Įpusėjus vasarai, Kaune beveik nebelieka dailininkų. Vieni traukia į sodybas kaime, kiti, palikę dirbtuvių vienutes, atsiduoda kolektyvinei plenerų dvasiai.

Tapo Žalgirio mūšį

"Šiuo metu esu netoli Olštyno, beveik Žalgirio mūšio lauke", – telefonu iš Lenkijos pasakojo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintautas Vaičys. Jis su Linu Domaracku atstovauja Lietuvai tarptautiniame plenere "Grunwald Art 2010", skirtame Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms. Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos dailininkai – šalių, dalyvavusių istoriniame susirėmime, atstovai – tapo dabartinį mūšio lauką ir istorines batalijas.

"Plenere tvyro labai gera atmosfera. Istorines temas aptariame atsargiai. Apie tai, kas mūšyje buvo svarbesnis – Vytautas ar Jogaila, nediskutuojame. Tačiau kūryboje kiekvienas perteikiame tai, kas mūsų tautai atrodo svarbiau. Aš stengiuosi perteikti lietuviškus ženklus", – pastebėjo G.Vaičys.

Drobėse atgimsta vietovės apylinkės, gamta, senieji kariai, riteriai, žirgai, vėliavos, kitur – jų fragmentai, simboliai. "Turime skirtingų šalių dailės mokykloms atstovaujančių menininkų, todėl kūrybinis braižas ir požiūris į tai, kas gali tapti tapybos objektu, kardinaliai skiriasi. Vieni tapo abstrakcijas, kiti – konkrečius objektus. Bet bent vieną kūrinį turime skirti Žalgirio mūšio tematikai", – pastebėjo kaunietis dailininkas. Vėliau darbai bus eksponuojami Olštyno galerijoje, atkeliaus ir į Lietuvą.

Į plenerą suvažiavę dailininkai stebėjo ir plačiai išreklamuotą Žalgirio mūšio inscenizaciją, tačiau, anot G.Vaičio, nusivylimas renginiu buvo beveik visuotinis. Dailininkų nesužavėjo atgaivintos karinės batalijos, nuvylė renginio organizacinė pusė, nes nebuvo pasirūpinta reikiamu kiekiu vandens ir žmonės alpo nuo karščio.

Grįžęs iš Lenkijos G.Vaičys užsiims kitą savaitgalį Kaune prasidėsiančio A.Samuolio plenero organizaciniais reikalais.

Ilgai kankinti nežinios, ar vienintelis solidus Kauno pleneras gaus dalinį finansavimą iš miesto biudžeto, dailininkai pagaliau gavo miesto valdžios pažadą: pinigų bus. Nors lėšos kuklesnės ir plenero kūrinių katalogas šiemet taps nepasiekiama prabanga, kiek mažesnis būsiąs ir dalyvių skaičius, auros prasme taupoma nebus – pleneras, iki šiol klajodavęs po visą miestą, šiemet nekeis savo dislokacijos.

Kaip ir pernai, dailininkus priglaus Pažaislio vienuolynas. "Pernai, kai paskelbėme, kad pleneras vyks Pažaislyje, sulaukėme labai daug dailininkų paraiškų. Ne visus norinčiuosius galėjome priimti. Dailininkus pritraukė išskirtinė Pažaislio aura", – pasakojo G.Vaičys.

Pasak pašnekovo, A.Samuolis, kurio atminimui skiriamas kasmetis pleneras, bene labiausiai iš garsiųjų tarpukario Lietuvos dailininkų yra suaugęs su Kaunu, iš kurio, skirtingai nei daugelis jo bendražygių, nevyko studijuoti ar kurti į užsienius.

Laimikis Bikuškyje – nekoks?

Prieš porą dienų iš Bikuškio plenero netoli Utenos grįžęs jo senbuvis tapytojas Antanas Obcarskas užsidarė studijoje Kauno senamiestyje. "Sėdau tapyti, kol Bikuškyje atliktas apšilimas dar neišgaravo. Matai, mene kaip sporte – aukščiausių rezultatų negali siekti nepasitreniravęs", – juokiasi grupės "Angis" narys.

