– Ką tik patvirtinote mintį, kad laikas, praleistas su artimais žmonėmis, šiandien yra ne tik pati didžiausia vertybė, bet ir privilegija. Kaip suprantu, galite ją sau leisti?

– Dabar jau taip. Anksčiau, kai žmona Lina dirbo vadybininke valdiškame darbe, grįždavo namo pavargusi, o man vakarais – koncertai. Dažniau ir apsipykdavome, ir vienas kitą mažiau matydavome. Nusprendėme daryti eksperimentą – daugiau nei metai, kaip Lina išėjo iš darbo ir rūpinasi mūsų renginių organizavimo įmonės projektais, taip pat ir „El Fuego“ koncertais. Rezultatas puikus: pagerėjo mudviejų santykiai, vaikai dažniau mato abu tėvus. Žmona sporto klubą pradėjo lankyti. Pamėgome keliauti kartu. Draugai net ėmė traukti per dantį, kad mūsų namuose rasti neįmanoma.

– Akcentas išduoda suvalkietišką kilmę. Ar jūs kartais ne iš Marijampolės? Jei taip – gal ir pas Laimą Lapkauskaitę „O lia lia“ popchore dainavote?

– Nedainavau. Tėvai neskatino manęs dainuoti, nes iš pradžių sakiau, kad noriu būti policininku.

Nors dainuoti man labai patiko. Sekėsi puikiai, be jokių pastangų. Kai atėjau mokytis į Rygiškių Jono gimnaziją, užsirašiau į mišrų chorą. Sesuo jau anksčiau ten dainavo, tai pasiprašiau vadovų, kad priimtų ir mane.

Vėliau, kai persikraustėme gyventi iš buto į nuosavą namą, susidraugavau su kaimynų berniuku. Pas juos namuose buvo pianinas. Su juo ir grodavome, ir dainuodavome visokias tuo metu populiarias dainas. Vieną dieną išgirdau jo mamą klausantis Andrea Bocelli plokštelės. Ypač įsiminė viena daina – „Vivo per lei“...

– Įstojote į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), studijavote operinį dainavimą, įgijote magistro diplomą ir likote darbuotis Vilniuje. Beje, Marijampolėje į širdį krito A. Bocelli, sostinėje – mergina vardu Lina?

– Taip. Iš tiesų Lina buvo mano draugo merginos draugė (juokiasi). Paini ta mūsų pažinties istorija, nes pirmiau ją pamačiau feisbuke, o tik paskui sužinojau, kad ji yra mano draugo merginos (dabar jau jo žmonos) draugė.

Neišskiriamos: vyresnėlė Paulina ir jaunėlė Marija – ir sesės, ir geriausios draugės – viena be kitos ilgai negali. / P. Bagdanavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Tai ne per feisbuką Liną viliojote?

– Galima sakyti, feisbukas irgi prisidėjo. Jei nebūčiau Linos ten pamatęs, gal nebūčiau ir draugo merginos jos telefono numerio prašęs (juokiasi). Kai pirmą kartą susitikome, paskui pasimatymai sekė vienas po kito ir buvo kaip visose meilės istorijose, todėl toliau nebepasakosiu.

Kuo sužavėjo Lina? Gal jos žvilgsnis. Toks iškalbingas. Dar šypsena. Vis tiek, kaip toje patarlėje, žmogų sutinki pirmiausia pagal išvaizdą, o tik paskui nori patyrinėti jo vidų, arba ne. Man pasidarė įdomu, ką slepia ta graži šypsena.

Susituokėme 2014-aisiais, pernai šventėme rožines vestuves.

– Ar esate iš tų vyrų, kurie dažnai savo žmonas palepina dovanomis – na, bent jau per gimtadienius ar vedybų metines?

– Būna visaip. Mes, menininkai, esame labai priklausomi nuo nuotaikos. Ją lemia įvairios aplinkybės. Šiais metais, atrodo, aš Linai ypač daug gėlių dovanoju.

– Tikrai? Mąstant stereotipiškai, esate iš Marijampolės – taigi, turėtumėte būti šykštokas.

– Šykštokas? Tikrai ne, bet esu taupus. Stengiuosi nepirkti to, ko nereikia. Kai aplinkui tiek besaikio vartojimo – nenoriu prie to prisidėti. Kalbant apie drabužius, ilgai nešioju savo senuosius. Apskritai mano poreikiai nedideli.

