Visi poetai seka pasakas kurtiems asiliukams – be vilties būti išgirsti ir suprasti. Tokia yra poezijos paskirtis, sako kaunietis poetas Donaldas Kajokas.

Išleidęs kūrybiškiausia 2011-ųjų knyga pripažintą eilėraščių knygą „Kurčiam asiliukui“ šiandien poetas kryptingai dirba su proza – rašo romaną. Vis dėlto poezija, paties žodžiais tariant, ta ypatingos sukaupties metu sugaunama vibracija, bandoma perduoti žodžiais, jo neapleidžia. To įrodymas – naujausi D.Kajoko eilėraščiai, pirmąkart publikuojami šiandien „Kauno dienoje“.

Vakar, kulminacinį festivalio „Poezijos pavasaris“ vakarą, kai ąžuolo lapų vainiku vainikuotas Eugenijus Ališanka, D.Kajokui įteikta dienraščio „Kauno diena“ premija.

– Kaip ir kuo gyvenate, poete? Šypsodamasis minėjote, kad tapote profesionalas.

– Neseniai iš tiesų atsisakiau tarnybos ir pirmą kartą gyvenime galiu kur kas daugiau laiko skirti tam, ką noriu daryti, kur link linksta visa mano esybė. Žinoma, suprantu ir šios situacijos rizikingumą, tam tikrą dvilypumą.

Neseniai savo knygoje „Dykinėjimai“ užtikau tokius vieno „personažo“ žodžius: „Aš nesijausiu esąs kūrėjas, kol manęs nepripažins šitas miestas. Bet ir tada aš nesijausiu esąs kūrėjas, kol manęs nepripažins šita šalis. Tačiau ir tada aš vis dar nesijausiu kūrėjas, kol manęs nepripažins šitas pasaulis. Ir netgi tada aš nesijausiu kūrėjas, kol manęs nepripažins pats Aukščiausiasis. O tada, ačiū Dievui, aš jau tikrai nesijausiu esąs kūrėjas!“

Tai užrašyta jaunystėje, o dabar, pradėjęs „profesionauti“, bandau grįžti į tą natūralią ir mielą būseną, t. y. nesijausti jokiu kūrėju.

– Šiųmetis „Poezijos pavasaris“ jau 48-asis. Ar atsimenate šį festivalį tada, kai galbūt svajojote jame skaityti savo eilėraščius? Ar atsimenate, kai tuos eilėraščius jame skaitėte? Kaip jis keitėsi asmeniškai jums, koks jis šiandien?

– Anksčiau jaunas literatas irgi galėjo dalyvauti įvairiuose „Poezijos pavasario“ renginiuose, bet tiktai gamyklose, miesteliuose ar tuomečiuose kolūkiuose. Skaityti savo eiles, tarkim, Lakštingalų slėnyje geltonsnapiams neleisdavo. Egzistavo tvirta hierarchija. Nepamenu, kada pirmą kartą savo tekstus skaičiau būtent slėnyje, manau, tai buvo tik po to, kai išleidau pirmą knygą. Bet kažkodėl šis faktas neįstrigo atmintin.

Toji šventė visąlaik man patiko, gal ne tiek dėl pačios poezijos, kiek dėl to, kad joje galėjai sutikti literatų iš kitų miestų, pasišnekėti, padiskutuoti, pasibūti. Paskui toji bičiuliškai šurmulinga atmosfera persikėlė į Poetinį Druskininkų rudenį, bet po kiek laiko ir šis festivalis suoficialėjo, susvetimšalėjo, dabar abu jie man jaukūs ir mieli, vis dėlto ne taip, kaip jaunystėje. Metas akmenis mėtyti, metas juos rinkti.

– Na, ir jūsų plačiai paplitusi frazė, kad poezija rašoma iki penkiasdešimties metų... Išties – tokiam laikui atėjus parašėte romaną, bet jūsų eilėraščių knyga „Kurčiam asiliukui“ išrinkta kūrybiškiausia praėjusių metų knyga. Tai kaipgi čia dabar?

– Romanas – ne poezija, jį parašyi, man regis, truputuką lengviau. Rašyk, rašyk ir parašysi. Poezijos, jei tau nebus suteikta bent šiek tiek malonės, taip neišsėdėsi, neišstenėsi.

Apie tą „iki penkiasdešimties“... Tiesą sakant, tai Juozo Miltinio mintis, o ir ją teatro režisierius ar tik nebus nusigriebęs iš kokių prancūzų. J.Miltinis taip pasakė apie aktorių brandos amžių. Man ši mintis pasirodė itin tinkanti poetams. Todėl į jūsų klausimą bandysiu atsakyti trimis variantais:

1. Poetai apskritai mėgsta prišnekėti nebūtų dalykų, bet tai jie dažnai daro iš smagumo, ne iš rimtų ketinimų. Tai, kas rimta, kas nesumeluota, sudėta į jų geriausius eilėraščius, o ne į pašnekesius, anketas ar interviu.

2. Aš ištiesų manau, kad poetai paveikiausius, brandžiausius tekstus parašo iki 45–50 metų. Išimtys itin retos, ypač Vakarų kultūros lauke. Tokios retos, kad aš jų bemaž ir nežinau.

