Fotomenininkas Mindaugas Kavaliauskas, surengęs kelias dešimtis personalinių parodų Lietuvoje ir užsienio šalyse, Kauno aklųjų ir silpnaregių centre pristatė ne vienus metus kuriamą fotografijų ciklą „Ne(pa)matytas gyvenimas: prie aklųjų“.
Apsigyveno šalia neregių
Maždaug prieš dešimtmetį M.Kavaliauskas buvo dar tik pradėjęs kopti fotografijos pažinimo viršūnės link, įvairiose šalyse gilindamasis į šio meno galimybes ir subtilybes. Būtent tuomet, 2002 m., grįžusį į Kauną po studijų JAV jauną fotomenininką patraukė žmonių, gyvenančių tamsoje, – neregių – tema, kuriai anksčiau neskyrė ypatingo dėmesio, nors gyveno šalia Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro.
„Mano susidomėjimas daugeliui nepažįstamu neregių pasauliu pamažu augo ir aš net išsinuomojau patalpas savo studijai Aklųjų ir silpnaregių centre (ASC), apsigyvenau kažkada neregiui priklausiusiame bute, – pasakojo fotomenininkas, pelnęs nemaža įvairiausių apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje. – Jau ne vienus metus fiksuoju dirbančius, kuriančius neregius, jų kasdienį gyvenimą, kuris daugeliui reginčiųjų yra paslaptis. Kaip, pavyzdžiui, jų gebėjimas žaisti krepšinį, lenktyniauti stadiono bėgimo takelyje, groti, žaisti šachmatais ir stalo tenisą, dirbti kompiuteriu, plaukti.“
Paakino A.Sutkaus fotografija
M.Kavaliauskas neslepia, kad šios temos link pastūmėjo ne tik gyvenimas šalia neregių, bet ir Lietuvos fotografijos grando Antano Sutkaus prieš pusšimtį metų nufotografuoto aklo berniuko su pionierišku kaklaraiščiu nuotrauka ir kitos fotografijos, sukurtos 1962–1964 m.
Po to M.Kavaliauskas aptiko daugybę buvusios aklųjų ir silpnaregių mokyklos Kaune auklėtinių nuotraukų. Visi tų nuotraukų herojai gyveno šiame rajone, dabar čia gyvena jų vaikai.
M.Kavaliauskui pavyko surasti šiame rajone tebegyvenančią Vandą Boreikienę, kurią prieš 50 metų nufotografavo A.Sutkus. Garbaus amžiaus sulaukusi V.Boreikienė sutiko dar kartą pati įsiamžinti ir neslėpė nuo M.Kavaliausko fotoaparato savo rankų, o fotografas tą pačią akimirką užfiksavo daugybę kitų kalbančių dabartinio gyvenimo detalių.
Teisus buvo Lietuvos fotografijos grandas, pasakęs: „Fotografija – žmogaus dvasios metraštis. Žmogaus ir tautos, nes čia atsiskleidžia laikas ir socialinė aplinka. Per ją, per įvairias detales – santykiai, vertybės, pasaulio suvokimas…“
Dvasiniai turtuoliai
Neregių gyvenimą M.Kavaliauskas ne tik fotografuoja, bet ir filmuoja – Kauno ASC fotografijų ciklą ekrane jis pradėjo (akliesiems buvo pasakojama, kas užfiksuota rodomose nuotraukose) parodęs filmuotus kadrus.
Įsibrovusioje į fotografijų pasaulį videotikrovėje neregys berniukas Paulius Brailio raštu spausdina fotografijų ciklo pavadinimą, o Vytukas perskaitė likimo brolio išspausdintus žodžius.
„Beje, Paulius mokosi groti pianinu ir klarnetu. Žinau paauglį, kuris ne tik groja akordeonu, bet ir puikiai plaukia, žaidžia tenisą, važiuoja dviračiu, tačiau visi jie abejingai praeina pro tviskančias parduotuvių vitrinas. Neregiai gan abejingi materialiam gyvenimui, nors labai džiaugiasi jiems skirtais rankiniais laikrodžiais, ant laiptų daugiabučiame name turėklų prikalta plokštele su gubreliais, pasakančiais aklajam, į kurį aukštą jis užlipo ar nulipo. Tiesa, jie galėtų skųstis, pavyzdžiui, staiga, be jokio nuolydžio, besibaigiančiais duobėtais šaligatviais, tačiau neregiai labiau vertina dvasinius turtus. Šia prasme jie tikri turtuoliai“, – įsitikinęs fotomenininkas.
Maža yra gražu
Į M.Kavaliausko kuriamą fotografijų apie neregių gyvenimą ciklą jau pateko 120 nuotraukų. Be jau minėtų aklųjų gyvenimo akimirkų, fotomenininkui labai rūpi jų kasdienybė: kaip jie verda ir geria arbatą, laisto gėles, vedžioja šunis, apsiperka parduotuvėse, „žiūri“ televizijos laidas, mezga, dirba kompiuteriu, sportuoja…
Kai pasklaidai M.Kavaliausko žinomo albumo „Kražių portretas“ puslapius ir perskaitai istoriko profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus apžvalginį leidinio tekstą, negali nepritarti jo mintims apie išskirtinį fotomenininko bruožą: „Fotografijos studijos ir darbai Vakarų Europoje ir JAV padėjo autoriui suprasti, kad MAŽA YRA GRAŽU.“
Tebekuriamame fotografijų cikle „Ne(pa)matytas gyvenimas: prie aklųjų“ M.Kavaliauskas lieka ištikimas šiai E.Aleksandravičiaus įžvalgai, kurią būtų galima pavadinti fotomenininko kūrybos moto. Kūrybos, kurioje realybė pateikiama be jokių šou elementų – paprastai ir nuoširdžiai.
Naujausi komentarai