Prieš savaitę paskelbus "Oskarų" nominacijas pastebime, kad mūsų ekranuose padaugėjo pretendentų į šį kino pasaulyje geidžiamiausią apdovanojimą. Šį savaitgalį startuoja nuotaikinga drama "Džoja".

Kartais jie sugrįžta

Beveik prieš ketverius metus sukurtoje komiškoje dramoje "Optimisto istorija" sužibėjo aktoriai Jennifer Lawrence ir Bradley Cooperis, o jiems sėkmingai talkino veteranas Robertas De Niro. Dabar šią trijulę vėl pamatysime naujame "Optimisto istoriją" sukūrusio režisieriaus Davido O.Russello filme "Džoja".

J.Lawrence už Tifanės vaidmenį "Optimisto istorijoje" buvo apdovanota "Oskaru". Šiemet ji vėl nominuota, ir išankstinės prognozės jai palankios. Mat aktorė jau apdovanota Auksiniu gaubliu, o kino pasaulyje šio prizo įteikimo ceremonija dažniausiai vadinama "Oskarų" repeticija.

Himnas šeimos vertybėms

Aktorę J.Lawrence labiausiai išgarsino Ketnės Everdyn vaidmuo keturiose "Bado žaidynėse", sukurtose pagal Suzanne Collins knygas. Narsi mergina su lanku rankose tapo ne tik karingų feminisčių ikona, bet ir išprovokavo ištisą seriją veiksmo filmų, kuriuose moterys fizine jėga ir šiurkštumu pranoksta vyrus.

Bet, lyginant "Bado žaidynes" ir abu D.O.Russello filmus, peršasi įtarimas, kad aktorei vis dėlto maloniau vaidinti moteriškumą pabrėžiančius personažus, nei tiražuoti viena spalva vaizduojamas amazones. Galų gale ir feminizmo esmė – ne fizinis moters pranašumas prieš vyrus.

Filmo pavadinimas "Džoja" reiškia ne tik moterišką vardą. Juo angliškai vadinamas "Džiaugsmas", o tai yra labai svarbi aplinkybė. Džoją Mangano kelios amerikiečių kartos pažįsta kaip moterį, televizijos ekranuose reklamuojančią prekes šeimai. O tradicinės šeimos vertybės amerikiečiams visada yra šventa tema ir bet koks bandymas ją pagvildenti paprastai baigiasi sentimentaliu finaliniu moralu. Todėl ir "Džojoje" privalo triumfuoti šeimą šlovinančio himno akordai. Džoja D.O.Russello filme – tai ta jokiomis aplinkybėmis nenusimenanti moterius, kuriai gyvenimas pamėtėjo citriną, tačiau, užuot susiraukusi, ji išsispaudė sulčių.

Ironiški kontrapunktai

Filmas "Džoja" supažindina su keturių kartų šeimos istorija, kurią lydėjo ir praradimai, ir nusivylimai, tačiau šioje šeimoje užaugusi Džoja sugebėjo likimą paimti į savo pačios rankas ir tapti stipria moterimi.

Kartais gyvenimas nenuspėjamas – draugai tampa priešais, o priešai – draugais. Išdavystė ir klasta, tikėjimo praradimas ir meilės randai suklupdo, tačiau užgrūdina. Taip nutiko ir Džojai, kuri tikėjosi į pasaką panašaus gražaus gyvenimo, tačiau buvo palikta viena su trimis mažais vaikais. Neilgai keiksnojusi likimą, ji griebiasi iniciatyvos ir viskas pamažu ima taisytis. O įkvėpimas, kaip rodo gyvenimo praktika, slypi visai čia pat – tik reikia jį pastebėti ir padaryti savo sąjungininku.

Filmo autoriai neslepia simpatijos savo herojei, kuriai ilgai nesiseka, bet ji nepraranda optimizmo ir už tai, žinoma, būtinai bus apdovanota, kaip tai atsitiko Bridžitai Džouns.

"Džoją" pradeda kažkoks senas TV serialas, kurio iš piršto išlaužtos vienos šeimos peripetijos tampa kamertonu istorijai apie pačios Džojos tikėjimą, kad ir jos gyvenimas pagaliau susitvarkys kaip tose muilo operose. Džoja dažnai įsivaizduoja esanti to ekraninio pasaulio veikėja. Juk ten viskas taip paprasta ir gražu. Namuose juk viskas visai kitaip. Šiapus TV ekrano Džoją supa karikatūriškai pavaizduoti šeimos nariai – televizijos serialų vergė motina, agresyvus ir ūmaus būdo tėvas, nevykėlis vyras, todėl net ir šalia artimiausių gyvenanti svajoklė Džoja jaučiasi vieniša.

Kaip pasaka apie Pelenę

Džoja nuo vaikystės mėgo išradinėti ir konstruoti, nors ilgai nežinojo, kaip savo išradingumo vaisiais galėtų pasinaudoti. Bet kartą ji sukonstruoja stebuklingą grindų šluostę, kurią galima plauti ir gręžti neliečiant rankomis jos darbinės dalies.

Bandymas išspausti materialinės naudos iš šio patento vos nesibaigė krachu. Bet lemiamą akimirką reikalai pakrypsta visai kita linkme ir nevykėlės istorija įgauna vis daugiau pasakos apie Pelenę bruožų.