3. Kad kartais vis dar rašau poeziją, kurią kai kas pastebi, galiu paaiškinti nebent taip: matyt, aš dar nesulaukiau penkiasdešimties. Vėluojantis vystymasis.

Visi atsakymų variantai teisingi. Ir nė vienas.

– Kodėl kalbėjote – norėjote kažką pasakyti – kurčiam asiliukui? Ar jis išgirdo? Ar jam kalbėdamas ką nors nutylėjote, ar įmanoma buvo viską kalbėti jo neįžeidžiant, neįskaudinant?

– Ne vien aš ir ne vien šioje knygoje kalbėjau kurčiam asiliukui. Visi poetai seka pasakėles vien jiems – kurtiems asiliukams. Netgi tuomet, kai asiliukai supratingai linkčioja gavomis – atseit išgirdome, supratome... Tokia yra poezijos paskirtis, kai poetų-šauklių, poetų-tribūnų metas praeina, kai bandoma artikuliuoti ne vien politines ar socialines problemas, o praverti žmogaus vidines dureles, prisiliesti prie egzistencinių erdvių, prie paties buvimo slėpinio.

Suprantu, tai graudžios pastangos. Tokios pat graudžios, gal net absurdiškos, kaip ir kuo nors iš paskutiniųjų rūpintis, nuoširdžiai tikint, kad va – dabar tai jau sukursime šviesią ateitį, jos ramybės, teisingumo ir gėrybių užteks ir mūsų vaikams, ir anūkams, ir proanūkiams!

Atsigręžkim į savo istoriją – juk akivaizdu, kad viskas neįtikimai laikina, netvaru, nenuspėjama net vienos generacijos gyvenime, ką jau kalbėti apie netoliese, gal jau už artimiausio kampo lūkuriuojantį dar vieną istorijos posūkėlį ar net dramatišką lūžį. Tik ar nebūtų šimtąsyk absurdiškiau, jeigu atsisakytume šių absurdiškų pastangų ir, metaforiškai kalbant, visi kaip vienas nustotume kurtiems asiliukams sekti pasakėles? Be iliuzijų, bet su ekleziastiška viltimi.

Klausiate, ar mano asiliukas neįsižeidė? Taip, aš daug ką nutylėjau, bet ir nutylėjimas, pauzė – tokia pati informacija, sykiais gal netgi talpesnė. Tiesą sakant, nieko įžeidaus aš jam ir nepasakojau. O jei ir būčiau pasakojęs, kaip jis įsižeis – juk kurčias... Kaip ir aš, kuriam ir jis bando šį tą pasakyti.

– Nesate keliauninkas, dabar kai per „Poezijos pavasarį“ visi poetai kur nors keliauja, jūs paprastai liekate namuose, nes keliauti galima ir neišeinant iš namų? Betgi, sako, nauji įspūdžiai maitina kūrybą? Kas maitina jūsų kūrybą ir kas joje teikia džiaugsmą – juk parašyti knygą nėra lengva, tarkim, proza – tai kasdienis varginantis darbas.

– Taip, esu ganėtinai sėslus. Nauji įspūdžiai, jie – visur ir visada, ne vien geografinėse kelionėse. Jeigu esi santarvėje su savimi, sėdėk prie lango, ir pro jį praeis visas pasaulis.

Parašyti knygą iš tiesų nėra lengva. Bet jeigu proza – „kasdienis varginantis darbas“, tai poezija – gal ir ne kasdienis, bet dar sunkesnis darbas. Rašant eilėraštį tenka pakelti didesnius krūvius, kartais primenančius žaibo išlydžius. Prozos energija teka kur kas tolydžiau, ne taip rizikingai.

– Regis, pats banaliausias, bet vienas įdomiausių klausimų – kas yra poezija? Kada supratote, kas ji yra?

– Abejoju, ar pasaulyje buvo, yra ar bus žmogus, supratęs, kas yra poezija. Nors laikinos, darbinės apibrėžtys, tiesa, daugiau intuityvios nei intelektualios, manau, egzistuoja. Tik jos reikalingos, gal net naudingos tiktai tam tikram gyvenimo tarpsniui, poetiniam etapui. Šiuo metu pezija man labiausiai primena sunkiai sugaunamą vibraciją, kurią ypatingos sukaupties ar sąmonės tam tikros būsenos metu pajunti ir bandai perduoti toliau, bet jau žodinės struktūros pavidalu. Gavai ir atidavei – štai ir visa bet kokios krypties kūryba. Tiesa, būtina viena sąlyga – kuo mažiau tą pradmenišką, „grynąją“ vibraciją pažeisti ar iškraipyti. Nuo to priklauso eilėraščio gyvybė. Vis dėlto tai irgi tik tam tikram kūrybos etapui susikurta apibrėžtis.

Apskritai apie visus bandymus apibrėžti, kas yra poezija, aš sakyčiau taip, kaip ir prieš dvidešimt metų: poezija – ne galvosūkis. Galvosūkis – kas yra poezija. O pati poezija kur kas panašesnė į galvosvaigį.