Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre "Agila" praeitą penktadienį atidaryta fotomenininko, kino operatoriaus ir režisieriaus Juozo Kazlausko (1941–2002) fotografijų paroda "Apie žemę ir žmones".

Išliko paveikūs

Humanizmas, žmogų laikantis pagrindine vertybe, o jo gerovę, teisingumą ir lygybę – žmonių santykių siekiamybe, ir šiandien išlieka viena pagrindinių fotografijos temų. Laiko tėkmėje įgydama naujų modifikacijų, ši fotografija vis dar taip pat stipriai jaudina ne tik kūrėjus, bet ir žiūrovus.

J.Kazlausko kūrybinis palikimas yra viena svarbiausių Lietuvos tradicinės humanistinės fotografijos sudedamųjų dalių. Autoriaus darbai, įamžinę XX amžiaus pabaigos visuomeninius ir politinius įvykius, gerokai pakoregavusius ne vieno žmogaus likimą, šiandien lygiai taip pat paveikūs, žadinantys tikėjimą žmonijos ateitimi, kaip ir anuomet lemtingų įvykių akistatoje. Istorijos, kurias išgyveno konkretus žmogus, konkreti tauta (ar tai – grėsmė jos laisvei, ar džiugus jos atgavimas), J.Kazlausko fotografijose pateiktos kaip universalios patirtys, vienijančios visą žmoniją.

Pasitelkė aplinką

Sutelkdamas suvokėjo dėmesį į personažą, šis fotografas kaip vieną įtikinamiausių ir nenuginčijamų liudijimų pasitelkė aplinką – foną, kuris neretai tapdavo dominante, išryškinančia individo problematiką ar net jo tragizmą. Svarbių įvykių ir ryškių emocijų sutrikdyto gyvenimo akimirkos J.Kazlausko fotografijose pateiktos kaip didesnių ar mažesnių permainų ruošinys, neišvengiamas siekiant geresnio rytojaus.

J.Kazlausko fotografijų realybė nėra šiurkšti, nors ir pažymėta dramatizmo ar blogos nuojautos ženklais. Savo kadrą jis konstravo kaip autentišką prisiminimą, pranešimą, o kai kuriais atvejais – įspėjimą. Dėmesys žmogui, tampriais, abipusiai paveikiais saitais susietam su jo aplinka, lydi kiekvieną fotografo darbą.

Autoriaus pasirinktos temos nepalieka dvejonių, kad informacinis, o šiuo metu jau ir istorinis-pažintinis fotografijų klodas yra lygiai toks pat reikšmingas, kaip ir meninis.

Įamžino istorijai

Atšiaurios žemei ir žmonėms pasaulio vietos, kritiški žmonių tarpusavio santykiai, nepataisomos klaidos ir viltis, įleidžianti į mūsų sielas šviesą, – visa tai galima rasti J.Kazlausko darbuose. Taip pat ir tikėjimą. Ne tik gėriu, švelnesne lemtimi, bet ir savimi. Ir didelį norą pakeisti pasaulį, ištaisyti ne tik savo, bet ir kitų klaidas.

Fotomenininko darbuose svarbus ir siužetiškumas, ir kadro autentika, įamžinusi reikšmingas istorines datas: vieną skaudžiausių ir reikšmingiausių lietuvių tautos patirčių – tremties ir įkalinimo paliktus pėdsakus Sibire, Atgimimo pradžią, Sąjūdžio mitingus, Baltijos kelią, Sausio 13-osios ir Medininkų tragedijas, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir pripažinimo pasaulyje akimirkas.

Nepalikdamas vietos anonimiškumui, J.Kazlauskas kruopščiai registravo kiekvieną kadrą, nurodydamas tikslią vietą, datą ir įvykį. Jam buvo svarbu, kur ir kada tai įvyko, o klausimą "kodėl?" jis paliko atvirą. Mums.

Iš tolimos Šiaurės

Fotografijų ciklai ir filmuota medžiaga iš Šiaurės – dar viena svarbi J.Kazlausko kūrybinio palikimo dalis, papildanti jį naujomis temomis.

Audringos jūros bangų mūša, didingos ledynų grotos ir visa aplink stingdantis šaltis... Ne tik rūbus, bet ir visą kūną persunkianti drėgmė bei sniego kvapas įkyriai primena apie gyvasties netvarumą. Mistifikuota šiaurės šviesa, atsirandanti ten, kur jos mažiausiai tikiesi, stebina netikėtais gamtos sprendimais, rizikuojančiais paneigti įprastą jos sąvoką.

Ypač plataus kampo objektyvo išgaubtas horizontas, užaštrinantis tolimo ir svetimo įspūdį, suteikia kadrui dar daugiau paslaptingumo, į kadro kampus nustumdamas dalį (ne)pažinios teritorijos. Vienintelė čia atrasta tauta, nencų gentis, visuomet – šiaurinių elnių draugijoje, garantuojančioje jiems išlikimą.

Jautrios gyvenimo ir mirties jungtys dominuoja beveik visuose autoriaus darbuose. Atrodo, kad fotografas persekiojo pačią mirtį, siekdamas jai įrodyti neišvengiamą gyvenimo pergalę.

Ne himnas, o perspėjimas

J.Kazlausko fotografijos – ne himnas žemei ir žmogui, bet prieštaringų žmogaus ir žemės santykių analizė. Kai žmogus prisitaiko prie žemės ir gamtos sąlygų, taip garantuoja savo, palikuonių ir tautos išlikimą. Bet žemė baudžia tą, kuris šių sąlygų paisyti atsisako. Fotomenininko darbai – tarsi perspėjimas, kad mes, turintys teisę imti viską, bet kada būtume pasiruošę šios teisės atsisakyti ir viską grąžinti.

J.Kazlausko fotografijų kolekcija "Apie žemę ir žmones" 2006-aisiais buvo eksponuota J.Baltrušaičio namuose Maskvoje (Rusija), o šiemet balandį pristatyta Panevėžio fotografijos galerijoje. Jos viešnagę pajūryje inicijavo Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Iš Nidos, kur veiks iki liepos, paroda keliaus į Kretingą, Šilutę, Klaipėdą, Palangą ir Gargždus. Uostamiesčio fotografijos galerijoje ji bus pristatyta rugsėjį.

Įspūdžiai: J.Kazlausko fotografijose iš Šiaurės užaštrintas tolimo ir svetimo pojūtis, atkakli žmogaus kova už išlikimą.