– Kas labiau esi: kaunietis ar londonietis? Iš emigracijos grįžai neseniai, didesnė tavo 24 metų gyvenimo patirtis klostėsi svetur?

– Gimiau Kaune, užaugau Panemunėje. Turiu du brolius ir dvi seseris. Tėvai išsiskyrė, kai man buvo vienuolika. Mes su mama ir mažąja sesute išvykome gyventi į Londoną, o tėtis su kitais vaikais liko Lietuvoje. Taigi nuo paauglystės gyvenau Anglijoje, ten baigiau mokyklą ir universitetą, kuriame mokiausi filmų ir televizijos technologijų. Po universiteto dar padirbau šiek tiek Londone, kol supratau, kad tai – ne man, tad nusprendžiau sugrįžti į Lietuvą. Tik gimtinėje galima kvėpuoti pilna krūtine.

– Daugelis pasirenka patogią gerumo formą: atiduoda nereikalingus daiktus arba pasiunčia sms žinutę per televizines gerumo akcijas. Tu pasirinkai daug jėgų ir laiko reikalaujantį būdą padėti vargstantiems pasaulio vaikams: keliauji tiesiai pas juos, lankydamas įvairiose šalyse esančius vaikų dienos centrus ir vaikų namus. Kodėl?

– Grįžęs pradėjau savanoriauti Kauno senamiesčio vaikų dienos centre. Bendraudamas su vaikais iš sudėtingų šeimų supratau, kad man gyvenime reikia siekti būtent šio tikslo – skleisti vaikams šilumą, kurios jie neturėjo, ir taip tobulinti jų dvasią. Sugalvojau dabar kiekviename didmiestyje apsilankyti bent vienuose iš vaikų namų. Ten praleisti bent pusdienį su vaikais, pasidalyti savo įspūdžiais ir kitą dieną keliauti toliau. Džiaugiuosi turėdamas galimybę dalytis su jais. Man tai yra labai svarbu. Ši kelionė padeda atskirti tikrus dalykus nuo netikrų, atgaivina mano sielą. Pradedu galvoti, kad ji galėtų būti be galutinio tikslo. Juk ne tik Indija yra šventa vieta – visas pasaulis. Visi sutikti žmonės yra mano mokytojai.

– Bet kodėl dviračiu? Tokia kelionė reikalauja begalinės ištvermės, vargina, be to, yra nesaugi.

– Mano kelionės prasmė didesnė nei mano patogumai. Prieš Kalėdas, stabtelėjęs vienoje Kipro kavinėje užkąsti, mačiau už lango šeimas, apimtas šventinio pakylėjimo. Šiek tiek suspaudė širdį, bet iškart prisiminiau Anderseno Mergaitę su degtukais, kuri neturėjo nei namų, nei batų. Aš ir su batais, ir su palapine, ir su dujų balionėliu, tad tikrai neturiu kuo skųstis. Tačiau yra benamių vaikų, kurie patiria Mergaitės su degtukais likimą. Kartais pagalvoju, kad aš pasirinkau vargti, o štai tie benamiai vaikai, dėl kurių tai darau, niekada neturėjo pasirinkimo. Jie vargo nuo pat pradžių. Suvokiu, kad esu palaimintas gebėdamas rinkti lėšas šiam tikslui, o pats dar turėdamas už ką gyventi.

Nors esu toli nuo namų, nesijaučiu kažkaip atsiskyręs. Kad ir kur nuvažiuočiau, sulaukiu daug aplinkinių dėmesio. Kartais pasijuntu kaip vietinė įžymybė. Jeigu atvirai, iš pradžių tas man rodomas dėmesys buvo malonus, tačiau dabar šiek tiek labiau prisižiūriu, su kuo leidžiuosi į kalbas. Kažkada, kai dar gyvenau Londone, riedlenčių parke sutikau garsų riedlentininką. Atsimenu, kaip skundėsi, kad jam nepatinka aplinkinių dėmesys, nes jis rimtas riedlentininkas. Panašiai ir aš dabar jaučiuosi, kai į mane žiūri išpūstomis akimis arba kalbina, bandydami kažkokios prasmės atrasti. Dažniausiai jiems visiems tiktų įtikinamai pasakyti: "Tu taip pat gali!" Aš tiesiog darau tai, kas man patinka, vadovaujuosi širdimi ir siela.

– Ar daug laiko prireikė pasirengti kelionei?

