– Nuo vaikystės sukiesi muzikos pasaulyje: dainavai grupėje "Saulės vaikai", dalyvavai įvairiausiuose konkursuose, koncertuose. Kaip viskas prasidėjo ir kaip atrodė tavo kelias muzikos pasaulyje?

– Aš pati tiksliai neatsimenu, nei kada tiksliai pradėjau dainuoti, nei kaip tai prasidėjo, bet pagal visą istoriją, kurią man pasakojo mama, tai nutiko, kai buvau, atrodo, ketverių su puse. Dainavau vaikų grupėje "Tu ir aš", tada perėjau į tuo metu susikūrusią grupę "Saulės vaikai", toliau viskas klostėsi savaime. Visą laiką mokiausi pas vokalo pedagogę ir atlikėją Jūratę Miliauskaitę, kol užaugau. Tada nuo grupės "Saulės vaikai" mes penkios atsiskyrėme ir tapome grupe "Roxy 5", su kuria dalyvavome pirmajame "X Faktoriaus" sezone, o dabar dainuoju grupėje "Original Copy". Šis projektas susikūrė prieš pat "X Faktoriaus" trečiąjį sezoną, praėjus labai nedaug laiko nuo susikūrimo nusprendėme dalyvauti šiame konkurse – tai buvo tarsi mūsų, kaip grupės, kelionės pradžia. Jo metu labai užaugome tiek individualiai, tiek ir kaip grupė, tai buvo tarsi mūsų lipdymasis. Dabar mums netrūksta koncertų, veiklos, po "X Faktoriaus" tikrai užplūdo didelė sėkmė. Neseniai važiavome į Berlyną, kur laimėjome "Grand prix". Pats muzikinis konkursas "Berliner Perle" laikomas labai rimtu. Nors sugalvojome čia dalyvauti gan netikėtai, labai džiaugiamės, kad laimėjome pagrindinį prizą. O grįžus laukė dar viena maloni staigmena – Jazzu pakvietė mus pritarti jos koncertų ture. Tai turbūt geriausia, kas man yra nutikę per muzikinę karjerą.

– Iš tavo pasakojimo galima suprasti, kad visada buvai muzikinės grupės, kolektyvo dalis. Ar nesvarstai apie solinę karjerą?

– Visuomet buvau vienos ar kitos grupės narė, bet paraleliai visą laiką dainavau ir viena. Šios veiklos niekada viena kitai netrukdė. Esu daugelyje konkursų dalyvavusi ir viena, kaip solistė turiu du "Grand prix", taip pat daug pirmųjų, antrųjų vietų. Bet kai atėjau į "Original Copy", solinė karjera šiek tiek sustojo, nes labai labai daug dėmesio ir jėgų reikia skirti grupės veiklai.

Niekada nesakiau, kad mano vaikystė buvo neįdomi, nes man asmeniškai ji buvo pati įdomiausia ir aš kitokios vaikystės net neįsivaizduoju.

– O lengviau dainuoti vienai ar su grupe?

– Su grupe tikrai lengviau. Nors būna visko, esame kaip broliai ir seserys. Taip, grupėje tikrai lengviau negu vienai – tiek emociškai, tiek ir visaip kitaip.

– Ar nesijauti dėl tokio įtempto grafiko nuo pat mažų dienų netekusi dalies vaikystės? Ar nejautei nuoskaudos, kad kol kiti vaikai žaisdavo kieme, tu laiką leidai repeticijose ar konkursuose?

– Labai geras ir teisingas klausimas! Esmė tokia, kad niekada to nepasigedau, nes visus tuos dalykus užpildė kita mano veikla, kurios šiaip paprastas vaikas neturi. Niekada nesakiau, kad mano vaikystė buvo neįdomi, nes man asmeniškai ji buvo pati įdomiausia ir aš kitokios vaikystės net neįsivaizduoju. Visus tuos lakstymus lauke su draugais, žaidimus aikštelėse kompensavo kelionės į koncertus, visai kitokia kompanija. Per tuos visus konkursus ir apkeliavau daug šalių, manau, kad dėl to man tik geriau. Dėkoju mamai, kad nuvedė dainuoti.