Drobėse liejasi iš plenero "Dvaro erdvė" parsivežti siužetai, kompozicijos ir spalvos. "Ryškių spalvų nėra, jos prislopintos", – žvalgydamasis po studiją prisipažino menininkas. Vaizdingoje vietovėje ant Alaušo ežero kranto 30-ąjį kartą vykęs pleneras turi ilgamečių tradicijų. Viena jų – iš skirtingų šalies miestų čia susirenkantys dailininkai ne tik tapo, bet ir žvejoja. Šiemet tuo aktyviausiai užsiėmė A.Obcarskas ir vilnietis Vytautas Poška.

Keletą lydekų, ungurių ir krūvą ešerių A.Obcarskas vadino prastoku laimikiu. "Kai labai karšta, žuvys tingi kibti ant kabliuko. Jos, kaip ir žmonės, matyt, slepiasi kur vėsiau. Be to, mums trukdė ir tikras peilis žvejybai – Rytų vėjas", – guodėsi dailininkas. Kaune jis nesiruošia užsibūti ilgai: po savaitės keliaus į didelio masto tarptautinį plenerą, vyksiantį Lenkijoje, netoli Krokuvos.

Kitas "angietis" – vienas garsiausių vyresnės kartos dailininkų Alfonsas Vilpišauskas – vasarą taip pat stengiasi ištrūkti iš karšto ir dulkėto miesto. "Sėdžiu senos obels šešėlyje ir paišau šulinį, gėles", – iš žmonos tėviškės Skrebiškyje, Rokiškio rajone, pasakojo dailininkas.

Po mėnesio prasidėsiantis Šilavoto Davatkyno pleneras – kol kas tik jo mintyse. "Plenero tema? Jos dar nėra. Aš ją esu sugalvojęs, bet temą mes renkamės labai demokratiškai. Ją skelbiame pirmąją plenero dieną. Visi dalyviai susirenka, pasiūlo savo temas ir balsuoja. Taigi apie temą kalbėti dar anksti", – pasakojo renginio kuratorius ir prisipažino nesąs dažnas plenerų dalyvis.

"Žaviuosi tinkamais plenerais, bet retai kas man tinka", – šyptelėja dailininkas, užsimenantis, kad jį kartais atbaido sodybų, dvarų, kuriuose apgyvendinami dailininkai, šeimininkų keliamos sąlygos.

Įtraukė vietos bendruomenę

Grupelė jaunų Kauno dailininkų gyvena birželį Kudirkos Naumiestyje vykusio plenero "Šviesa – Tiesa" įspūdžiais. "Į plenero veiksmą įtraukėme vietos bendruomenę. Suaugusiuosius suvilioti teptukais ir drobėmis buvo sunkiau, o moksleiviai mielai įsijungė – tapė, žaidė mūsų pasiūlytus edukacinius žaidimus", – pasakojo vienas plenero organizatorių Ričardas Milukas.

Bene labiausiai Kudirkos Naumiesčio gyventojams patiko plenero idėjos autoriaus Mindaugo Pauliuko sugalvota akcija: kokį kauliuko skaičių gyventojas išmeta, tokia technika plenero dalyvis nutapo jo portretą.

"Tarkim, iškrenta vienas – portretas pieštuku, trys – tušu, keturi – akvarele, šeši – aliejiniais dažais. Toks interaktyvus žaidimas, kuriuo supažindinome su skirtingomis tapybos technikomis, vietos gyventojams labai patiko", – pasakojo R.Milukas. Jis prisiminė, kad antrą akcijos dieną prie dailininkų nusidriekė ilga eilė – Kudirkos Naumiesčio gyventojai susivedė vaikus, vildamiesi, kad dailininkai nutapys jų portretus.

Renginio kulminacija dailininkai vadino pamokas su profesionaliais dailininkais, kuriose dalyvavo apie pusantro vietos moksleivių. Vieni tapė, kiti, tarsi profesionalūs menotyrininkai, atliko tyrimus, apklausas.

"Apie panašius interaktyvius plenerus, į kuriuos taip aktyviai būtų įtraukiama vietos bendruomenė, Lietuvoje aš dar nesu girdėjęs", – užsiminė R.Milukas. Ir prisipažino į Kauną sugrįžęs trumpam – neseniai pajūryje galvą pravėdinęs menininkas plauna teptukus ir perka drobes Skudutiškio plenerui.