Pereiti į pagrindinį turinį

Dziudo čempionė su metaliniais varžtais kūne

2009-07-25 18:31
Stiprybė: pabudusi iš komos ir pakilusi nuo chirurgų stalo G.Šileikaitė įsitikinusi,  kad svarbiausia – nepalūžti dvasia.
Stiprybė: pabudusi iš komos ir pakilusi nuo chirurgų stalo G.Šileikaitė įsitikinusi, kad svarbiausia – nepalūžti dvasia. / Evaldo Butkevičiaus nuotr.

Ant dziudo tatamio pergales skinanti mergina patyrė tai, kas kitam būtų lėmę neįgalumą visam gyvenimui. Partrenkta automobilio ji patyrė komą, buvo nekart operuota, suveržta metalu.

Tarsi sapne

"Kada aš baigsiu sapnuoti? Labai noriu pabusti!" – taip visą mėnesį, naktimis, atsigavusi po trijų dienų komos reanimacijoje kalbėdavo Giedrė Šileikaitė.

"Man sakė, kad mane partrenkė mašina ir skridau keliolika metrų, – prieš šešerius metus įvykusios skaudžios istorijos Lietuvos dziudo nacionalinės rinktinės narė G.Šileikaitė dabar beveik nepamena. – Atsimenu, kas įvyko prieš avariją. Bet viskas, kas įvyko tą dieną, – tarsi sapne."

Sudie svajonių profesijai

"Aš labai laiminga, džiaugiuosi, kad turiu galingą angelą sargą, – krestelėjusi tamsius plaukus nusišypso Giedrė. Rudos akys užsimerkia, veide švyti tik strazdanėlės. – Gyvenimas juk labai gražus ir geras!"

Ji neverkia, nedejuoja, kad Vilniaus Gedimino technikos universitete negali mokytis savo svajonių profesijos – skrydžių valdymo. Tai – avarijos pasekmės. Patyrę komą ir stiprų smegenų sutrenkimą žmonės negali dirbti tokio atsakingo darbo. "Jiems, kaip ir lakūnams, keliami aukšti medicininiai reikalavimai", – paaiškina G.Šileikaitė.

Kauno dziudo klubo "Ryto saulė" narė mėgsta, kaip pati sako, skaičiukus, yra "tiksliukė", todėl svajonių profesiją pakeitė kiti mokslai – finansų ekonomika.

Buvo mušeika

Dziudo ir ekonomika? Giedrė gūžtelėja pečiais: jai sekėsi visi dalykai ir dėl mokslų bėdų niekada neturėjo: "Tik dailė sekėsi prasčiau. Tačiau didelės įtakos turėjo mano noras visur būti pirmai ir siekti savo tikslo. Niekada nenuleidžiu rankų!"

Lietuvos dziudo rinktinės narė, Pasaulio ir Europos čempionatų dalyvė, olimpinė kandidatė, Pasaulio taurių prizininkė ir įvairių amžių grupių Lietuvos dziudo čempionė.

Kiek Giedrė save prisimena, visada buvo kaip berniūkštis. Lėkdavo, bėgdavo, žaisdavo, mušdavosi ir net berniukams duodavo į kaulus. "Pamenu, kad vienai mergaitei iki kraujo įkandau į ranką. Ji man nedavė spalvinimo knygelės", – pasakoja Giedrė apie savo jau vaikystėje išryškėjusį kovinį charakterį.

Žvelgiu į kresną Giedrės figūrą: tvirtus pečius, rankas. Ji šyptelėja: "Dabar aš ramesnė. Ypač pradėjusi lankyti dziudo treniruotes ir ėmusi dalyvauti varžybose. Nors iš pradžių mama tempdavo mane ant tatamio."

Pasuka riešą – senos bėdos. Dar nuo avarijos. Ir koja (paliečia kairę šlaunį) neleidžia pamiršti per avariją patirtos traumos. O ta lemtingoji diena? Giedrė vėl abejingai šyptelėja: "Nepamenu."