– Ar prisimeni pirmąjį savo rimtą koncertą?

– Ne, tikrai neatsimenu, bet yra labai juokinga istorija iš mano vieno pirmųjų koncertų. Istorija tokia, kad iš pradžių nedainavau gerai, tikrai buvo kur tobulėti. Ir kai buvau mažytė, buvome tokiame konkurse ir kažkas pasakė mano mamai, kad reikia man į arbatą įlašinti truputį konjako, kad aš atsipalaiduočiau, būčiau linksmesnė, o man tada buvo gal penkeri ar septyneri metukai. Mama šliūkštelėjo į arbatą truputį per daug to konjako. Ir sakė, reikėjo filmuoti tai, kaip aš dainavau – vos viena akis prasimerkusi, linguoju... (Juokiasi.) Tai toks nuotykis iš mano pirmųjų koncertų. Mama šį įvykį iki dabar prisimena juokdamasi iki ašarų, sako, na ir kas man tada užėjo – juk sakė pilti tik lašiuką... (Juokiasi.)

Aš visą gyvenimą sprendžiau dilemą: muzika ar matematika? Matematiką dievinu lygiai taip pat kaip muziką – nuo pat mažens tai du pagrindiniai mano pomėgiai.

– Ar po šitiek metų tau dar yra išlikęs nors krislelis scenos baimės?

– Yra, tikrai yra. Ir ta baimė labai didelė, ir, sakyčiau, laikui bėgant, ji netgi didėja. Pavyzdžiui, "X Faktoriaus" scena yra visai kitokia negu kitų koncertų, nes ten eini tarsi į kovą, mūšį, atrodo, kad tau suteiktas tik vienas šansas ir nežinai, ar jų bus suteikta daugiau, tad turi padaryti viską, ką gali geriausio. O taip pavyksta tik kokį vieną kartą iš dvidešimties, tad baimė yra nežmoniška, dreba viskas. Būna, kad dėl streso dingsta kokie 60 proc. mano galimybių. Nors tai pastebi gal ne visi, bet būna ir balso dingimų, perspaudimų.

– Turi nesuskaičiuojamą gausybę apdovanojimų iš muzikinių konkursų. Gal yra vienas ar keli, kurie tavo širdžiai – brangiausi?

– Kaip solistė, asmeniškai turiu du "Grand Prix", tai jie man ir yra turbūt asmeniškai brangiausi. Juos abu aš laimėjau labai netikėtai, nes abiejuose konkursuose dalyvavau ir su grupe, ir viena, skyriau didesnį dėmesį ir susikaupimą grupei, labiau tikėjau grupe negu savimi pačia kaip soliste. Tai ir brangiausi tie du prizai, kuriuos gavau beveik vieną po kito – vieną konkurse Bulgarijoje, o kitą – konkurse "Kaunas talent". Kaip solistė ėjau tiesiog išbandyti save, palaikyti tonusą, o išėjo taip, kad su grupe laimėjome žemesnę vietą, o pagrindinį prizą gavau viena.

– Pasirinkai studijuoti taikomąją matematiką – atrodo, su muzika nelabai susijusią profesiją. Kaip gimė toks sprendimas?

– Aš visą gyvenimą sprendžiau dilemą: muzika ar matematika? Matematiką dievinu lygiai taip pat kaip muziką – nuo pat mažens tai du pagrindiniai mano pomėgiai. Labai mėgstu viską skaičiuoti, analizuoti – kartais net per daug. Kartais ta logika pakiša koją. Bet, likus keliems mėnesiams iki stojimo, sugalvojau, kad noriu studijuoti būtent matematiką. Ir nors atrodo, kad tarp šių veiklų didelis skirtumas, yra net mokslininkų įrodyta, kad matematikai gali būti geri dainininkai, ir atvirkščiai. Labai retas reiškinys, kad matematikas neturėtų klausos, nes smegenų dalys, atsakingos už muzikalumą bei matematiką, yra šalia viena kitos ir, kai viena tobulėja, natūraliai vystosi ir kita.