– Ar yra kas nors, kam jums niekada negaila pinigų?

– Gal sveikata? Mokslams, investicijai į save irgi negaila. Dukroms. Jas lepinu gana dažnai, bet kartais geriau jau susilaikyčiau. Kadangi esu emocijų žmogus, kai būnu geros nuotaikos, galiu apipilti jas dovanomis. Tačiau būna akimirkų, kai griežtai sakau „ne“, nes jei viską lengvai gaus, įsivaizduos, kad šitaip ir turi būti. Jei nebus – atrodys, kad griūna visas pasaulis! Mano galva, tas taupymas yra labiau į naudą nei visų vaikų norų pildymas.

– Paulinai dabar dešimt, Marijai gegužę bus šešeri. Tėvelis toks finansiškai raštingas, gal ir dukreles pamokote, kaip elgtis su pinigais?

– Duodu joms užsidirbti savo reikmėms. Jei reikia ką nors padaryti, paprašau padėti ir siūlau simbolinį atlyginimą. Arba kai nuvažiuoja pas senelius, jie irgi po darbelį vieną kitą vyresnėlei sugalvoja. Jei pamiršta atsiskaityti, Paulina pati primena (juokiasi).

– Neseniai su vyresnėle dalyvavote TV laidoje „Žvaigždžių žvaigždutės“. Prisijuokiau iki skausmo girdėdama, kaip, pasak Paulinos, jos tėtis savo kūrybos studijoje žaidžia kompiuterinius žaidimus, o pietums dažniausiai valgo kebabus. Tiesa?

– Juokingiausia, kad ne. Mano studijos kompiuteriu žaidimų išvis nepažaisi, o kebabus perkame labai retai. Supratau, kad mūsų dukros (ne tik Paulina), mėgsta pafantazuoti. Abi labai mėgsta būti dėmesio centre. Kai Pauliną mūsų namuose filmavo laidai, Marija irgi tikėjosi, kad bus pastebėta, pakalbinta – persirengė savo gražiausiomis suknelėmis net tris kartus. Deja.

Balsingi: turint tokį tėtį – operos solistą, „El Fuego“ grupės narį – nedainuoti tiesiog neįmanoma. Paulina mielai palaiko Pauliui kompaniją. / P. Bagdanavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Teko šluostyti ašaras?

– Teko. Iš tiesų ne tik Paulina, bet ir mūsų jaunėlė Marija labai artistiškos, šnekios, bendraujančios. Marija dar ir labai gražiai dainuoja – vedame pas privatų vokalo mokytoją. Paulina, sakyčiau, aktyvesnė sporte – nuo ketverių metų lankė baletą, dabar – meninę gimnastiką. Kai atšyla oras, pamatytumėte, ką ji išdarinėja kieme ant žolės, – visokius triukus, salto, kūlversčius ir pan. Man pro langą žiūrint plaukai piestu stojasi.

Buvo pradėjusi lankyti Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklą, fortepijono klasę, deja, nerado bendros kalbos su mokytoja. Būdavo, viską abu tobulai namuose išmokstame, o vos reikia tą patį pagroti pas mokytoją – Paulina užsiblokuoja. Manau, per daug ją spausdavo, nuolat kartodavo, kad norint gerai groti pianinu, reikia labai daug dirbti. Šių dienų vaikai, kai jiems nuolat sakai, kad bus sunku, išsigąsta, pabėga. Panašiai, matyt, buvo ir Paulinai.

– Ar pianiną kuriam laikui įstūmėte į sandėliuką?

– Pianiną turėjau tik savo darbo studijoje – namuose nebuvo. Neseniai Paulina pareiškė, kad vėl norėtų pasimokyti groti, tai nupirkau jai klavinovą – tokį stacionarų skaitmeninį pianiną.

Prieš savaitę jį pastačiau, tai dabar stebiu, kaip bent po kartą per dieną tiek viena, tiek kita prie jo prisėda pagroti. Beje, mažajai Marijai dabar yra tiek metų, kiek buvo ir man, kai tėvai nupirko pianiną.

Mažas buvau teisybės ieškotojas. Ir dabar toks esu. Ne veltui policininku norėjau būti. Rūpėjo silpnesni, mažesni. Įsivaizdavau, kad būtent policininkas turi juos apginti.