– Finansinis pasiruošimas truko pusmetį – per tiek laiko pavyko susitaupyti reikiamą pinigų sumą. Kelių mėnesių prireikė pasiruošti inventorių: susiremontuoti dviratį, nusipirkti visus būtinus reikmenis. Vežuosi dujų balioną, du aliuminius puodus maistui gamintis, įrankius, miegmaišį, pripučiamą čiužinį, maisto atsargų, vandens. Dviratis su manta sveria 70 kg. Na, bet svarbiausia buvo ne šis pasirengimas. Būtinai reikėjo grūdintis ir stiprinti fizinę ištvermę, nes žinojau, kad kelionė nebus lengva.

– Kokius fizinius iššūkius kasdien tenka įveikti?

– Per dieną minu 5–6 val. Kasdien įvertinu, kokiais keliais teks važiuoti, ar bus kur pernakvoti. Jei nėra, nakvynei vietos dažniausiai ieškau paupyje arba paežerėje. Šaltas vanduo po dienos mynimo yra palaima. Pastebėjau, kad dienos, kurios prasideda panyrant į šaltą vandenį, yra daug produktyvesnės. Kelyje laukia didelis fizinis krūvis ir, žinoma, rizika.

Tikras išbandymas – keliai. Iš esmės aš gyvenu pro mane pravažiuojančių vairuotojų dėka. Nuo jų atidumo priklauso mano gyvybė. Pastaruoju metu buvo kilę dvejonių dėl mano misijos įgyvendinimo. Galvojau, kad realus pavojus – būti partrenktam mašinos. Kelionės pradžioje žinojau, kad rizikuoju, bet nebuvau suvokęs viso mąsto, kad mane pralenks ne šimtas ar tūkstantis mašinų, o dešimtys tūkstančių... Tačiau kuo tolyn, tuo labiau pasitikiu vairuotojais ir jų atidumu, pats esu ryškus kaip margutis, todėl pastebimas.

Kai vairuotojai pralekia, lieka toks "oho, aš vis dar gyvas" potyris. Atsiranda adrenalino, akies sritis įkaista, įgaunu energijos. Tačiau vakarais, po dienos kelyje, jaučiuosi išsekęs. Kyla klausimų: ar visgi visa tai yra prasminga? Galbūt man pavyktų kitokiom priemonėm pasiekti šį kilnų tikslą? Tačiau po truputį priprantu ir prie nerimo, tad net ir pats kelias tampa rutina.

Bendraudamas su vaikais iš sudėtingų šeimų supratau, kad man gyvenime reikia siekti būtent šio tikslo – skleisti vaikams šilumą, kurios jie neturėjo, ir taip tobulinti jų dvasią.

– Kaip tokiomis spartietiškomis sąlygomis tenka maitintis?

– Mitybai skiriu daug dėmesio. Iš ryto atsikėlęs ir atlikęs pratimus valgau košę. Maždaug pusvalandį prieš išvažiuodamas suvalgau bananą su kokiu kitu skanėstu. Valgau džiovintų vaisių, jei šalikelėje pamatau obuolių ar graikiškų riešutų, pasipildau atsargas. Pastaruoju metu teko daug graikiškų riešutų prisirinkti, išties daug jų valgiau, net pradėjo graužti liežuvį.Tikiuosi, netapsiu jiems alergiškas. Vakarais dažniausiai išsiverdu makaronų, juos papildydamas iš parduotuvės nusipirktomis daržovėmis. Kadangi nevalgau mėsos, man svarbu gauti pakankamai geležies. Daug geležies yra brokoliuose, tai jų stengiuosi visada turėti. Išsiverdu tikrai skanių troškinių. Net negalvojau, kad mano mityba taps tokia įvairi.

– Įprastai kelionėse mums norisi turėti bendrakeleivį – bent vieną žmogų, su kuriuo galima dalytis patiriamais įspūdžiais, bendrauti, atsiremti sunkią valandą. Kaip viską ištveri vienas?

– Jau prieš kelionę supratau, kad anksčiau save labai išbarstydavau būdamas tarp kitų žmonių. Nelikdavo laiko sau. O dabar to laiko – su kaupu. Smagu, kai lieki tik pats ir mynimas. Susitapatini su veiksmu, kurį atlieki, panašiai kaip ir medituodamas sėdi ir kvėpuoji tam, kad sėdėtum ir kvėpuotum. Taip atsikratau nereikalingų minčių. Pastebėjau, kad negaliu ilgai užsibūti vienoje vietoje – keliaudamas atpratau daug laiko praleisti su tais pačiais žmonėmis. Man patinka būti vienumoje ir tylumoje.