Lemtingas rytas

2003 m. sausio rytą Kaune, Šilainiuose, ji ėjo į mokyklą. Avarija įvyko tada, kai Giedrė kartu su kitais moksleiviais ėjo pėsčiųjų perėja.

Giedrė beveik nieko nepamena. "Tik žinau, kad ėjau paskutinė. Klasės draugas pasakojo, kad kai į mane trenkėsi automobilis, skridau keliolika metrų, o po to, kai trenkiausi į asfaltą, dar kurį laiką čiuožiau", – pasakoja ji.

Tą rytą Giedrė labai nenorėjo eiti į mokyklą, nes susitarusi, kad eis pas chirurgą dėl patempto kojos raiščio, turėjo laiko tik dviem pamokoms: kitą dieną rengėsi vykti į varžybas.

"Eik mokytis, ir taip per sportą praleidi pamokų", – paragino mama, Lietuvos rinktinės vyr. trenerė Lolita Dudėnienė.

Po 15–20 minučių į namus paskambino Giedrės auklėtoja: jūsų dukrą partrenkė automobilis, Greitosios pagalbos ekipažas ją išvežė į ligoninę.

Apkūlė seselę

Mama į gatvę išlėkė vilkėdama tik chalatu ir avėdama žieminiais batais. Prieš tai ji skambino į tris Kauno ligonines ir po trečio skambučio sužinojo, kad neatpažinta mergaitė be sąmonės, sutrenktomis smegenimis, sutrupintu šlaunikauliu, kurį reikia skubiai operuoti, paguldyta į Kauno medicinos universiteto klinikas.

Tačiau medikai operuoti baiminosi, nes dėl galvos traumos mergaitė operacijos galėjo neatlaikyti. Bet traumatologai žinojo: jei per 24 valandas neoperuos – teks amputuoti koją, nes lūžis skeveldrinis.

"Koją man sudėliojo iš metalinių plokštelių, varžtų, įdėjo strypą", – ramiai, tarsi pasakotų matyto filmo kadrus, kalba Giedrė.

Medikai ryžosi operacijai. Perkėlus Giedrę į chirurgijos skyrių, jie atrado dar tris lūžius, sugipsavo ranką, raktikaulį. Po pusmečio atliko dar vieną operaciją.

"Lyg sapne pamenu, kaip man keisdavo tvarsčius, nes galėjo susidaryti pragulos. Ir prisimenu lyg pro miglą, kad viena seselė juos nuplėšdavo labai šiurkščiai. Vieną dieną aš ją smarkiai apkūliau sugipsuota ranka", – Giedrė pasakoja, kaip savo elgesiu pridarė gėdos mamai.

Partrenkė vaistinės direktorius

G.Šileikaitę automobiliu partrenkė vaistinės direktorius. Penkių aukštų namas netoli Giedrės devynaukščio. Jų automobilį prie namo Giedrė kiekvieną dieną mato pro langą.

"Man sakė, kad jie buvo ligoninėje, – G.Šileikaitė nejaučia pykčio ją sužalojusiems žmonėms. – Jie ne girtuokliai, nėra blogi, todėl mama jiems nekeršijo ir į teismą nesikreipė. Nors manęs jie, kai pasveikau, net neatsiprašė."

Tačiau tai jai nesvarbu. Svarbiau buvo sportas, ypač įsiminė diena, kai, atėjusi į treniruotę, sumanė lengvai perversti per petį kolegę: "Mano raumenys buvo suglebę! Apėmė šokas."

Giedrė užsispyrė, ėmė intensyviai sportuoti, nors mažiausiai pusantrų metų galėjo tik namie priimti mokytojus. Jai patarė dziudo užmiršti visam gyvenimui.

Mama, sužinojusi, kad medikų draudimo nepaisanti dukra treniruojasi slapta, ją varė iš sporto salės. Bet jau 2004 m. Giedrė tapo Lietuvos jaunių čempione.

