Naujo spektaklio „VCO Rock“ premjerai, kuri vyks lapkricio pradžioje, besiruošianti teatro režisierė Dalia Ibelhauptaitė prisijungė prie socialinio projekto „Mylintys gyvenimą“, skirto onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams. Įspūdingais darbais garsėjanti moteris teigia: kai žmogus juokiasi, net vaistai veikia geriau.

- Tapote projekto „Mylintys gyvenimą“ ambasadore. Ši iniciatyva Jums artima, nes su onkologinėmis ligomis teko susidurti „akis į akį“?

- Taip, du man labai artimi žmonės sirgo onkologinėmis ligomis ir jau pasitraukė iš gyvenimo, dar keli sugebėjo ligą įveikti. Būdama šalia jų susidariau įspūdį, jog Lietuvoje nėra vietos sergantiesiems bei senyvo amžiaus žmonėms, todėl užklupti ligos jie linkę apie tai nutylėti. Ko gero susidūrę su sergančiaisiais nemokame jų palaikyti.

Mane to išmokė jaunystės draugė – šviesios atminties rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Susirgusi ji stengėsi gyventi įprastą gyvenimą, džiaugtis iki paskutinės akimirkos. Su Jurga „pabėgdavome“ iš ligos patalo, ėjome į restoraną, parodą, niekada neliūdėjome. Manau, kai žmogus juokiasi, net vaistai veikia geriau.

- Skiriate laiko kitiems, o ar visada pasirūpinate savo sveikata?

- Esu labai stiprios valios žmogus, todėl dažnai su skausmu ar sunkumais kovoju viduje. Tačiau nesu iš tų, kurie nesilanko pas medikus. Deja, dažnai pirmiausias dalykas, kurį man siūlo gydytojai, – pakeisti gyvenimo būdą. Bet juk negaliu to padaryti. Manau, gydytojas negali žvelgti į pacientą kaip į statistinį vienetą.

Sunkiai nesu sirgusi, problemų sukelia tik aukštas spaudimas. Prieš gerą pusmetį jis kone kasdien pakildavo iki 210-ies. Keista, tačiau kai pavyksta jį normalizuoti, nesijaučiu geriau, atvirkščiai – neturiu energijos. Be to, vaistai, mažinantys spaudimą, man sukėlė odos reakciją, todėl nustojau juos vartoti. Puikiai suprantu, kad neretai alinu organizmą, todėl ateityje galiu sulaukti pasekmių, ir tikrai rimtų.
Nesu vaistų priešininkė, važiuodama ilsėtis pasiskiepiju nuo visų ligų. Tiesa, šiemet kelionės į Tanzaniją metu man nepavyko apsisaugoti nuo cėcė musių įkandimų, todėl vėliau teko kreiptis į tropinių ligų ligoninę Londone.

- Prieš septynerius metus atvykote iš Niujorko į Lietuvą statyti spektaklių vien iš privačių lėšų. Rizikinga?

- Baimė manęs nepalieka ir šiandien – kuo didesni spektakliai, tuo rizika yra didesnė. Būtina tikėti savimi ir tuo, ką darai - kitaip nieko ir nepradėsi. Lapkričio mėnesį pristatysime operos ir roko sintezę „VCO Rock“ Sporto rūmuose, kur jau dešimtmetį niekas nevyksta.

Žmogui labai svarbu turėti kultūros vertybes. Lankytis teatruose, parodose - reiškia ugdyti dvasinę sveikatą. Spektakliuose neretai paliečiame ir socialines problemas. Spektaklyje „Svynis Todas“ kalbėjome apie tai, kad žmogus negali pasirinkti blogio norėdamas išgauti šviesą. Manau, menas neturi būti visą laiką malonus ir patogus - jis turi priversti mąstyti. Mano mama visada norėjo, kad būčiau gydytoja, bet ši profesija man nebūtų tikusi - labai bijau kraujo. Mano profesija – sielos gydytoja, nes spektaklis, kurį pamato žiūrovas, gali jį „sužaloti“ arba „išgydyti“ – suteikti pozityvių minčių.

- Vyrauja požiūris, jog opera skirta brandaus amžiaus žmonėms, tačiau Jūs šį stereotipą pakeitėte...

- Visada norėjau, kad į operą ateitų jaunas žmogus ir galvotų, jog klasikinė muzika yra smagi ir seksuali. Mama mane pirmą kartą nuvedė į teatrą, kai dar nebuvau sulaukusi nei dvejų metukų, todėl meilę teatrui turiu įskiepytą nuo vaikystės. Melas, kad ji skirta tik vyresnio amžiaus žmonėms. Tačiau sakyti „jaunas“ ar „senas“ būtų pernelyg drąsu – kartais ateina vyresni žmonės, kurie širdyje yra labai jauni. Klasikinė muzika neša labai stiprų emocinį užtaisą, išmoko žmogų galvoti, jausti. Lietuvoje niekas nekalba apie jausmus, tarsi tai daryti būtų gėda.

- Jūsų operos solistai - jauni žmonės, ar tenka juos kartais paauklėti ar net motiniškai pabarti?

- Taip, jie visi yra „mano vaikai“. Žmonėms, kurie kartu su manimi stato spektaklius, noriu sukurti „namus“, į kuriuos jie visada norėtų sugrįžti, atvirai kalbėti, išsipasakoti. Manau, būtent dėl to jie ir sugrįžta iš užsienio bei prisijungia prie Vilniaus miesto operos veiklos. Negalime konkuruoti su užsienio operomis mokėdami solistams didesnius honorarus, tačiau galime jiems sukurti jaukius „namus“.

Esu sąžininga ir jeigu reikia negaliu solistams konstruktyvios kritikos, pasakau tiesą, nesvarbu, kokia skaudi ji būtų. Juk visi pritingi, nesirūpina savimi, kartais nepalaiko geros fizinės formos. Visa tai svarbu, jei nori dainuoti scenoje. O kartais per daug juos saugau, nes esu kovotoja – dėl savo žmonių galėčiau padaryti daug. „Bohemiečiai“ man nėra darbas, tai - mano gyvenimas.

- Ilgą laiką buvę „Bohemiečiai“ prieš metus tapote Vilniaus miesto opera, kodėl įvyko toks pokytis?

- „Bohemiečiai“ buvo lyg paauglystė, bet supratome, kad negalime važiuoti į didžiausius pasaulio miestus ir sakyti, jog dainuojame „bohemoje“. Reikėjo pereiti į kitą brandos etapą, įgyti kitą veidą. Visa tai nutiko organiškai, supratome, kad esame subrendę dar rimtesniems darbams. Turėjome sėkmingiausią sezoną, tačiau tik iš meninės pusės, nes baigėme jį turėdami didžiulių skolų. Tai buvo skaudus smūgis man, nes atidavusi tiek daug ir likusi su neigiamu rezultatu, priėmiau tai kaip asmeninę nesėkmę. Mūsų valstybė neugdo asmenybių, kurie domėtųsi kultūra, neremia meno. Liūdna.