Apie nemiegotas naktis ir nespėtas suvalgyti vakarienes R. Šeškaitis net nekalba – kaip pats teigia, tokie dalykai pasimiršta tarp euforijos ir malonaus nuovargio.

Su juo kalbamės apie patirtį didžiausiame muzikiniame renginyje, kuris kasmet prie ekranų pritraukia milijonus žiūrovų ir darbą šių metų Lietuvos atstovės Ievos Zasimauskaitės komandoje. Dabar po varginančių dienų ir skrydžių muzikos fotografas sako grįžtantis į Vilniaus ritmą, bet kol kas sekasi sunkiai – iš Lisabonos emociškai parvykti dar nesinori.

– Ryti, kaip kilo mintis važiuoti į šių metų „Euroviziją“ su Lietuvos delegacija?

– Su I. Zasimauskaite pradėjau dirbti tada, kai filmavome jos klipą. Man paskambino jos režisierė Rasa Micachienė ir pasiūlė prisidėti. Jai kilo idėja ir mintis fiksuoti ne tik paties klipo kūrimo procesą, bet kartu pafotografuoti ir senas poras, kurios filmavosi tame klipe. Sakiau, gerai, bandom. Susipažinau su Ieva ir nuo pirmų bendravimo minučių pajutau tą šilumą, kurią ji ir skleidė su savo daina. Iš pradžių netikėjau, kai žmonės sakė, kad vos pabendravus su Ieva pasidaro šilta, gera. Bet man nutiko lygiai tas pats. Tada gavosi taip, kad aš fotografavau visas „Eurovizijos“ atrankos finalo Lietuvoje akimirkas ir gavau pasiūlymą vykti kartu su komanda į Portugaliją ir įamžinti didžiosios „Eurovizijos“ nuotaikas.

– Kiek užfiksuotų kadrų parsivežėte namo?

– Kaip tik grįžęs suskaičiavau, gavosi apie 11 tūkstančių kadrų. Per visas šešiolika dienų buvo tik viena diena, kai turėjau laisvo laiko, buvau nuvažiavęs prie vandenyno. Grubiai tariant, padarydavau apie 1000 nuotraukų per dieną. Mes kiekvieną dieną darydavome fotoalbumą, dienoraštį. Dabar jau yra minčių tas visas nuotraukas sudėti į vieną vietą, tačiau dauguma jų dar neapipavidalintos, nesutvarkytos.

– Jeigu teisingai supratau, „Eurovizijoje“ akredituotiems fotografams leido fotografuoti tik generalines repeticijas, bet ne pagrindinius pasirodymus, transliuojamus gyvai?

– Situacija šiek tiek sudėtinga. Ant įmagnetintos akreditacijos yra specialūs lipdukai, pagal kuriuos galima įeiti į skirtingas zonas. Pats gavau ir delegacijos lipduką, su kuriuo galėjau eiti į visus užkulisius, persirengimo kambarius, „suktis“ tarp atlikėjų. Dauguma fotografų galėjo fotografuoti tik pirmąją repeticiją su pilnu sceniniu įvaizdžiu (angl. first dress rehearsal). Ir pusfinalyje, ir finale galėjome fotografuoti tik pačias repeticijas. O man netyčia taip gavosi, kad finalo metu turėjau galimybę nuo scenos fotografuoti visus finalininkus ir „žaliajame kambaryje“ užfiksuoti neblogų kadrų.

Tokia tvarka padaryta tam, kad neužstotų vaizdo žiūrovams. Įsivaizduokite: yra 2 tūkstančiai fotografų, ir jeigu juos visus įleistų į salę, jie užimtų beprotiškai daug vietos, be to, organizatoriai prarastų daug bilietų. Todėl jie viską fotografuoja pirmos repeticijos metu, o vėliau vaizdą stebi iš didžiulio, patogaus spaudai skirto kambario. Galiu pagirti organizatorius, nes viskas buvo labai patogu, apgalvota: atskiri interviu kambariai, filmavimo, radijo studijos.