– Kelias iš Indijos namo bus trumpesnis – skrisi lėktuvu. Ką planuoji veikti sugrįžęs?

– Apie tai vis pagalvoju, nors stengiuosi kol kas jokių lūkesčių nepuoselėti. Pastebėjau, kad jie lėtina mano kelionę. Norėčiau studijuoti fiziką, pastaruoju metu pradėjo patikti matematika, visuomet norėjau suvokti Visatos reiškinius ir turėti galimybę juos apskaičiuoti. Turiu planų su draugais suburti talentų grupę, kad kartu galėtume imtis labdaros projektų, skatinti visuomeninius pokyčius. Dar pasvarstau parašyti knygą apie šią kelionę. Tačiau tai nekonkretūs planai. Visų pirma, norėčiau grįžęs kuriam laikui užsidaryti sodyboje ir permąstyti kelionėje išmoktas pamokas.

Paremti D.Sabaliausko misiją galima https://www.gofundme.com/lithuania-india-by-bicycle.

Iš Dovydo kelionės dienoraščio

Prieš kelionę tėtis man prasitarė: "Dovydai, tu esi kitoks. Jeigu nori šioje visuomenėje pritapti, tau reikia pamėgti knygas." Aš mėgstu knygas, tačiau niekada nenoriu ir nenorėjau pritapti. Visuomet buvau, kaip čia lengviau pasakyti, šiek tiek "išėjęs". Viską darydamas atvirkštine tvarka jaučiu lyg tobulėju daugiau negu elgdamasis pagal visuomenės nustatytus standartus.

&&&

Kelionė man tampa nepalyginamai daugiau negu kelionė iki tikslo. Tiesą pasakius, apie tikslą kaip kažką siektino beveik nebegalvoju. Panirau į kelionės veiksmą ir esu užtikrintas, kad tikslą pasieksiu. Jaučiu, kaip kiekvieną dieną šiek tiek ūgtelėju savo požiūriu ir mąstysena. Sąmoningai stengiuosi įveikti kiekvienos dienos užsibrėžtus tikslus. Nors kartais smagu panirti į nežinią, priimant ir neapgalvotų sprendimų. Toks keliavimas, kai neturi tikslo, irgi suteikia žavesio. Kartais pasiklydęs pasijunti jaukiai. Kai drąsiai žvelgi nežiniai į akis, nustoji būti turistas – tampi keliautoju. Dabar net keista pagalvojus, kaip aš sugebėjau ilgai dirbti tą patį darbą su tipiška dienotvarke.

&&&

Praleidau naktį prie pat jūros, kur lūžtančios bangos, kriauklių čiurlenimas, giedojimas, sklindantis iš musulmonų mečetės, susiliejo į vientisą nakties šurmulį. Mėnulis buvo vertikalus, tokio dar nebuvau matęs. Praskrido lėktuvas. Ten patogiai įsitaisę sėdi 200 žmonių. Pagal jo trajektoriją bandžiau nuspręsti, kur link jis skrieja. Tiesą pasakius, jau nuo pat atvykimo į Turkiją, kai kirtau pasienį, pasijutau kitaip. Pasijutau daug ramesnis, lyg būčiau savam krašte, tačiau ne taip, kaip Lietuvoje. Manau tai gali būti susiję su šio krašto tikėjimu, nes dar nebuvau musulmonų šalyje. Nuojauta sako, kad tikėjimas šioje šalyje yra vienas iš esminių gyvensenos bruožų.

&&&

Tądien vakare jau turėjau atvykti į Istanbulą, kur manęs laukė Vedanta jogos centre. Po kelių valandų minimo nusprendžiau užsukti užkąsti. Nusipirkęs čipsų pakelį prisėdau prie įėjimo. Netrukus išlindo krautuvininkas su kalnais vaišių. Jis viską sudėjo ant kėdės ir pakvietė, kad suvalgyčiau. Jaučiausi pakerėtas jo geranoriškumu. Kai pasiūliau susimokėti, jis tik ranka numojo ir nusišypsojo. Pagalvojau, kad ši diena įgavo gilią prasmę, tačiau ji dar nesibaigė. Pavažiavęs apie 20 km priešais pamačiau į kalną šlubčiojantį žmogų. Pravažiavęs jį maloniai pasveikinau, bet nesiryžau sustoti, tačiau pavažiavęs dar apie 50 m pagalvojau, kodėl gi ne, ir apsisukau. Jo vardas Gerardas, jis pėstute keliauja iš Prancūzijos į Jeruzalę. Tai jo piligriminė kelionė. Keliauja apie tris su puse mėnesio, nuėjo apie 3 tūkst. km. Likau sužavėtas jo pasiryžimu, vis dėlto kelionė dviračiu nėra tokia sunki, pagalvojau. Susipažinęs su šiuo nuostabiu žmogumi keliavau toliau.

