Dizainerių spintų paslaptys

Jie farširuoja aukštuomenės damas stiliaus patari-mais, aiškina, kas yra geras įvaizdis, o kas neskoninga ir kičas, kasmet sukuria šimtus vienetinių drabužių. Ta-čiau niekas nežino, kas dedasi dizainerių spintose ir kiek drabužių turi patys madų kūrėjai.

Nors įprasta manyti, kad dizaineriai rūbų turi dau-giau nei proto, o jų drabužinės lūžta nuo ekstravagan-tiškų apdarų, „Klaipėdai“ kūrėjai atskleidė baisią pas-laptį - jų spintos yra tuščios. Trys žinomos drabužių di-zainerės prisipažino, kad rytais joms tenka pasikankin-ti prie savo rūbų skrynelių. „Nors atrodo, kad drabužių turiu daug, dažnai nėra kuo rengtis. Štai toks paradok-sas“, - vienbalsiai tvirtino podiumų liūtės.

Lina Morkūnienė, Jolanta Rimkutė ir Julija Žilė-nienė pasakojo, kad joms tiesiog neužtenka laiko kurti sau, todėl dažnai jos apdarų ieško parduotuvėse ar net „skudurynuose“. „Svarbiausia atrodyti kitaip nei visi“, - teigė praeivius egocentrišku įvaizdžiu stebinti pripra-tusios dizainerės.

Į etiketes nežiūri

Klaipėdietė dizainerė Lina Morkūnienė pasakojo, kad rengiasi taip, kaip šauna į galvą. „Iš vakaro niekada negalvoju, kaip turėčiau rytoj atrodyti. Drabužius renkuosi greitai ir pagal nuotaiką“, - aiškino L.Morkūnienė.

Ji sakė mėgstanti dėvėti savo kūrybos rūbus, tačiau nevengianti ir pirktų parduotuvėse. „Mes kaip batsiuviai be batų – visada skundžiamės, kad neturime kuo rengtis. Retkarčiais „prasinešu“ po parduotuves, o jeigu nieko nerandu, traukiu senus rūbus iš spintos ir kaip nors juos atnaujinu“, - sakė dizainerė.

L.Morkūnienė tikino, kad atnaujinti seną drabužį galima greitai ir be ypatingų pastangų. „Priderinu kokį naują aksesuarą ir viskas“, - sakė ji. Madų kūrėjai nėra svarbi drabužio etiketė – jeigu vitrinoje pamatytas rūbas patinka, ji nežiūri, kas jį sukūrė.

Paklausta, kiek per mėnesį ji išleidžia pinigų savo įvaizdžiui, Lina atsakė: „Tikrai nemažai. Perku tik brangią kosmetiką. Tačiau manau, kad su tūkstančiu tikrai išsiversčiau. Aišku, tektų raustis spintoje ir ieškoti senų drabužių, kuriuos galėčiau prikelti naujam gyvenimui“.

Senų neišmeta

L.Morkūnienė „Klaipėdai“ pasakojo, kad jai patinka kasdien keistis. Vieną dieną ji gali pasirinkti sportišką, kitą – klasikinį, trečią – romantišką stilių. „Kita vertus, keisti drabužius kasdien yra nebūtina. Galima prie to paties kostiumo taikyti skirtingas detales – aksesuarus, diržus, skareles“, - patarimus dalijo dizainerė.

Lina neslėpė, kad jai patinka būti dėmesio centre, nors ji ir nemano, kad atrodo neįprastai. „Dažnai išgirstu: „Oi, kaip tau tinka, bet aš taip neapsirengčiau“, - juokėsi kūrėja. Neretai komplimentus žarsto ir Linos klientės. „Būna, kad pareiškia, jog nori tokio pat rūbo, kaip mano“, - sakė L.Morkūnienė.

Dėl šios priežasties dizainerė sako privalanti visada gerai atrodyti. „Esu tarsi savo darbo veidrodis, gyva reklama“, - pasakojo ji.

Nors Linai atrodo, kad ji turi mažai drabužių, jos spintos turinį pamatę draugai visada piktinasi: „Ir čia tu neturi drabužių?“. Dizainerė sakė, kad tokios drabužinės, kokias turi užsienio madų kūrėjai ir popžvaigždės, ji tikrai neturi. „Turiu elementariausią spintą, į kurią sudedu net senus, nebemadingus rūbus. Puikiai žinau, kad po kelerių metų jie vėl grįš į madą“, - paslaptį išdavė Lina.

Idėjų – į „skuduryną“

Vilnietė dizainerė Jolanta Rimkutė sakė senų drabužių spintoje nelaikanti. „Jeigu rūbo nenešioju metus, jį išmetu. Daug drabužių padovanoju. Noriu, kad kiekvienas rūbas rastų savo šeimininką“, - savo filosofiją dėstė Jolanta.

Pastaruoju metu Klaipėdos muzikinio teatro spektakliams kostiumus kurianti menininkė dienraščiui prisipažino, kad kelis senus drabužius savo spintoje ji vis dėlto turinti. „Neišmečiau ir niekada neišmesiu keleto močiutės paliktų apdarų. Taip pat kelis išskirtinius drabužėlius nusipirkau „skudurynuose“, - neslėpė madų kūrėja.

Pasak jos, pigių rūbų parduotuvėse galima net tik rasti unikalių apdarų, bet ir pasisemti kūrybinių idėjų. „Be to, kai kuriu spektakliams, į „skudurynus“ keliauju ir taupumo sumetimais. Juk ne visų spektaklių biudžetai yra dideli“, - sakė J.Rimkutė.