Žiniasklaidai šiame konkurse skiriama daug dėmesio, nes visi supranta, kad tai yra vartai į auditoriją. Susirinko visi didieji vardai, pradedant „BBC“ ir baigiant „E!” žiniasklaidos atstovais. Įvairūs tinklaraštininkai, vlogeriai, „Instagram“ žvaigždės, turintys milijonus sekėjų... Visi rado vietos ir visi turėjo tas pačias galimybes.

– Kažkada sakėte, kad iš koncerto užtenka vienos geros nuotraukos, bet „Eurovizijai“ tikriausiai reikia kelių šimtų kadrų?

– Fotografavau daug. Viena priežasčių – nuotraukos buvo siunčiamos ir naudojamos komunikacijai, žiniasklaidai. Bet vis vien lieku prie nuomonės, kad emocijai perteikti užtenka vienos nuotraukos. Pavyzdžiui, mano „Instagram“ profilyje yra tik dvi nuotraukos iš šešiolikos dienų „Eurovizijoje“. Aišku, buvo įdomu pamatyti ir fiksuoti, kaip žmonės ten gyvena, kokia yra Lisabona, kokia atmosfera arenoje ar prie jos. Žmonės yra atsidavę šiam konkursui – arenoje šūkauja, plevėsuoja vėliavos, visur šypsenos. Šiemet buvo ypatingai daug ispanų, izraeliečių, žmonių iš Pietų Amerikos. Buvo ir nemažai lietuvių, ir netgi tokių, kurie lietuviškai nesupranta nė žodžio, bet palaikė Lietuvą.

– Kaip atrodydavo jūsų, kaip fotografo, diena „Eurovizijoje“?

– Pirmiausiai atsikeldavau ir baigdavau vakarykščius darbus. Tada padarydavau plakatą Ievos „Facebook“ paskyrai su likusių dienų skaičiumi iki pasirodymo. Vėliau visi važiuodavome į areną arba ekskursijas, mus lydėdavo apsauga, policija. Išlipusi iš autobuso I. Zasimauskaitė bendraudavo su gerbėjais, vėliau sekė darbas arenoje, Ievos suknelės lyginimas, makiažas, repeticijos laukimas, mikrofonų suderinimas. Galų gale visko išlaukus mus, fotografus, įleisdavo į salę. Visą laiką sekėme situaciją, bandėme įamžinti įdomiausius momentus.

– O kaip atrodė svarbiausia diena – finalas?

– Labiau išskirčiau pusfinalį. Jis visomis prasmėmis buvo įdomesnis. Jautėme didžiulę įtampą, nes norėjosi papulti į finalą. Prieš pusfinalį gavau specialių lipduką ant akreditacijos, leidžiantį fotografuoti finalininkus ant scenos. Kai paskelbia nugalėtojus, gali lipti ir fotografuoti maždaug už 2–3 metrų. Buvo labai įdomus momentas, nes fotografai turėjo susirinkti už arenos paskirtu laiku ir laukti, kol nuves prie scenos. Prieš paskelbiant papuolusius į finalą, mus nuvedė į rūsį. Neturėjau informacijos, kas vyksta. Stovėjome, laukėme instruktažo, ir tada iškišęs galvą ekrano kamputyje pamačiau, kad Lietuva pateko į finalą. Džiūgavau rūsyje, liejosi emocijos; tikrai neatsimenu, ar kada dar buvau už ką taip sirgęs. Tada stengiausi perteikti emociją po pusfinalio – tos nuotraukos man įsimins tikrai ilgam. Niekas nebuvo dirbtina, suvaidinta. „Eurovizijos“ finalas vyko tris valandas, man ir dabar likusi raudona dėmė ant kaktos nuo prispausto fotoaparato.

– Lietuvos delegacija išsiskyrė komunikacija ir transliuojama žinute. Žmonių aktyvumas ir palaikymas buvo didelis. Pats tą jautėte?

