Į Kauną grįžo „Aktorių trio“ – legendinis lietuviškų autorinių dainų kolektyvas. Vienas jo narių, aktorius Kostas Smoriginas pasakojo apie tai, kokiomis mintimis ir nuotaika šiandien gyvena ne vieną dešimtmetį gyvuojantis trio.

Kovo 9-osios koncerte Kaune skambėjo ir naujos jo paties, Sauliaus Bareikio ir Olego Ditkovskio dainos. Tačiau, anot atlikėjo, iš tiesų publika iš jų visuomet laukia senųjų kūrinių. Naująsias dainas reikia pateiki atsargiai, po truputį, ir ilgainiui jos tampa taip pat mėgstamos kaip senosios.

– Ką toks senųjų dainų populiarumas reiškia pačiam atlikėjui? Ar tai malonu, ar ilgainiui vis dėlto pradeda įgristi?

– Malonu, nes tai laiko patikrintos dainos. Be to, gyvai grojant kaskart skiriasi jų interpretacijos, akcentai, juolab kai koncertuoji trise. Ir šiame koncerte buvo labai daug naujo ir labai daug seno. Turbūt už tai publika mus ir myli. O netikėtumai vykstant gyvo garso koncertui yra neišvengiami.

– Kaip dažnai šiandien visi kartu koncertuojate?

– Tiesą sakant, ir su šiuo trio, ir su kitu (kartu su Neda ir O.Ditkovskiu) koncertuojame gana dažnai. Be abejo, visi turime ir kitos veiklos, pavyzdžiui, Saulius koncertuoja su Andriumi Kulikausku, aš turiu darbų teatre. Tenka laviruoti, bet turint tokią profesiją tai neišvengiama.

Su „Aktorių trio“ esame kartu jau daug metų, surengėme daugybę koncertų. Kitas trio – su puikia vokaliste, instrumentaliste Neda, kuri įneša dar kitokių spalvų. Abu šie trio yra mano idėjos vaikai. Man nėra jokio skirtumo, su kuriuo groti.

– „Aktorių trio“ susikūrė 1995-aisiais. Kaip per tą laiką keitėsi jūsų klausytojai?

– Turiu pasakyti, kad mūsų žiūrovas jaunėja. Yra, aišku, žmonių, kurie dar vežiojasi mūsų kasetes, saugo jas kaip relikvijas. Bet dabar mūsų klauso ir labai daug akademinio jaunimo, moksleivių. Jauni žmonės domisi daina ir gera poezija.

Esu daugybę kartų sakęs, kad nevadinu mūsų kūrybos dainuojamąja poezija. Tiesiog yra geras tekstas ir gera muzika. Mūsų dainos yra atviravimai, išpažintys. Man dabar patinka tik tie kūriniai, kurie pasakoja istoriją. Nors, pavyzdžiui, „Žalia žalia“ dar dažnai grojame, nes tai – jau klasika. O „Daugiau nebeliko“ mūsų koncertuose dabar skamba rečiau.

– Kaip per tiek metų jums, S.Bareikiui ir O.Ditkovskiui pavyko neišsidraskyti, vis dar kartu tilpti scenoje?

– Buvo visko. Mes skyrėmės du kartus – čia ne paslaptis. Bet nebuvo jokių tragedijų, niekas niekieno žmonos nenuviliojo (juokiasi). Parodykite man grupę, kuri neišsiskyrė. „Beatles“ – ir tie išsiskyrė. Nors „Pink Floyd“ nariai, pavyzdžiui, po šitiek metų vėl groja kartu. Pokyčiai nėra blogas dalykas. Be jų tiesiog stovėtum vietoje, užsikonservuotum.

Mes visi trys esame labai skirtingi. Skirtingos asmenybės, skirtingi mūsų kūriniai. Bet gal ir dėl to mus žmonės ir myli. Be to, sugebame susitarti, rasti bendrą kalbą. Neišvengiamai vienas kitą formuojame.

– Gal jau pagalvojate apie artėjantį „Aktorių trio“ dvidešimtmetį? Kaip ketinate jį paminėti?

– Dabar daugiau galvoju apie albumą, kurį išleisiu 60-mečio proga. Albumo pristatymas vyks balandį, dalyvaus ir trio, ir kiti žmonės, su kuriais teko dirbti: Audrius Balsys, Petras Vyšniauskas, Gintaras Šulinskas. O „Aktorių trio“ dvidešimtmetis – net nežinau, kada jis iš tiesų sukanka. Juk buvome išsiskyrę, vėliau vėl susiėjome. Gal surengsime geriausių abiejų trio dainų koncertus. Be to, mūsų atliekamas žanras toks, kad čia stadionų nesurinksi. Tūkstantis žiūrovų – jau gerai. Juk negrojame popso. Tai, ką darome, nėra lengva, koncertus baigiame šlapi.