– Ar matematinis mąstymas padeda ir scenoje?

– Teisingai, nes analitinis mąstymas kartais tiesiog įsijungia ir tikrai padeda.

– Kalbant apie išvaizdos reikšmę scenoje, ar yra tekę susidurti su atvejais, kai kolegėms scenoje buvo sunku išlikti dėl nestandartinės išvaizdos, pavyzdžiui, apvalių kūno formų?

– Taip, Lietuvoje tai truputį jaučiasi, atrodo, kad turi atitikti tam tikrus standartus. Tenka nuolatos rūpintis ir tuo, kad puikiai atrodytų nagai, blakstienos, būtų atlikta depiliacija ir taip toliau – to scena tikrai reikalauja. Šie estetiniai dalykai gal netgi svarbesni negu kūno formos, nes stambesnė mergina gali atrodyti net gražiau ir patraukliau negu liekna.

– Ar pati daug dėmesio skiri savo išvaizdai? Galbūt labai rūpiniesi mityba, aktyviai sportuoji?

– Šiais dalykais pasigirti negaliu. Taip, sportuoju, bet ne taip dažnai, kaip galbūt norėčiau, nes dažnai nelieka laiko. O sveika mityba tikrai negaliu pasigirti, nors labai norėčiau. Tai labai sunku, ypač turint tokį didelį krūvį. Dažnai būna, kad visą dieną nevalgau ir tik vakare prisimenu, kad nieko nevalgiau, ir tada galvoju: "O Dieve, kaip aš nesirūpinu savim!" Bet, na, nauji metai, nauji pažadai, gal bent pusę jų šiemet ištesėsiu... (Šypsosi.)

– Kaip ruošiesi ypač svarbiems koncertams, konkursams?

– Turiu sąrašą procedūrų, kurias reguliariai privalau atlikti, dažniausiai jos yra atliekamos per dvi dienas, netgi turiu sąrašą telefono numerių, kuriais paeiliui skambinu tartis dėl procedūrų. Stengiuosi taupyti laiką ir daryti viską vienoje vietoje arba bent dviejose.

– Ar dažnai prieš kopiant į sceną tenka pasinaudoti profesionalių grožio specialistų – kirpėjų, vizažistų – paslaugomis?

– Ypač prieš rimtesnius projektus, tokius kaip Jazzu koncertinis turas ir "X Faktorius", net neturėjome teisės kišti rankų prie savo veidų ir plaukų – viską darė profesionalai. Aišku, paskui tai labai atsiliepia tiek veidui, tiek plaukams. Paskutinio turo metu koncertai buvo kiekvieną dieną, vakare grįždavome labai vėlai ir tekdavo tepti po saują drėkinamojo kremo, kad atsigautų oda. Taip pat nuolatos buvo žnyplėmis garbanojami plaukai, purškiamas lakas, plaukai tikrai nukentėjo.

– Ar gerai atrodyti scenoje – brangus malonumas?

– Labai brangus. Kažkada net kalbėjome su grupės nariais, kad kone visą savo honorarą išleidžiame išvaizdai prižiūrėti. Tai tikrai labai labai daug kainuoja.

– O kaip manai, ar Lietuvoje įmanoma išgyventi vien tik iš muzikos?

– Jeigu nesi viena iš kelių garsiausių Lietuvos scenos žvaigždžių, tuomet išgyventi vien iš muzikos, sakyčiau, greičiausiai neįmanoma.

– Pusmetį pagal mainų programą mokeisi Pietų Korėjoje. Papasakok apie šią šalį, didžiausius pastebėtus skirtumus, palyginti su Lietuva. Kiek žinau, aprangos stilius ten taip pat gerokai skiriasi nuo mūsiškio.