– Aš buvau atsakingas už visa komunikaciją „Facebook“. Tai buvo iššūkis. Darėme taip, kaip mokėjome. Iš pradžių bandėme reklamuoti save kitoms užsienio šalims, bet staiga žmonės patys tapo aktyvūs, dalinosi, komentavo. Apie žinučių sekciją net nekalbu, fiziškai nebuvo įmanoma visko peržiūrėti. Visur buvo palaikymas, pozityvumas. Neseniai gavau vieną komentarą iš pažįstamo: „Viskas gražu, bet gal jau per daug to gėrio?“ Pats apie tai galvojau, bet stengėmės neperspausti, parodyti viską taip, kaip yra, pristatyti ir pačią Lisaboną, kitus dalyvius. Jie buvo draugiški, vieni kitus palaikė. Lietuva, Estija labai sirgo už Latviją, kad papultų į finalą. Nė karto nemačiau, kad vyktų kažkokios intrigos užkulisiuose – visi buvo paprasti ir šilti.

– I. Zasimauskaitė per dainos pakartojimą nusprendė rodyti ne priedainio ištrauką, o vietą, kai kartu su savo vyru Mariumi susitiko ant tilto. Ji pati teigė, kad daina norėjo ištransliuoti žinutę, o ne atkreipti dėmesį į savo balsą. Jūsų nuomone, atlikėjos sprendimas buvo teisingas?

– Manau, kad taip. Pati daina tokia, kad paėmus dešimt sekundžių iš bet kurios vietos, nebus nei rimto, nei greičio – ji rami, jausminga. Dainos pagrindas yra jausmas, skleidžiama žinutė. Iki finalo Ieva tą dainą ant scenos dainavo daugiau nei dešimt kartų, ir kiekvieną kartą turėjo parodyti emocijas, ne atlikti techniškai. Ypatingai daug lemia Mariaus ir Ievos susitikimas, todėl jis ir buvo parodytas.

Už to slypi labai daug nematomo darbo. Žiūrovams atrodo: kas čia sunkaus? Ieva sėdi, dainuoja, atsikelia ir viskas. Bet šviesų menininkas Arvydas Buinauskas buvo paruošęs visas šviesas, projekcijas. Režisierė kūrė planus, kaip kas turi atrodyti. Kai pirmą kartą Ieva nusifilmavo, režisieriai žiūrėjo į ekraną ir sakė: reikia keisti tą ir aną. Tada visa delegacija eidavo į peržiūrų kambarį, kur vaizdas būdavo stabdomas kas sekundę, vyko tobulinimai. Dar paskutinę repeticiją prieš finalą buvo mažų taisymų. Viskas turėjo būti tobula.

– Kokie buvo jūsų šių metų „Eurovizijos“ favoritai ir ką manote apie Izraelio atstovės Nettos Barzilai pergalę?

– Man patiko Vokietija, jos vizualinis sprendimas. Austrija irgi patiko, kol nepamačiau pasirodymo – truputėlį pritrūko energijos, pasirodymas buvo nesuderintas, be idėjos. Daina juk apie meilę, jausmus, todėl buvau nusivylęs bendru vaizdu. Didelį įspūdį paliko Kipras, bet ne aš vienas buvau sužavėtas šios šalies atstove. Visiems spaudos kambaryje atvipo žandikauliai, kokia stipri choreografija, energija. Tas reginys tiesiog apžavėjo, kelias sekundes pamiršome, kad išvis reikia fotografuoti.

Kalbant apie laimėtoją, man ta daina buvo spėjusi atsibosti. Matydavau, kaip Netta ateidavo į spaudos konferenciją ir žurnalistai patys dainuodavo jos dainą, šokdavo. To buvo per daug, ji buvo transliuojama visur – Izraelio komunikacinė komanda padirbėjo tobulai. Ir nemanau, kad visas #MeToo judėjimas turėjo daug įtakos Nettos laimėjimui. Aš pats tik po konkurso sužinojau, kad žmonės dainą sieja su tuo, nors sekiau visą informaciją. Pati daina turi labai daug elementų: atlikėja išsiskiria savo asmenybe, išvaizda, apranga, moka sukurti gerą šou. Muzikos melodija tarsi nuteikia šokiui, bet žodžiai skleidžia itin rimtą ir prasmingą žinutę.

– Socialinėje erdvėje konkurso metu buvo pasisakymų, kad žmonės nežiūri „Eurovizijos“, jiems ji neįdomi, tačiau vis tiek komentavo kiekvieną I. Zasimauskaitės žingsnį. Ar tai yra tiesiog bandymas apsimesti, kad nevartojame popkultūros, gėdijamės jos?