Madų kūrėja aiškino, kad šiose krautuvėlėse galima rasti ir tik kokiam nors konkrečiam laikmečiui būdingų drabužių. „Pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo spektakliui „Romeo ir Džuljeta“ visų kostiumų ieškojau „skuduryne“, - pasakojo kostiumų dailininkė.

Nustojo maištauti

Jolantos manymu, drabužių dizaineriai atrodo „iškritę iš laiko“ dėl to, kad jie turi numatyti ateinančio sezono tendencijas ir patys dar neregėtus rūbus išbandyti. „Juk kuriame į priekį. To, ką nešiojame patys, parduotuvėse nerasite. Pirma išbandome patys, tik po to siūlome klientams“, - aiškino J.Rimkutė.

Ji sakė, kad dizainerio drabužiai privalo atspindėti jo kūrybos filosofiją. Avangardistas turi atrodyti avangardiškai, romantikas – romantiškai.

Paklausta, ar dizaineris privalo nešioti savo kurtus drabužius, Jolanta sakė, kad tai yra neišvengiama. „Norisi išbandyti pačiai, ką siūlau klientams. Štai neseniai pradėjome siūti batus, tad turėjau dvi savaites juos dėvėti ir išsiaiškinti, ar patvarūs“, - tvirtino kostiumų dailininkė.

Jolanta neneigė, kad kartais jai patinka būti dėmesio centre. „Tačiau jau seniai nebemaištauju. Išaugau. Buvo laikai, kai jaučiausi pasaulio bamba“, - juokėsi ji.

Pokylių nemėgsta

J.Rimkutė pasakojo, kad su dilema „ką gi šįryt apsirengti“ ji susiduria labai dažnai. „Neneigsiu, sergu šia liga. Spinta visada atrodo tuščia“, - guodėsi Jolanta.

Ji sakė kartais tiesiog pamirštanti apie tai, kad drabužių reikia ne tik kitiems, bet ir sau. „Drabužius sau siuvu „urmu“ – vieną kartą susikaupiu ir susikuriu visą garderobą“, - pasakojo madų kūrėja.

Jolanta sakė, kad ir į darbą, ir į oficialius pokylius ji keliauja tais pačiais drabužiais. Sakoma, kad studentams, žurnalistams ir drabužių dizaineriams į svarbius priėmimus galima eiti ir nepasidabinus fraku ar vakarine suknele. J.Rimkutė sutiko su tokia nuomone ir teigė net neturinti vakarinių rūbų. „Nemėgstu oficialių priėmimų, tad ir jiems skirtų specialių rūbų taip pat neturiu“, - tikino buvusi klaipėdietė.

Privalo išsiskirti

Vilnietė dizainerė Julija Žilėnienė „Klaipėdai“ aiškino, kad kūrėjas privalo išsiskirti iš minios. „Taip išeina natūraliai. Mes – kūrėjai, todėl net paprasčiausius dalykus sugebame suderinti taip, kad jie atrodytų kitaip, nei įprasta“, - pasakojo dizainerė.

Jos nuomone, išsiskirti privalo ne tik dizaineriai, bet ir paprasti žmonės. „Labai nemėgstu minios vienodėjimo. Kiekvienas žmogus yra individualybė, tai kodėl jis turi atrodyti kaip kiti?“ – klausė menininkė.

Julija tikino, kad rengtis ryškiai jai patinka ne visada. Jos apranga priklauso nuo nuotaikos. „Kai jaučiuosi blogai ir noriu pasislėpti nuo smalsių žvilgsnių, renkuosi tamsias spalvas.

Kai trykštu optimizmu ir galiu priimti žmonių dėmesį, rengiuosi labai ryškiai“, - sakė J.Žilėnienė.

Į oficialius pokylius Julija keliauja tinkamai apsirengusi. „Jeigu kvietime nurodytas aprangos kodas, privalau jo paisyti.

Kitaip įžeisčiau vakaro šeimininkus. Net dizaineriai privalo laikytis tam tikrų reikalavimų. Manau, kad jeigu žmogus neturi ką apsirengti, tegul visai neina“, - griežtą poziciją išsakė J.Žilėnienė.

Tapo prostitute

Paklausta apie savo spintos turinį, Julija sakė: „Paradoksas, bet nuolat jaučiu drabužių stygių. Pasižiūriu, lyg ir daug tų rūbų, o apsirengti neturiu ką“.

Savo garderobą dizainerė derina ne paskubomis rytą, o dažniausiai iš vakaro. „Jeigu neturiu tinkamų drabužių spintoje, pasiimu iš savo kolekcijų arba paprašau, kad siuvėjos pasiūtų“, - aiškino J.Žilėnienė.

Jeigu menininkei prireikia kokios nors kostiumo detalės ar šiaip kojinių, marškinėlių ar batų, ji važiuoja į prekybos centrą. „Ten po vienu stogu yra begalė parduotuvių. Greitai perbėgu, apsiperku“, - sakė Julija.

Ji tvirtino, kad pigių rūbų parduotuvėse lankosi itin retai. „Ten galėčiau pirkti tik vienkartinius drabužius, kurių vėliau negaila būtų išmesti.

Dažniausiai perku kokiam nors renginiui. Neseniai buvau pakviesta į mergvakarį, kur visos viešnios turėjo būti persirengusios prostitutėmis. Visą garderobą radau „skuduryne“, - kvatojo J.Žilėnienė.