– Nuvažiavusi Pietų Korėją aš supratau, iš kur toks mano stilius. Tenykštė apranga labai man priimtina. Jį galima apibūdinti žodžiu "cute" (ang. mielas), žmonės ten visą laiką nori būti mieli, kartais net per daug. Dažniausiai vyrauja pastelinės aprangos spalvos, prie visko derinami sportiniai bateliai, megztukai. Jeigu eini į universitetą, tai dažniausiai prie sijonėlio derinami megztukai, iš po jų kyšo marškinukai. Bent jau aš taip mėgstu rengtis.

– Daug žmonių, gyvenančių užsienyje, pastebi, kad užsienietės naudoja gerokai mažiau kosmetikos negu lietuvaitės. Ar tai pastebėjai ir ten?

– Tiesą sakant, apie tai net negalvojau, bet dabar, kai paklausei, tai galiu pasakyti, kad ten merginos tikrai dažosi mažiau. Aišku, Pietų Korėjoje yra labai pažengusi kosmetikos pramonė, visos pudros yra sveikos, dažniausiai šviesesnio tono, visi kosmetikos produktai ten apsaugo nuo saulės, nes žmonės šioje šalyje nemėgsta įdegio, saugo odą nuo žalingo saulės poveikio. Apskritai Pietų Korėjos grožio produktai yra labai pigūs ir labai kokybiški. Jei jau parašyta, kad, pavyzdžiui, pudra maskuoja ir drėkina, tai ji tikrai maskuoja ir drėkina, jei parašyta, kad produktas veikia 24 valandas, jis tiek ir veikia.

– Tiek ir dėl muzikinės veiklos, tiek ir dėl malonumo apkeliavai nemažai šalių. Ar nebuvo kilę minčių apie emigraciją?

– Turiu kalendorių, kuriame žymiu aplankytas šalis. Kaip tik neseniai jį varčiau. Pamačiau, kad per praėjusius metus aplankiau net dvyliką šalių – tai absoliutus mano rekordas! Vienareikšmiškai geriausia patirtis buvo Pietų Korėjoje. Norėčiau ten sugrįžti, žinau, kad kada nors ir sugrįšiu, tik nežinau, kuriam laikui. O emigracijos klausimas man kol kas atrodo dar sunkus. Mano planas yra toks, kad noriu laikyti rankose universiteto baigimo diplomą ir tada svarstyti, kas toliau. Negaliu pasakyti, kad tikrai emigruosiu ar tikrai ne, bet galiu pasakyti, kad užsienyje man patiko labiau nei Lietuvoje. Anksčiau net neleisdavau sau apie tai mąstyti, bet pirmą kartą išvažiavau ilgesniam laikotarpiui, pagyvenau savarankiškai ir supratau, kad jau nėra taip, kad tikrai gyvensiu Lietuvoje.

– Ar viešint Pietų Korėjoje tau netrūko muzikos? O gal jos atrasdavai ir ten?

– Atrasdavau. Ta šalis garsėja tuo, kad beveik kiekvienas baras ar restoranas turi savo karaokės kampelį, yra netgi atskiri karaokės namai, tai su kompanija ten dažnai eidavome – šioje šalyje tai labai populiari pramoga.

– Kas dar, be muzikos, tau teikia daugiausia džiaugsmo?

– Iš tikrųjų gyvenime domiuosi labai daug dalykų, todėl man ir buvo labai sunku apsispręsti, ką noriu studijuoti. Labai domiuosi astronomija, analitika... Mano idealas – Šerlokas Holmsas, tad greičiausiai reikėtų sakyti, kad didžiausias mano pomėgis po muzikos – analizuoti viską, kas vyksta aplink.

– O ar nemanai, kad kuo daugiau veiklų, tuo sunkiau viską daryti gerai?

– Gyvenime esu perfekcionistė, nors greičiausiai toks yra kas antras žmogus pasaulyje. Jei kažką apsiimu padaryti, stengiuosi padaryti kiek įmanoma geriau. Aišku, tai kainuoja streso, sveikatos, bet kadangi noriu viską padaryti visu šimtu procentų gerai, stengiuosi neapsiimti daug veiklų vienu metu.