Mano tėtis groja gitara, akordeonu, mama jaunystėje dainavo vietiniuose estradiniuose ansambliuose. Dar ir šiandien turi įprotį, kuris mane, vaiką, labai nervindavo: ji vaikšto po namus ir vis ką nors pusbalsiu niūniuoja. Kartais net prašydavau, kad nustotų, nes jei kokia melodija galvoje užstrigdavo, visą dieną mintyse ir sukdavosi.

– Ar Paulina ir Marija irgi dainuoja?

– O kaipgi! Labiausiai, kai kur nors visi važiuojame automobiliu. Būna, įjungiu radiją ir prasideda. Mažoji labai mėgsta mane mėgdžioti, bando dainuoti tokiu balsu kaip aš. Sykį, kai grįžome namo iš draugės gimtadienio, jau kad užtraukė operiniu balsu „Su gimimo diena“.

Nors Paulina atrodo ryškus vaikas, Marija – dvigubai tiek. Kadangi antra šeimoje, nuolat turi išsikovoti savo pozicijas,  užsitikrinti savo vietą po saule.

Kaip abi sutaria? Visaip. Būna, pasipeša, bet viena be kitos ilgai negali. Mudu su sese vaikystėje irgi iki muštynių prieidavome. Kai paaugome, apsiraminome.

Mažas buvau teisybės ieškotojas. Ir dabar toks esu. Ne veltui policininku norėjau būti. Rūpėjo silpnesni, mažesni. Įsivaizdavau, kad būtent policininkas turi juos apginti.

Kodėl netapau? Pabijojau, kad medicininės komisijos nepereisiu. Prieš savo aštuonioliktąjį gimtadienį patekau į avariją – su draugu važiavome kabrioletu, mūsų nepamatė autobuso vairuotojas, trenkėmės į jį. Patyriau rimtą galvos traumą. Teko lovoje pasitikti savo aštuonioliktąjį gimtadienį.

Su vėjeliu: draugai juokauja, kad Bagdanavičių neįmanoma rasti namuose – jei tik turi keletą laisvų dienų, visi keturi keliauja po Lietuvą, Latviją, Lenkiją. / P. Bagdanavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Šarkos pleputės paskleidė gandą, kad ir vėl apie kabrioletą slapčia svajojate?

– Pasvajoju...

– Jau pamiršote, kad juo važiuodamas vos gyvas likote?

– Nepamiršau, bet tada ne aš prie vairo buvau – draugas. Mums sudarė avarinę situaciją. Aš prie vairo atsargus. Beje, turėjau ir motociklą, bet pardaviau.

– Kaipgi jūsų jachta? Girdėjau, kad turite laivavedžio pažymėjimą?

– Turiu, o štai jachtos irgi nebėra. Metus plaukiojau, bet kai pamačiau savo vasaros koncertų grafiką – išsyk ją pardaviau. Kokia nauda, jei išlaikyti, prižiūrėti tiek fiziškai, tiek finansiškai sunku, o plaukioti ja nėra kada? Todėl su šiuo pomėgiu nusprendžiau atsisveikinti. Gal ateityje, kai bus daugiau laiko.

– Kaip namuose dalijatės pareigomis su žmona? Kam tenka rytinės tėvų pareigos, o kam – vakarinės?

– Paprastai rytai – žmonos metas. Ji keliasi anksti, veža mergaites į mokyklą. Man leidžia pamiegoti, nes esu tipiškas pelėda: iki vėlumos sėdžiu savo studijoje, kuriu. Todėl mano laikas šeimai, jei nėra koncerto, prasideda vakare: surenku vaikus iš mokyklos, vežu į būrelius. Paskui užsidarau savo studijoje ir dirbu.

Bėda, kad Vilniuje spūstys su metais tik didėja. Mūsų sostinė yra fantastiška, bet tik tada, kai studijuoji arba neturi vaikų. Na, dar kai gali sau leisti įsigyti būstą pačiame centre, kad viską, ką reikia, pasiektum pėstute.

– Ar į jūsų darbo studiją gali užsukti vaikai? Gal kabo ant durų rankenos lentelė su užrašu: „Tėtis dirba – netrukdyti!“?

– Ką jūs! Ne kartą merginos yra per įrašą į vidų įsiveržusios. Niekas durų nuo jų nerakina.

– Kadangi tiek jūs, tiek Lina dirbate laisvu grafiku, dažnai būnate namuose. Ar nejaučiate trinties?

– Oi, ne. Toks darbo modelis mums labai pasiteisino. Anksčiau ir apsipykdavome dažniau, ir vienas kitą mažiau matydavome. Dabar kur kas geriau.