Pasąmonės galia

Ne, G.Šileikaitė nevaidina didvyrės. Ji atvirai prisipažįsta, kad buvo ir dejonių, verkšlenimų, kai įpratusi prie medalių užimdavo jai neįprastą ketvirtą ar penktą vietą.

"Kartą grįžusi apsiverkiau ir nusprendžiau viską mesti, – Giedrė šypsosi. Tuomet mama tik linktelėjo galvą ir, pažinodama dukrą, jai neprieštaravo. – Ji žino, kad jei užjaus, dejuosiu. Jei ne, po penkių minučių mane ims kankinti sąžinė ir aš vėl suimsiu save į rankas."

Josephas Murphy. "Tavo pasąmonės galia". Giedrė šypsosi, prisiminusi mamos jai pasiūlytą paskaityti knygą. Jai užteko tik 100 šio Airijoje gimusio ir 28 metus Los Andžele Dievo mokslo bažnyčiai vadovavusio rašytojo bei lektoriaus knygos puslapių.

Nori nugalėti geriausią draugę

"Mėgstu dėmesį, bet seniau to kartais reikalaudavau verkšlenimu, – prisipažįsta sportininkė. – Knyga pakeitė mano mąstymą. Dabar tarsi nepastebiu blogų dalykų, gyvenime matau tik šviesiąją, gerąją pusę."

"Tą knygą rekomendavau ne vienam žmogui. Ir savo buvusiam draugui", – sako G.Šileikaitė. Ir valiūkiškai šypsosi: "Neee, kalbėtis apie vaikinus esu nepasirengusi. Dabar visą energiją skiriu dziudo ir mokslams. Širdies kol kas niekas nesuvirpins. Tik kartą ji pasiblaškė."

"Gražus ir geras mūsų pasaulis! – linksmai pareiškia Giedrė. Apie kartais primenančios apie save avarijos pasekmes, varžtus kūne ji kalba tik priminus kitiems. – Aš galiu sportuoti, mokytis, jausti, matyti."

G.Šileikaitė neslepia dabar didžiausios savo svajonės – ji nori, stengsis ant tatamio įveikti stipriausią Lietuvos dziudo rinktinės narę – Raimondą Gedutytę. Geriausią savo draugę.

"Ji man – ne konkurentė. Ji – draugė, – nukerta. – Tiktai varžybose, net ne treniruotėse, ant tatamio man įsijungia kitas režimas. Tuomet Raimondą noriu nugalėti. Ir būti pirma."

Svarbiausia – nepalūžti

Giedrei neišsivystė nelaimių keliuose fobija. Nors prieš dvejus metus patyrė šoką, kai motoroleriu važiavusį iš vakarėlio jos gerą draugą partrenkė ir mirtinai sužalojo automobilis.

Ji mėgsta ne tik dziudo. Dievina gaminti valgyti, bendrauja kompiuteriu, yra smalsi, nesuvaržyta. Giedrės rytas visada prasideda tradiciškai – dantų valymu: "Nuo mažens įpratino tėtis. Pasisodindavo mane ant kelių ir mokydavo valyti dantukus."

Ji nenori būti banali: "Aš ne konkurso "Mis Lietuva" dalyvė, kuriai svarbiausia, kad Žemėje nebūtų karo ir bado. Taip, natūralu, kad tai svarbu. Tačiau kartais jų žodžiai skamba labai lėkštai."

O silpni žmonės? Giedrė nesijuokia iš jų. Fiziškai silpnesnius dziudo sportininkus ji įveikia ant tatamio. Silpnus dvasiškai? Verkšlenančius? Ji vėl taria J.Murphy knygos pavadinimą.

Ir pabrėžia: svarbiausia rasti savyje jėgų nepalūžti, ypač jei sulauki pagalbos iš tavimi tikinčių artimiausių žmonių.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų