Pereiti į pagrindinį turinį

Dailininkas A.Obcarskas – išgyvenęs neutroninį karą

2009-12-21 07:50
Saikas: pasak A.Obcarsko, menininkas turi išsiugdyti vidinę jauseną ir laiku sustoti, tapydamas neišsakyti per daug.
Saikas: pasak A.Obcarsko, menininkas turi išsiugdyti vidinę jauseną ir laiku sustoti, tapydamas neišsakyti per daug. / Evaldo Butkevičiaus nuotr.

Iš tarptautinės dailininkų rezidencijų programos Indijoje kaunietis dailininkas Antanas Obcarskas mintyse parsivežė neįprastą tautiniam koloritui spalvų paletę.

Tėvynėje pasigedo žmonių

Kol kas jis nesiryžta prognozuoti, ar sodrios Azijos spalvos netrukus įsibraus į jo paveikslus, kuriuose dabar dominuoja pilka spalva.

A.Obcarskas ir Lietuvos dailininkų sąjungai vadovaujantis akvarelininkas Eugenijus Nalevaika spalio mėnesį dalyvavo tarptautinėje dailininkų rezidencijoje "Langai į amžinybę" ("Windows to Eternity"). Dailininkus remianti "Sanskriti Pratishthan" organizacija šiam projektui subūrė keliolika žmonių. "Rezidencijoje dalyvavo įvairiatautė ir įvairiarasė dailininkų kompanija – indai, anglai, lenkai, ukrainiečiai ir mes, lietuviai. Gyvenome Mumbajuje, Kalkutoje, Delyje. Kiekvieną dieną kur nors išvykdavome", – tris savaites trukusią viešnagę prisiminė dailininkas.

A.Obcarską pribloškė Mumbajaus dydis – kelionė traukiniu iš viešbučio, kuriame dailininkai gyveno, iki anglų kolonistų pastatyto miesto centro trukdavo valandą.

"Mumbajuje – 12 mln. gyventojų. Juk tai Lietuva, Latvija ir Estija, padauginus iš dviejų! Grįžęs į Lietuvą jaučiausi kaip po neutroninio karo. Po tokio karo namai liktų stovėti, tik žmonės išmirtų. Po Indijos atrodo, kad žmonės čia tikrai išmirę, – apie kilusias asociacijas pasakojo menininkas. – Važiuoju autostrada Vilnius–Kaunas – mašinos vos kelios, kai Indijoje toks kelias būtų kimšte prikimštas transporto priemonių. Ryte išeinu į K.Daukšos gatvės, kurioje gyvenu, kiemą – nė vieno žmogaus. Indijoje tokiame kieme bet kuriame miestelyje, kaimelyje nuolatos migruotų 50–60 žmonių srautas."

Kaunietis prisimena Mumbajuje matytą vaizdą: ryte žmonėms važiuojant į darbus, traukinio durys neužsidaro – žmonės apkibę aplink jas, sulipę ant stogų. Menininkui į akį krito europiečių ir indų mąstymo skirtumai. Anot A.Obcarsko, Europoje klestintis individualizmas, kiekvienas nori būti karalius.

"Ypač tai pastebiu Lietuvoje. Lietuviai mašina važiuoja kaip tanku – kito nepraleis, kiekvienas nori būti pirmas, nori užimti daug vietos. Indijoje visur – žmonių, mašinų, karvių srautai, ir visi išsitenka, – pastebėtus skirtumus aiškino menininkas. – Jie kaip bitės arba skruzdėlės moka bendradarbiauti minioje. Nepaisant jokių šviesoforų, žiūrėk, tai iš vienos pusės pajuda mašinų srautas, tai iš kitos. O avarijų – labai nedaug. Su mūsų, europiečių, charakteriais jie neišgyventų – ištisi miestai būtų paralyžiuoti."

Daug šiuolaikinio meno

Į Indiją A.Obcarskas vežėsi keletą iš anksto nutapytų darbų, skirtų eksponuoti rezidencijos programos rėmėjų – vienos odontologinės firmos surengtoje parodoje. "Turėjome vežtis darbus odontologine arba rūkymo tema. Nutapiau dantis ir nusivežiau. Tiko", – juokėsi menininkas.