– Abu dieną būnate namuose. Kuriam priklauso virtuvės šefo pareigos?

– 80 proc. man! Jau nuo mokyklos laikų nemėgau šildyto maisto. Būdavo, grįžtu po pamokų ir pats ką nors gaminu. Ko nežinau, skambinu mamai ir klausiu.

Studijų metais, pamenu, kiti kambariokai po savaitgalio grįžta su pilnais krepšiais mamų prigaminto maisto, o aš nenorėdavau, kad man įdėtų. Dvi ar tris dienas iš eilės valgyti tą patį – ne man. Net maistą gaminu pagal nuotaiką – tiek tada, tiek dabar.

Ką labiausiai mėgsta šeima? Gal kepsnius? Tik jau ne kebabus, kaip Paulina sakė (juokiasi).

– Ar esate nagingas vyras – varvantį čiaupą pataisytumėte?

– Na, kalbant apie čiaupus, mano namuose visi jie prijungti mano rankomis. Spintelės prie sienų primontuotos, paveikslai pakabinti. Net ir su elektros laidais esu dirbęs.

– Ar namuose gyvenate tik keturiese – mergaitės dar neišprašė tėvų šuniuko ar kačiuko?

– Turėjome kačiuką, kuris labai mėgo ant kelio vaikštinėti – automobilis partrenkė. Šuniuko? Aišku, prašo, bet žinau, kas bus – teks man jį vedžioti. Laukiu, kol abi paaugs, kad būtų atsakingesnės ir galėtų pačios tai daryti. Tuomet galbūt mažiau ekranuose lindėtų. Nes nuo jų piktos darosi. Tenka paimti kartais ir paskirti telefonų dietą visai savaitei, jei dar atsikalbinėti dėl to bando.

– Oras kas dieną vis šiltyn – nepastebėsime, kaip ateis vasara. Parduota ji, ar atsiras kokia savaitė ir šeimos atostogoms?

– Oi, nežinau. Man geriausias planavimas, kai išvis nieko neplanuoji. Pernai susisodinome vaikus į automobilį ir visą vasarą buvome ant ratų. Keliavome po Lietuvą, Latviją, Lenkiją. Juokėmės su žmona, kad net namo vasarą nereikėjo – namuose beveik nebuvome.

Magija: Paulius prisipažįsta, kad Linos šypsena jį tiesiog užbūrė – pasidarė įdomu, kas slepia ta šypsena. / P. Bagdanavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Jei žmona paliktų vieną su mergaitėmis savaitei, o pati išvyktų su draugėmis papramogauti į kelionę – pasirašytumėte?

– Kelioms dienoms buvau paliktas – susitvarkiau. Didžiausia bėda su jų plaukais. Kasų pinti nemoku – tik paprastai surišti. Laukiu, kol didesnės paaugs, gal tuomet pačios viena kitai galės padėti. Turbūt per geros sąlygos – per dažnai mama prie dukrų būna, tad man nėra poreikio išmokti pinti kasas.

– Pasižadėjote viešai, kad išleisite žmoną su draugėmis savaitei – nebijote, kad teks pažadą tesėti?

– Ne bijau, bet noriu. Jau seniai apie tai galvojau, tik vis progos nebuvo. Tiesą sakant, kai mamos nėra šalia, net lengviau susitarti su jomis būna.

Kuris iš mūsų griežtesnis? Gal žmona? Tačiau kai jau visai mane iš kantrybės išveda – tada laikykitės! Kai dešimt kartų joms pasakau ir matau, kad ne tik neklauso, bet dar ir specialiai daro, tada jau kai rikteliu... Išsyk merginoms viskas aišku pasidaro.

Šiaip jau esu prieš visus tuos rėkimus ir bausmes. Mano nuomone, su vaikais reikia daugiau kalbėtis. Padėti jiems suprasti, kodėl taip negalima elgtis. Priešingu atveju jie užsidarys, bijos pasipasakoti. Atsiras daug psichologinių problemų.

– Sprendžiant iš jūsų minčių, esate geras vyras, tėtis, o jūsų šeima – laiminga, tokį turėdama. Gal išduotumėte, be kokio ingrediento neįsivaizduotumėte savo šeimos laimės?

– Be laiko kartu. Kaip ir sakiau pradžioje, visi kartu mes praleidžiame labai daug laiko. Tai puiku!