– Matėte generalinę repeticiją, koks įspūdis?
– Labai geras, nes įvyko šiokių tokių pasikeitimų scenine prasme, o ir pats Donatas jaučiasi gerai.
– Sceninė apranga yra Jūsų bendras darbas, ar, kaip turi atrodyti D. Montvydas, nutarėte vienas?
– Mano bendras darbas su Donatu prasidėjo tada, kai pradėjome dirbti ties jo albumo viršeliu. Tada prasidėjo turas ir „Eurovizijos“ atranka Lietuvoje.
Visas tas darbas nėra tik mano, negaliu pasakyti, kad taip nusprendžiau ir tai – neginčijamas dalykas. Pradžioje pasiūliau gal 8 aprangos variantus. Dėl tam tikrų techninių dalykų – pvz., nebuvo tinkamų dydžių, nes viską reikėjo pirkti internete ir užsienyje, ar pan., keli variantai atkrito ir liko trys.
Tuomet viską derinome su švedų kompanija. Rinkome du variantus – prieš tai buvusį tamsų, aprašinėtą, tarsi purkštą grafičiu ir šitą – baltą. Spalvų atžvilgiu tai yra du kardinaliai skirtingi įvaizdžiai. Kai atvyko, pasimatavo, pasižiūrėjo, likome prie šviesesnio varianto.
– Daug diskusijų kelia plaukų klausimas, ką Jūs apie tai galvojate?
– Manau, kad tai yra didelis išskirtinumas. Jeigu pasižiūrėsime čia esančius ar pirmame pusfinalyje buvusius atlikėjus, beveik visi – su tokiomis pačiomis šukuosenomis, visi – susišukavę atgal, geri, gražūs berniukai. Donatą norėjome padaryti šiek tiek kitokį, tuo labiau, kad tai yra natūralūs jo plaukai.
Tai – tarsi mini žinutė, kad mes nebenorime būti kaip visi. Kai kurie čia šneka, kad tai – tarsi naujas trendas. Dabar į mobilųjį telefoną, „Instagram“ ar „Facebook“ paskyrą gaunu ypač daug susigarbanojusių žmonių nuotraukų.
Kalbos yra gerai. Jei niekas nekalbėtų, reikėtų sunerimti, kad kažkas ne taip. Jei nekimba prie drabužių, nes kol kas negirdėjau nei vieno labai pikto argumento ar diskusijų, kodėl baltas švarkelis ir kodėl ne rožinės kelnės, tai prisikabina prie plaukų. Tačiau tai – skonio dalykas.
– Ar lengva dirbti su Donatu?
– Stilistu dirbu daug metų, su muzikos atlikėjais – dvejus ar trejus. Bet, be jokių pataikavimų, tai – geriausias mano rezultatas, darbas ir duetas. Gyvenime nebuvau sutikęs tokio žmogaus, kuris taip tiki tuo, ką daro, taip žino, ko nori, ir mato viziją.
Man labai smagu dirbti, nes kartais mums net nereikia pasišnekėti. Donatas sako – man reikia ir aš atvažiuoju ir rūbus pateikiu tik tada, kai jam reikia lipti ant scenos ir pasirodyti. Taip buvo ir su „Eurovizija“. Jis 100 proc. manimi pasitikėjo.
Donatas labai profesionalus, o ir dirbame su švedais – tai labai kompetentingi žmonės, turi patirties, gyvena šalyje, kuri turi tam tikrą įvaizdį, ir visą mados judėjimą.
Jie žino, kaip turi būti, ko nori Europa. Padarėme tai, ko nori Lietuva, dabar duodame tam tikrą signalą ir įvaizdį, kurio reikia Europai.
– Tai – pirma Jūsų „Eurovizija“. Ar įdomu čia?
– Labai įdomu. Net ir dirbant kartu, kuriant, vienas dalykas – kaip tu viską įsivaizduoji, kitas – kaip turi atrodyti Donatas ir tai, kad jis turi gerai jaustis ir judėti, nes jis – scenos žmogus.
Viena iš pagrindinių užduočių man ir buvo, kad Donatas galėtų gerai judėti ir daryti šuoliukus. O tada – jau visi kiti spalviniai klausimai, kurie buvo derinami su švedų prodiuseriais.
Ateini čia, pamatai, kaip viskas vyksta, dalyvauji, domiesi, seki, kaip kas atrodo, kaip pasirodys, turi įjungti eurovizinį mąstymą: svarbūs ne tik įvaizdžio dalykai, bet supranti, kad viskas turi kažkaip žiūrėtis ir bendrame kontekste: turi nei iškristi, nei šokiruoti, ir atitikti visus standartus.
– Matėte Donato konkurentus pusfinalyje, kaip vertinate jų stilių?
– Pagal tai, kaip girdžiu muziką, ir kaip mano įsivaizdavimu turėjo atrodyti 5 mano favoritai, esu net šiek tiek nusivylęs. Mano mėgstamiausiųjų trejetuke yra Ukrainos atlikėja. Ji dirba su Ukrainos stilistais ir dizaineriais, o jie – tikrai inovatyvūs ir stiprūs madoje. Ant scenos ji atrodė labai gražiai, bet ji – visa juoda, vizualizacijos ją suvalgo. Daina beprotiškai graži, skambi, kitokia, bet vaizdas scenoje – ne toks, kokį įsivaizdavau.
Kiti – irgi ne žingsnis į priekį, ne šių metų vizija, bet net keli metai atgal. Kažkas – labai paprastai, kažkas – blizga, tviska, labai skirtingi atlikėjai, skirtingos šalys ir kultūros. Manau, kad ir dirba visi labai skirtingai, vieni turi savo komandą, kiti samdo užsienio stilistus.
Pastebima įvairovė – nėra taip, kad šiemet vyrauja minimalizmas, kaip ant podiumo. Be to, „Eurovizija“ – tarsi spalvų konkursas, o šiemet jų – trūkumas. Mūsų variantas taip pat juodai baltas, bet yra ir visiškai kitokių dainų, ryškių ir spalvingų, tačiau viskas vis tiek viename tone.
– Ką Jums reiškia šis konkursas? Girdėjau, kad vaikystėje buvote „Eurovizijos“ gerbėjas.
– Galvojau, ką turėčiau padaryti, kad iš dalies atstovaučiau Lietuvai. Manau, kad vienaip ar kitaip Donato komanda atstovauja Lietuvai, todėl „Eurovizija“ man yra lietuviškos vėliavos ir vardo skleidimas pasaulyje. Manau, kad tai – didelis reiškinys tiek asmeninėje patirtyje, tiek darbų sąraše.
Naujausi komentarai