Manote, jog išnaršėte visus Lietuvos kampelius? Jei naršėte automobiliu, galima sakyti, kad to per maža kraštui pažinti. Visai kiti vaizdai atsiveria riedant dvirate transporto priemone.

Paprakaituoti verta

Pigu, ekologiška, naudinga sveikatai. Be to, esi kur kas mažiau supančiotas, nei keliaudamas automobiliu, – paprasčiau sustoti, įkvėpti kaimo kvapo, pamatyti tai, ko šiaip nepastebėtum, galų gale pasišnekėti su vietiniais žmonėmis. Taip apie atostogas ant dviračio atsiliepia daugelis žygeivių.

Savaitę ar dar daugiau prakaituoti minant pedalus? Tačiau patyrę dviratininkai žino – sunkiausia būna tik pirma diena. Kojos prie krūvio greitai pripranta ir, sumaniai kaitaliojant pavaras, nuovargio beveik nejusti.

Kiek prastesnė situacija su sėdimąja kūno dalimi, kuriai taip pat tenka atlaikyti nemenką krūvį. Tad norint ją apsaugoti nuo nutrynimų, patartina dėvėti specialias dviratininko kelnes paminkštintu "dugnu". Visa kita apranga – priklausomai nuo skonio ir piniginės storio. Svarbiausia, kad ji būtų ryški ir vairuotojams iš tolo signalizuotų – atsargiai, kelyje dviratininkas!

Dar saugiau jausitės, jei užsidėsite dviratininko šalmą – juk kartais griūna ir profesionalai. Pravers ir specialios pirštinės nukirptais galais. Krisdamas žmogus pirmiausia į žemę atsiremia delnais ir juos nusibrozdina, o lengvos dviratininkams skirtos pirštinaitės gana efektyviai apsaugo nuo tokios bėdos.

Sulyti – nieko baisaus

Lietuviškos vasaros paprastai negaili staigmenų, o nemaloniausios jų dviratininkams – lietus bei vėjas. Jei nuo pastarojo išsisukti sudėtinga (nebent laisvai interpretuotumėte maršrutą ir visą laiką važiuotumėte tik pavėjui), tai šaltas dušas išmaudo tik nepasirengusius keliautojus.

Beje, važiuoti pliaupiant šiltam lietui vilkint lengvus drabužius – savotiška pramoga. Tereikia nuo vandens purslų apsaugoti akis, kad bent įžvelgtum kelią, o tam puikiausiai tinka paprasta kepurė su snapeliu.

Kūną apsaugoti nuo vandens yra lengviau, nei ant dviračio gabenamus daiktus – palapinę, miegmaišius, atsarginius drabužius. Prie dviračių tvirtinamų specialių krepšių pardavėjai sutartinai tikina: jų bandomi įpiršti krepšiai – nepralaidūs drėgmei. Nepralaidūs, bet tik tie, kurie kainuoja kone 0,5 tūkst. litų.

Tačiau pigesnių krepšių savininkams nėra ko nusiminti. Tiesiog į komfortą teks investuoti dar kelis litus ir įsigyti paprasčiausių šiukšlių maišų, į juos supakuoti savo turtą, ir tik po to viską sukrauti į prie dviračio rėmo tvirtinamą krepšį.

Kokį atstumą numinti?

Planuojant maršrutą svarbu įvertinti savo jėgas ir neužsimoti pernelyg daug. Nelygu oro sąlygos, kelio danga, sportinis pasirengimas, per dieną rekomenduojama numinti ne daugiau nei 50–70 km. Kai kurie žygeiviai giriasi lengvai įveikiantys ir daugiau nei 100 km. Tačiau iš patirties galiu pasakyti, kad toks atstumas tinka ne turistui, trokštančiam kuo daugiau pamatyti, o sportinių rezultatų siekiančiam entuziastui.

Mažiausiai pavargstama, kai važiuojama maždaug 18–22 km/val. greičiu. Važiuojant kiek lėčiau, jei pasitaiko nuobodi kelio atkarpa, ji ištįsta, atrodytų, iki begalybės. O jei kelias driekiasi miško keliuku, verčiau tempą kiek sulėtinti – ne tik neužkliūsite už kyšančios šaknies, bet ir uogų ar grybų prisirinksite.

Pertraukas patartina daryti gana dažnai – maždaug kas 10 km. Tačiau jei kelyje pasitaikė įdomių bažnyčių, gamtos paminklų ar savotiškai žavių kaimo parduotuvių, būtinai sustokite. O kur skubėti? Juk atostogos.