– Sunku nevartoti informacijos, kuri tave pasiekia visais kanalais. Konkursas yra įdomios varžybos ir savos šalies reprezentavimas. Manau, kad sukeltas išankstinis ažiotažas Lietuvoje, prognozės labai pykdė skeptikus. Bet kai Europa pripažino mūsų pasirodymą, keitėsi ir jų nuomonė. O prieš finalą, kai lažybų bendrovėse Lietuva pakilo į labai aukštą vietą, visų lūkesčiai irgi pakilo. Kai kurie jautė šiokį tokį nusivylimą, kad Ieva užėmė tik 12 vietą, nors tai yra trečias geriausias Lietuvos rezultatas „Eurovizijoje“.

– Savo „Facebook“ paskyroje rašėte, kad fotografuojant nė vieną dieną nebuvo dingęs noras stengtis dėl Lietuvos ir padaryti viską, kas įmanoma. Ar manote, kad išpildėte tai, ir ar kitais metais važiuotumėte fotografuoti su tokia pat motyvacija?

– Nežinau, kaip būtų. Man svarbu, kokia grupė ar atlikėjas ten važiuoja. Aš turiu tikėti grupe, dainininku, kad padaryčiau gerą nuotrauką. Labai svarbi emocija ir žinutė, bendravimas su žmogumi. Kai matydavau, kad Ieva ir visa komanda stengiasi, ir pats tai darydavau. Aš pats už tai pinigų negavau; mano misija buvo padėti šaliai skleisti savo žinutę, stengtis dėl pergalės. Tarp komandos vyravo nuostabi energija, vieni kitus įkvėpdavome. Nebuvo jokių intrigų, savanaudiškumo. Kai fotografuodavau, viduje jausdavau didžiulį pasitenkinimą. Jeigu man už tai būtų mokėję pinigus, į tai būčiau žiūrėjęs ne kaip į kilnią misiją, o kaip į paprastą darbą.

– Ar gali pavadinti „Eurovizijos“ dainų konkursą viena įdomiausių patirčių savo, kaip fotografo, karjeroje?

– Tokio didelio renginio fotografavimas man yra didžiulė patirtis, ji liks ilgam. Tai buvo labai įdomus procesas ne tik kaip fotografui, bet ir socialinio marketingo atstovui. Aš padariau keletą klaidų, nes buvau patikėjęs, kad man bus galima fotografuoti visas repeticijas, todėl per vieną fotografuodavau vienu objektyvu, o per kitą ruošdavausi išbandyti kažką naujo. Bet vėliau pagalvojau: palauk, juk aš negalėsiu visko fotografuoti. Kai prieš finalą pakliuvau tarp kelių fotografų, kurie galėjo fotografuoti atlikėjus ant scenos, tada stengiausi dar labiau.

– Ar „Eurovizija“ vis dar išlaiko idėją suvienyti visą Europą per muziką bent savaitei?

– Sunku taip globaliai atsakyti, bet manau, kad „Eurovizija“ turi labai gerą ir gražų tikslą. Gal pačios dainos konkursas yra praradęs esmę ieškoti tikros muzikos, einama link šou, komunikacijos, įspūdžio. Bet kad ir kaip būtų, žmonės ateina dėl muzikos, vėliau kai kurie atlikėjai randa platesnę auditoriją.

Renginys yra skirtas masėms, bet jis labai svarbus įvairovės prasme. Nugalėtojai per pastaruosius kelerius metus buvo labai skirtingi. Nugalėtojos Nettos dainoje telpa viskas: nuo mažumų iki seksualinio priekabiavimo temos. Visi, kurie dalyvavo „Eurovizijoje“, nešė kažkokią žinutę. Ieva irgi bandė skleisti tą amžiną meilę, ryšį ir kiekvienas rasdavo būdų susitapatinti su ta daina, gal net išsiverkti. Kartais tai irgi gerai – jeigu muzika priverčia žmones verkti, kažkas joje yra. Sakoma, kad kiekviena neišverkta ašara užteršia sielą, todėl būtina laikas nuo laiko apsivalyti.