bronzos medalį. Skonis nenusakomas. Su niekuo neįmanoma palyginti, nėra analogų, – šypsosi dvidešimtmetis šilutiškis. – Tame skonyje daug prakaito, kraujo, valios, pastangų, todėl tai skaniausia, ką esu ragavęs.“

Nors pirmoji euforija praėjo, žiniasklaida vis dar neduoda ramybės, jis vis dar švyti ir negali užmiršti nuostabių akimirkų. Ypač priėmimo Šilutėje ir iš Airijos, iš jo mylimosios Dovilės, atskriejusio sveikinimo.

„Dar niekada Šilutėje vienoje vietoje nebuvau matęs tiek daug žmonių. Ir buvo labai gera matyti tiek daug geranoriškumo“, – E.Petrauskas vis dar prisimena nuostabų jo priėmimą gimtajame mieste.

Jis – vaikinas, vertas milijono? Evaldas juokiasi ir pasitikėdamas sako: „Ne milijono. Olimpinio aukso. Jei ne teisėjai, galbūt būtų pavykę? Atkakliai to sieksiu – noriu, svajoju. Stengsiuosi dar daugiau dirbti, tobulėti.“

Nori tobulėti, būti pavyzdžiu

Dideliu žingsniu į priekį jis įvardija ir savo pasirinkimą stoti į Lietuvos žmonių partiją. Kodėl dvidešimtmetis sportininkas taip nusprendė? Juk dabar nemažai jaunimo visiškai abejingi politikai.

„Jie padeda jauniems žmonėms, sportui, negalvoja tik apie naudą sau. Labai gerą įspūdį paliko Vladimiras Romanovas. Protingas, konkretus, žodžiais nesišvaistantis žmogus, – teigė olimpinio bronzos medalio laimėtojas E.Petrauskas. – Aš atsakingai žvelgiu į savo ateitį, noriu, kad būtų padedama jauniems sportininkams. Lietuvai reikia naujų bokso salių arba būtina bent renovuoti dabartines, nes kai kur, ypač mažuose miestuose, jų būklė tragiška.“

„Noriu tobulėti, garsinti Lietuvą, būti pavyzdžiu jaunimui. Noriu įrodyti, kad boksas – garbinga kova, padedanti augti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai“, – kalbėjo Evaldas.

Draugai – tie patys

Jau dabar svajojantis po sportinės karjeros tapti treneriu ir mokytoju E.Petrauskas, paklaustas, ar vaikystėje buvo peštukas, nusijuokia.

„Ne, nors nebuvau linkęs nusileisti. O dabar – juo labiau nesimušu. Stengiuosi išvengti konfliktų, riaušių. Mielai išsilieju bokso ringe. Taip, didžiausias menas yra ne laimėti karą, o jo išvengti“, – tarė boksininkas.

Jis juokiasi prisipažinęs, kad kartais norisi ringe užsidirbti mėlynę. Evaldas mano, kad tai stimuliuoja. Vis dėlto kraujosruvų ant jo kūno pasirodo labai retai.

Evaldas pasidžiaugia, kad nei nokdaunų, nei nokautų nėra patyręs: „Sako, kad po to labai skauda galvą.“

Kodėl pasirinko būtent asmeninį, ne komandinį sportą, šilutiškis atsako greitai: „Noriu pats būti atsakingas už savo klaidas, prisiimti atsakomybę.“

Ir tikina, kad bent kol kas šlovė jo neišlepino, nosies neužrietė. Liko tie patys penki draugai, iš jų du pagrindiniai – kadaise Šilutėje futbolą žaidęs dabar Druskininkuose su tėvu gyvenantis Paulius Raudys ir graikų-romėnų imtynių sportininkas vilnietis Julius Matuzevičius.

Mylimosios nematė nuo balandžio

„Tai – Lietuvos olimpinė viltis“, – Evaldas puikiai pamena jam lipant ant garbės pakylos išgirstus žodžius, kai būdamas vos 15 metų tapo Lietuvos suaugusiųjų bokso čempionu.