&&&

Nikosija, Kipro sostinė. Pagaliau galėsiu pailsėti. Pastarąją savaitę keliavau be dienos poilsio, normaliai nemiegojęs keturias paras. Keliai buvo itin kalnuoti, tačiau kur kalnai – ten ir nuostaba, ten ir grožis, ten pajunti žemės jėgą. Leidausi nuo šių kalnų, kvapas panašus kaip ir Lietuvos pajūrio. Oras sūrokas, nors skonio ir nejutau – supratau iš to, kaip mano gerklę užgulė nuo įnirtingo kvėpavimo minant į kalną. Atvykęs į Kiprą, iškart pajutau didžiulį kultūrinį skirtumą nuo Turkijos. Nuojauta kuždėjo man: tai tavo šalis, štai – jauskis vėl laisvas. Ir iš tiesų pasijutau lyg būčiau namuose. Galbūt dėl to, kad Turkijoje praleidau gan ilgą laiką, ir musulmonų kultūra šiek tiek tramdė mano laisvą elgseną. Kol susivokiau, kad eismas Kipre vyksta kita kryptimi, praėjo kokia valanda. Važiavau keliais kaip įprasta, galvojau, žmonės šiaip sau pypsina. Tai buvo vienas iš tų momentu, kai pats sau nusijuokiau. Tačiau tai įvyksta dažnai. Kartais tiesiog užeina laimės akimirkos, ir pasijuokiu iš nieko. Yra dar vienas naujas jausmas – kai suvokiu, kad numyniau iki ten, kur gyvena kitos būtybės ir auga kiti augalai negu Lietuvoje. Pagalvojau – ar šie paukščiai, kurių dar nebuvau matęs, į mane pasižiūri su tokia pat nuostaba kaip ir aš į juos?

&&&

Mane atgaivina juslės. Žvelgiu į paukščius, kurių dar neteko matyti. Girdžiu garsus, kurių dar negirdėjau. Pasijuntu vienas su krentančias lapais. Girdžiu, kaip jie jau sudžiūvę nukrenta ant žemės ir ridenasi. Tai ypač malonus garsas. Asfaltas ir sudžiūvę lapai. Tačiau nesistengiu jo ištęsti. Jausmas ateina lengvai ir taip pat lengvai jį paleidi. Girdėjau, kaip cyptelėjo šuo. Pagalvojau, kodėl jis turi būti prirakintas prie būdos...

&&&

Naktį išlindęs iš palapinės einu išsivalyti dantų. Pastebiu magišką dangų. Stebiuosi, kad pastaruosius keletą metų į jį visai akies neužmetu. Žiūriu į tolumoje pravažiuojančias mašinas. Galvoju, ką apie jas mano gyvūnai? Tikriausiai jiems tai kaip skriejantys ateivių laivai...

&&&

Keliaudamas aplankau pagrindinius to krašto miestus. Kiekvienas su savo žymia istorija, bruožais, emocijomis. Pagalvoju, kokie jie įdomūs, kiek čia daug istorijų tvyro. Apskritai man viduramžių laikai sukelia didžiulį ilgesį. Anksčiau, kai mažesnis buvau, svajojau apie gyvenimą tuo laikmečiu. Nesu tikras, ar dėl tokio žaidimo "RuneScape", dėl kurio buvau pamišęs vaikystėje, ar dėl to, kad turėjau savo gamybos lanką. Norėjau gyventi būtent Robino Hudo laikmečiu ir tobulinti savo taiklumą, gaminti strėles, išdrožinėti savo lanką, turėti tikrą ryšį su gamta, dirbti visuomenės naudai – apiplėšinėti godžius bajorus ir dalyti elgetoms. Būti visiškai nepasiekiamam, panašiai kaip grafičio menininkui Banksy šiais laikais. Jis irgi sukelia panašią nostalgiją, nes jo gyvenimas visuomenei yra viena didelė, neįmenama paslaptis.