G. Siurblytė ir E. Jankauskas tapo šį trečiadienį rodomos LRT televizijos laidos „Gyvenimo spalvos“ herojais.

„Pasitarėme su Erniu. Sakau, žiūrėk, manau, kad reikia tokį aparatą nupirkti – kol jį atveš, užtruks. Jeigu žmonės sirgs ir tų aparatų nebus, turėsim daugiau mirusių žmonių“, – pasakos Gabija, skambučiu nustebinusi brangia technika prekiaujančią kompaniją.

„Laukiau to kvėpavimo aparato lygiai taip, lyg būčiau kokių 4-5-erių ir būtų Kalėdos, o aš laukčiau, kol galėsiu atplėšti tą didžiausią po egle stovinčią dovaną. Kai sužinojau, kad aparatas tikrai atvažiuos, pinigai „suvaikščiojo“, pasijaučiau labai laiminga. Smagu, kai gali padėti“, – laidoje, rodomoje trečiadieniais 19.30 val. per LRT televiziją pasakos Gabija. Negana to, neseniai filmuotam filmui menininkai buvo pripirkę medicininių kaukių ir apsauginių kostiumų. Nepanaudotus juos jie taip pat iš karto padovanojo medikams.

„Per šį laikotarpį neturėjau nė vieno laisvo savaitgalio, telefonas iš mano rankų dažniausiai neiškrenta. Kai parėmėme kvėpavimo aparatu, daug žmonių nusprendė, kad galiu visiems padėti ar nukreipti“, – apie netikėtai atrastą savanorystę kalbės Gabija.

Laidos herojai dieną skirs Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyriaus bendruomenei. Labdaringa organizacija dabar užvėrė lankytojams dienos centro duris, bet jų globojamiems asmenims pagalbos vis tiek reikia.

Gabija ir Ernestas pasisiūlys sukurti staigmeną – padovanoti vaikams kompiuterių. Jiedu susidurs su iššūkiu per dieną surasti ir nupirkti jų kuo daugiau – nors naudotų, bet veikiančių. Menininkai taip pat nuoširdžiai imsis darbo virtuvėje, kur gaminamas maistas bendruomenės globojamiems žmonėms.

„Šiuo periodu dauguma žmonių labai geri. Jei kreipiesi pagalbos, esi sugalvojęs kažkokią iniciatyvą, jie labai greitai jungiasi. Tautos bendrystė, vienybė labai žavi šią gyvenimo akimirką. Tai, matyt, yra tas periodas, apie kurį pasakosiu savo vaikams, anūkams ir sakysiu: buvo labai baisu, labai tamsu, bet visi labai susivienijo ir bendromis jėgomis vienas kitam stengėsi padėti“, – šypsosi G. Siurblytė.