Indijoje menininkai nebuvo įpareigoti kurti. Rezidencijos organizatoriai siekė menininkams kuo daugiau parodyti. "Kurti galima ir grįžus namo – matyti vaizdai, įspūdžiai nusėda atmintyje, paskui juos belieka iš ten ištraukti. Kiekviena kelionė gula į pasąmonę, o iš jos sugrįžta abstrakcijomis, impresijomis", – įsitikinęs tapytojas.

Rezidencijos dalyviai aplankė garsiausias Indijos meno galerijas, muziejus, kuriuose, kitaip nei įprasta manyti Lietuvoje, menininkai išvydo daug šiuolaikinio meno kūrinių. Gilų įspūdį A.Obcarskui paliko šalia stūksančios budistų ir induistų šventyklos, akmens uolose iškaltos prieš tūkstantį metų. "Induizme gal penki šimtai dievybių, patys indai susimaišo pradėję pasakoti, kuris dievas už ką atsakingas. Bet meldžiasi visiems", – pastebėjo.

Skaičiais užšifruota tapyba

Pokalbio pakvietęs į savo studiją Senamiestyje, paprašytas parodyti naujausių darbų, menininkas kiek sutrinka – naujausios molbertinės tapybos drobės išvežtos į Vilnių. Dabar jos eksponuojamos Savicko paveikslų galerijoje veikiančioje parodoje "100x81".

Matematinį parodos pavadinimą menininkas paaiškina labai paprastai: 100x81 – tai klasikinis tapyti skirtos drobės formatas. Nelabai didelis, anot A.Obcarsko, reikalui esant, telpantis ir į bagažinę.

Abstraktųjį geometrinį meną išbandęs kaunietis prisimena, kaip griežtai pagal matematinius skaičiavimus drobėje braižant linijas ir dėliojant taškus po darbo dienos studijoje paskausdavo rankas. Ir prisipažįsta tapydamas aliejiniais dažais jaučiąs didžiausią malonumą.

"Tai klasikinis dalykas, nuosaikiausia mano kryptis, po visų instaliacijų, objektų, fotodarbų, – pasakojo dailininkas. – Vienas garsus prancūzų kulinaras, gaminantis gurmaniškus žuvų ir kitų jūrų gėrybių patiekalus, žurnalistų paklaustas, koks jo mėgstamiausias patiekalas, pasakė: tai yra paprastas karosas, apvoliotas miltuose ir pakeptas ant sviestuko. Mano aliejinė tapyba – paprasta kaip tas karosas. Bet man labai smagu taip dirbti."

"Dažus tepu negailėdamas", – sako rodydamas per daugelį metų jo studijoje susikaupusias drobes. Ir pastebi, kad tokia tapyba turi vieną minusą – drobės su storu dažų sluoksniu ilgai džiūsta, kartais šis procesas užtrunka iki pusmečio. Tenka ir neišdžiūvusius paveikslus į parodas vežti.

"Prieš keletą metų atidarant parodą vienoje Vilniaus galerijų susirinko ponios brangiomis dizainerių kurtomis suknelėmis. Vietos nedaug, kažkas prisilietė prie neišdžiūvusios drobės, taip viena per kitą kelios ponios savo gražiąsias sukneles išsitepė. Teko man jų apdarus plauti, valyti aliejinius dažus terpentinu", – juokėsi menininkas.

"Mano tapyba – vadinamoji a la prima, arba action tapyba, – vėl surimtėja menininkas. – Viskas padaroma vienu prisėdimu. Dažnai paveikslas gimsta per pusdienį. Tam reikia įsitapyti, kaip pianistai sako – sušildyti rankas. Kelias dienas tapai, ne vieną drobę sugadini, kol kažkas pavyksta. Jei kelių dienų pertrauką padarai – vėl ne tas", – pasakoja nevykusias drobes nauju dažų sluoksniu užtepantis A.Obcarskas.

Kada menininkas supranta, kad drobė jau baigta? "Reikia pajusti. Šia vidinę jauseną turėti menininkui labai svarbu. Laiku nesustosi – viskas, drobė sugadinta. Vaizduojamajame mene geriau pasakyti mažiau nei per daug", – įsitikinęs tapytojas.