Penkios dienos Aukštaitijoje

Lietuva negali pasigirti turinti daug dviračių takų. Tačiau pedalus minti galima ir vietinės reikšmės keliais, kur automobilių srautas nėra didelis, ar miško keliukais. Nuo netikėtumų norintys apsidrausti dviratininkai visą maršrutą pirmiausia įveikia automobiliu – įvertina kelių dangą, išsimatuoja atstumus, iš anksto susiranda nakvynės vietas, pasidomi, ką verta aplankyti. Negalintiems sau leisti tokios prabangos, siūlome penkių dienų maršrutą po Aukštaitiją, kurio pradžia – šalies sostinė Vilnius, o pabaiga – ežerų sostinė Zarasai. Iš Zarasų į Vilnių galima grįžti autobusu – dviračius vairuotojai už nedidelį mokestį paprastai priima į bagažo skyrių.

1 diena. Vilnius–Kiaukliai (apie 65 km)

Iš Vilniaus per Bendorius vietinės reikšmės keliu, besidriekiančiu šalia autostrados "Vilnius–Panevėžys", pasiekiamos Širvintos (apie 45 km). Čia galima papietauti bet kurioje miestelio kavinukėje. Iš Širvintų miname link Zibalių, o iš jų – link Šešuolėlių (12 km), kur stūksto puikiai sutvarkytas dvaras. O iš Šešuolėlių kelias veda link Kiauklių kaimo (8 km). Jo viduryje telkšantis Kiauklių ežeras – puiki vieta apsistoti nakčiai palapinėje.

2 diena. Kiaukliai–Traupis (apie 60 km).

Dviratininkų kelias gali driektis per Želvą, Skuolius, Lyduokius, Siesartį, Radiškį iki Kavarsko miestelio (46 km). Čia galima papietauti centre esančioje kultūrinio paveldo kavinukėje, kurios pasididžiavimas – rankomis susukti miniatiūriniai koldūnai. Vienoje porcijoje jų – 42, ir nė vienu mažiau. Kavarskas garsus ir parke trykštančiu stebuklingu šaltiniu, kurio vanduo gydo akių ligas, ir Šventosios upės užtvanka. Maždaug už 17 km nuo Kavarsko – mažai kam žinomas, bet įspūdingu botanikos sodu prie miestelio mokyklos galintis pasigirti Traupis. Nakvynės galima pasiprašyti tos pačios mokyklos stadione – palapinei vietos čia tikrai atsiras.

3 diena. Traupis–Rubikiai (apie 44 km)

Nuo Traupio iki Troškūnų – apie 10 km, o dar už 18 km plyti Anykščiai. Jei dviratininkų grupė didesnė, galima užsisakyti gėrimų degustaciją "Anykščių vyne", įžymiuoju siauruku nuvykti į Rubikius ir grįžti atgal. Nuo Anykščių reikia pasukti keliu link Rubikių, iki kurių teks minti apie 14 km. Aplink šį didelį ežerą įsikūrę nemažai kaimo turizmo sodybų, kur galima apsistoti nakčiai. Bet galima rasti ir nemokamų poilsiaviečių prie ežero, tinkamų palapinei statyti.

4 diena. Rubikiai–Sudeikiai (apie 40 km).

Nuo Rubikių miname link Leliūnų (apie 15 km). Čia būtina aplankyti garsiausio Lietuvos puodžio Vytauto Valiušio Keramikos muziejų, įspūdingą miestelio bažnyčią. Už 7 km nuo Leliūnų esančiame Antalgės miestelyje šalia kelio įsikūrusioje kavinukėje už kelius litus gausite sočius pietus. O iš Antalgės Utena ranka pasiekiama – vos 8 km. Tiesa, kelias gana judrus, tad reikia būti atsargiems. Nakvynei tinkama vieta – už 10 km nuo Utenos esantis Sudeikių miestelis, kur įsikūręs kempingas.

5 diena. Sudeikiai–Zarasai (apie 65 km).

Miško keliukais iš Sudeikių per Nuodėgulius ir Radeikius pasiekiame Daugailius, o iš jų – Antalieptę. Dar 9 km lieka iki Dusetų, kur galima rasti pietums tinkamą kavinukę. Nuo Dusetų kelias driekiasi per Antazavę ir Imbrasą iki Zarasų. Palyginti pigią nakvynę galima rasti prie Zaraso ežero įsikūrusiame kempinge, kur vieta palapinei kainuoja 10 litų.