Po šios fotografijų parodos turėtų suklūsti ir geriausi profesionalai. Vilniaus Prospekto galerijoje atidaryta žinomo aktoriaus ir diplomato Juozo Budraičio fotografijų paroda iš kino aikštelių „Mano kinas. 1970–1990" žiūrovus nukelia į lietuviškojo kino aukso amžių.

Iš nespalvotų fotografijų žvelgia žinomi lietuvių kino menininkai: režisieriai Vytautas Žalakevičius, Almantas Grikevičius, Raimondas Vabalas, aktoriai Eugenija Pleškytė, Bronius Babkauskas, Vaiva Mainelytė, Regimantas Adomaitis ir daugybė kitų.

Pavyzdžiui, režisierius V. Žalakevičius 1972 m. nufotografuotas Jaltoje, kai suko filmą „Tas saldus žodis – laisvė“. Jauni E. Pleškytė, R.Adomaitis, B. Babkauskas įamžinti Veisiejuose, „Sadūto tūto" filmavimo aikštelėje. J. Budraičio nuotraukose – ir garsūs rusų aktoriai Irina Mirošničenko, Inokentijus Smoktunovksis, Aleksejus Petrenka, Jevgenijus Leonovas. Jie ilsisi po filmavimo, valgo, kalbasi ar žvelgia tiesiai į fotoobjektyvą. Daugelis jų – iškeliavę iš šio pasaulio.

„Aš tuos žmones mylėjau. Man nesvarbu meninė fotografijos išraiška. Man svarbu to žmogaus akys, veidas, kad kada nors norėčiau į juos pasižiūrėti. Tikrai į juos norėjau pasižiūrėti visada. Ir dabar noriu pasižiūrėti. Tas noras pasižiūrėti eina drauge su noru pasidalyti su kitais tą žiūrėjimą, – atidarydamas parodą kalbėjo J. Budraitis. – Jei man pavyko atskleisti bent dalelę to jaudulio, gyvenimo jausmo, kurį jie tuomet nešiojosi savyje, esu labai laimingas. Man tie visi žmonės labai brangūs."

Aktorius aktyviai pradėjo fotografuoti su plačiakampiu fotoobjektyvu maždaug nuo 1970-ųjų ir tęsė maždaug iki 1990-ųjų. „O tada – patys žinot, kas prasidėjo – gyvenimas kasdien keitėsi. Fotoaparato net neėmiau į rankas", – prisiminė nuotraukų autorius.

Kitais metais ši paroda bus eksponuojama Minske ir Jerevane.

– Gerbiamas Juozai, kuri fotografija jums pačiam patinka labiausiai? – parodos šurmulyje pasiteiravau J. Budraičio.

– Mano žmonos Vitos. Ją vieną eksponuočiau. Ji truputį netinka prie to bendro vaizdo, „iššoka“ iš jo, turi būti atskirai pakabinta. Ją nufotografavau vonioje prieš veidrodį. Ji darėsi vakarinį „tualetą“. Du kadrus padariau, vienas jų – šitas.

– Ar galite prisiminti fotografijos, kurioje prie palmės įamžinti režisierius V. Žalakevičius, aktoriai I. Mirošničeno ir B. Bakauskas, istoriją?

– Čilėje filmavome juostą „Tas saldus žodis – laisvė" ir išėjome po filmavimo pasivaikščioti po parką. Tada ir nufotografavau. Ten buvo sunkumų – fotoaparato nebuvo galima ištraukti iš kišenės. Valdžia buvo uždraudusi ir filmuoti, ir fotografuoti atvirai. Buvo galima filmuoti tik iš mašinos. Kiną filmavome tik iš mašinos. O fotografuodavau tada, kai niekas nematydavo, – užlįsdavau už kokio nors akmens.

– Kur ir kaip „sugavote" Olegą ir Rostislavą Jankovskius?

– Suko filmą „Tarnavo du draugai„. Befilmuojant atvažiavo vyresnysis brolis Rostislavas aplankyti jaunesniojo – Olego. Tada juos ir “sugavau". Rostislavas ir dabar dirba Minske, Rusų dramos teatre.

– Kokias mintis, prisiminimus jums sukelia tos nuotraukos, kai žiūrite į jas?

– Įvairiai būna, nelygu, kokia mano nuotaika. Prisimenu arba lietingas, arba saulėtas dienas, žmogaus nuotaiką – vienokią arba kitokią. Labai daug pasakoti galėčiau apie kiekvieną šį kadrą. Kiekvienas – novelė: ar B. Babkauskas eina per lieptelį Veisiejuose, ar Rūta Staliliūnaitė pietus valgo kino aikštelėje.

E. Pleškytę, pavyzdžiui, prisimenu, kaip ji buvo ant manęs supykusi ir pavadino mane labai piktu. O kodėl? Todėl, kad buvau trupučiuką gramą padaręs ir jai pasakiau šį tą šiurkštesnio. Ją nufotografavau iš toli. Kadangi buvome truputį apsipykę, nedrįsdavau prie jos arti prieiti. O va, šitoj fotografijoj jau mūsų geri santykiai. Susitaikėm, viskas praėjo.

– Ar aktoriai neprotestuodavo, kai juos fotografuodavote?

– Ne, nebuvo tokių. Nėra nė vieno kadro, kur būtų užsidengę akis. Ypač buvo gerai, kai daug aktorių būdavo aikštelėje. Ne tave vieną filmuoja, o ir visus kitus, todėl likdavo laiko žiūrėti, stebėti, ką kiti daro, pavaikščioti su fotoaparatu po aikštelę. Ką nors nufotografuoji, paskui eiti toliau „pamedžiot". Bet, pavyzdžiui, išėjęs į miestą aš negaliu fotografuoti žmonių. Negaliu nukreipti fotoobjektyvo į nepažįstamą žmogų. Niekaip. Nebent slaptai.