Jau tuomet jis ir pradėjo svajoti apie olimpiadą. Ir apie medalį.

Tiesa, Evaldas svajonių turi labai daug. Artimiausia – kuo greičiau pamatyti mylimąją Dovilę ir pusantrų metų dukrelę Gustę, kurias vadina savo šeima, ir kitais metais planuoja kartu apsigyventi Vilniuje. O po to – gal ir atšvęsti vestuves.

Boksininko mylimoji su jų dukrele ir savo tėvais gyvena Airijoje, Slaigo mieste, netoli Dublino. Jaunas vyras Dovilės ir Gustės nematė nuo olimpinio atrankos turnyro pradžios, net nuo balandžio.

Didžiausias laimėjimas – dukra

„Negalėjau su Dovile ir mažu vaiku gyventi Olimpinio centro barakuose, kur praleidau ilgą laiką. Būti atskirtam atstumo – labai sunku, kai jų nematau, man liūdna. Bet beveik kasdien bendrauju per skaipą, todėl daug laiko praleidžiu prie kompiuterio“, – prisipažįsta E.Petrauskas.

Jau greitai, rugsėjį, Dovilė ir Gustė atskris atostogauti į Lietuvą. O paskui jie visi kartu keliaus pailsėti nuo sporto į Airiją.

Evaldas jau dabar skaičiuoja dienas ir valandas, kai galės pamatyti mylimąją ir dukrelę. Jis niekada nepamirš jausmo, kai vos gimusią Gustę laikė ant rankų Slaigo mieste.

„Nuostabus, nepakartojamas jausmas...“ – nuklysta praeitin boksininkas.

Kas svaresnis – bronzos medalis ar dukra? „Dukra, – nedvejodamas atsako E.Petrauskas. – Medalis sportininkui labai svarbu, tačiau vaiko gimimas – su niekuo nepalyginamas dalykas.“

Komentaras

Vladimiras Romanovas

Verslininkas, sporto mecenatas

Mane stebina, kad Lietuvos sportininkai neturi jokio politinio palaikymo nei olimpiadose, nei pasaulio ir Europos čempionatuose. Iš mūsų sportininkų teisėjai daro atpirkimo ožius, todėl jie turi būti akivaizdžiai pajėgesni nei varžovai, kad laimėtų medalius. Vis dėlto ir tai šiandien ne visada garantuoja sėkmę.

Sportas darosi politizuotas, todėl kiekvienas mūsų sportininkas, iškovojęs medalį aukščiausio rango varžybose, – tikras Lietuvos didvyris. Dėl to jiems norisi padėti iš visos širdies.

Boksininkas Evaldas Petrauskas nusipelnė Londono žaidynių aukso medalio, bet tokioje sistemoje, kuri valdo olimpiadą, yra stebuklas, kad lietuvis apskritai užėmė prizinę vietą. Mane maloniai nustebino ne tik tai, kad šis jaunas, perspektyvus, politika ir sportu besidomintis atletas jau daug pasiekė bokso ringe, bet ir tai, kad jis planuoja savo ateitį. Vaikinas nori įsigyti savo būstą, stoti į universitetą, parsivilioti iš Airijos savo dukrą su jos motina ir sukurti darnią šeimą. Stebuklas, kad išskirtiniu bokso talentu apdovanotas vaikinas gyvena ir treniruojasi Lietuvoje.

Mane nustebino ir tai, kad E.Petrauskas atėjo į susitikimą su savo pirmuoju treneriu Vincu Murausku, kuris važiavo į Londono olimpiadą savo lėšomis. Lyginant su kai kuriais kitais sportininkais, kurie ne tik pamiršo savo pirmuosius trenerius, bet ir apšmeižė su savo artimais žmonėmis, Evaldas nusipelno pagarbos, todėl turi būti dvigubai įvertintas – ne tik kaip olimpinio medalio laimėtojas.