Abstrakcijas mėgstančio dailininko kūryboje galima rasti peizažų pėdsakų, marinistinių motyvų. "Pradėdamas drobę nežinai, kur teptukas nuves. Štai ši drobė, – pasakoja A.Obcarskas, imdamas į rankas pilkosios tapybos paveikslą, nutapytą šią vasarą Bikuškio dvare. – Čia ir medžių, pusiasalio motyvai matyti, kitoje pusėje – lyg ir stalinės lempos kontūras. Viskas iš pasąmonės eina. Pradedi tapyti nežinodamas, kaip tą darbą užbaigsi. Siužetas dėliojasi tapant."

Koks būtų Kaunas

Ryškus koloristas A.Obcarskas pilką spalvą atrado šiemet. Ar po kelionės į Indiją jo drobėse vėl išvysime ryškių spalvų? Dailininkas prognozuoti nesiima: "Sunku pasakyti, kaip bus. O spalvos ten buvo labai ryškios. Drabužiai, moterų sariai – sodrių geltonos, raudonos, mėlynos spalvų."

Su žmona poete, dramaturge, aktore Daiva Čepauskaite dailininkas augina ketverių metukų dukrą Ievą. Gimus dukrai, menininkas pasakojo išgyvenantis kūrybiškai labai aktyvų laikotarpį.

"Šis laikotarpis tęsiasi", – džiaugėsi dailininkas. Bohemišką gyvenimą, linksmus menininkų pasisėdėjimus kavinėse iki dukros gimimo mėgęs menininkas tikina: šeiminė ramybė nepabodo. "Matyt, jau ir amžius ne tas", – juokiasi penkiasdešimt vienų A.Obcarskas. Ir tikina: dabar namuose kur kas maloniau nei kavinėse.

"Iš studijos ar A.Martinaičio dailės mokyklos, kur dirbu, grįžtu namo – Ievutė sukasi aplinkui, čiauška. Pastebėjau, kad ir kiti mano amžiaus menininkai aprimę. Kitų jau ir visai nėra tarp mūsų", – sako menininkas, žvelgdamas į prieš ketverius metus amžinybėn iškeliavusio bičiulio dailininko Arūno Vaitkūno dovanotą kambarinę gėlę. "Jei visus mano amžiaus menininkus iš kapų prikėlus, tai būtų Kaunas", – filosofiškai susimąsto.


Kristina Stančienė


Dailės kritikė

A.Obcarsko plačiai pristatyti nereikia – vienas žinomiausių vidurinės kartos lietuvių menininkų, garsiosios "Angies" grupės narys, yra surengęs arti dvidešimties personalinių parodų, dalyvavęs daugybėje grupinių ekspozicijų, konceptualių projektų Lietuvoje ir užsienyje.

A.Obcarskas – menininkas, kurio išraiškos įvairovė nuolat bando žiūrovo budrumą, nesileidžia įspraudžiama į vieningo kanono rėmus. Seniai atradęs atpažįstamą braižą, jis nuolat eksperimentuoja ir ieško. Griežtų, racionalių optinio meno, geometrinių formų kūrėjas čia pat tapo emocijų pliūpsniais žaižaruojančias kompozicijas. A.Obcarsko kūriniai savitai balansuoja tarp konceptualios raiškos, objektų dailės, optinio meno, akcijų, performansų, fotografijos ir klasikinės gesto tapybos.

Menotyrininkas Jonas Valatkevičius yra rašęs, kad tradicinės dailės, taigi, ir tapybos kontekste, geru kūriniu laikytume tą, kuriame turinys ir forma taip sėkmingai suklijuoti, kad virsta vienas kitu, ir atvirkščiai. Arba specifinė tapybos kalba yra tokia įtaigi, kad turinio tradicine prasme čia nė nebereikia. Kūrinio turiniu tampa tai, kas vyksta tarp tos jo įgimtosios kalbos dalių... A.Obcarskas yra pasiekęs tokį tapybinės brandos laipsnį, kad taip pat gali puikiai išsiversti be literatūros, aiškaus naratyvo. Formos ir koloritas, sodri tekstūra ir jų santykiai, deriniai ir disonansai čia kalba patys už save.


Kas? A.Obcarsko tapybos paroda "100x81".

Kur? Savicko paveikslų galerija (Trakų g. 7, Vilnius).

Kada? Paroda veikia iki gruodžio 31 d.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų